Dailininkas jau tada įžvelgė kryždirbystės kaip išskirtinės liaudies meno srities potencialą, o suvokęs jos nykimo greitį – ėmėsi fiksuoti. Nors pats pripažino, kad „kryžių liga apsirgo“, tačiau jo titaniškos pastangos neabejotinai prisidėjo prie kryždirbystės tradicijos išsaugojimo.

Visą Adomo Varno kryžių rinkinį sudaro 1988 negatyvai, kuriuose užfiksuoti įvairiuose Lietuvos kampeliuose stovintys mažieji sakraliniai paminklai – kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės, 2 krikštai ir 1 kaulinyčia.

Išpranašautas kryždirbystės likimas

Galima teigti, jog A. Varnas dar 1925 m. numatė lietuvių kryždirbystės tradicijos vietą garbingame UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Tuomet jis rašė nujaučiantis lietuviškuosius kryžius turint „neįkainojamos vertės ne tik Lietuvos menui, ne tik Lietuvos istorijai, etnografijai bei archeologijai“ ir tikėjo, jog išsamus jų rinkinys „gali turėti ir neginčytinai žymios pasaulinės reikšmės“. Tuo pačiu dailininkas skaudžiai išgyveno, matydamas ir kitą, liūdnąją šios tradicijos būtį – nykstančius, sukrypusius, nuvirtusius kryžius, stogastulpius, koplytėles.

Anot leidinio sudarytojos menotyrininkės dr. Skaidrės Urbonienės, kryždirbystė savo pakilimą išgyveno praėjusio šimtmečio pradžioje, tačiau modernėjantys laikai žmonių gyvenimo būde ir pasaulėžiūroje atnešė permainų, kurios neskatino tradicijos klestėjimo. Iš medžio padaryti kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai nyko. Adomas Varnas suvokė, jog užkirsti tam kelią praktiškai neįmanoma, todėl stengėsi kiek galima greičiau išgelbėti bent jau šios dvasiškai turtingos praeities atvaizdus.

Be jo atlikto titaniško darbo žinios apie kryždirbystę būtų gerokai skurdesnės: daug materialiųjų šios tradicijos pavyzdžių sunyko. Varno sukauptas archyvas juos ne tik išsaugojo, bet kartu ir įvaizdino tradicijos paplitimą, formas, masiškumą.

„Fotografija A. Varnui pirmiausia buvo priemonė dokumentuoti esamą paveldą, sukurti vizualinę kryždirbystės tradicijos atmintį. Negatyvai atspindi plačią medinių paminklų statybos chronologiją nuo XIX a. vidurio iki XX a. 3 dešimtmečio pabaigos etnografiniuose Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos regionuose“, – sako S. Urbonienė. Ji priduria, jog Lietuvos kryždirbystės paminklai stovėjo įvairioje aplinkoje: sodybose, kaimų ar miestelių pakraščiuose ar aikštėse, kryžkelėse, pakelėse, laukuose, miškuose, prie upių, upelių ar šaltinių, kapinėse ar bažnyčių šventoriuose.

Dailininkas nesistengė sukaupti tik gerai išsilaikiusių paminklų vaizdų; rinkinyje yra ir nykstančių, apleistų, nuvirtusių paminklų. Visus surinktus vaizdus jis suklasifikavo ir saugojo, kad vėliau būtų galima panaudoti restauruojant senuosius kryžius arba jau sunykusiųjų vietoje statant naujus.

Nykstančios dvasinės kultūros archyvaras

A. Varno rinkinio vaizdai pasižymi dokumentiškumu. Juose gerai matosi ne tik paminklas, bet ir autentiška jo aplinka. Ant fotografuojamo objekto įrėžti pastatymo metai kartais yra paryškinti, greičiausiai balta kreida, kad geriau matytųsi fotografijoje.

Dailininkas didelį dėmesį skyrė nuotraukų aprašymui, 1925 m. spaudoje jis netgi nurodė, kokius būtinus metrikos duomenis tokie šaltiniai turėtų turėti. Svarbiausia yra užfiksuoti kryžiaus kilmės vietą – kaimą, valsčių, apskritį ir nurodyti konkrečiai, kur jis stovi: kapuose, šventoriuje, kieme, prie upelio, prie šaltinio, šalikelėje ar kryžkelėje. Svarbu nurodyti ir kryžiaus amžių, ir jo perstatymo metus. Nepamainomu šaltiniu jis laikė aplinkui gyvenančius žmones, kurie gali pasakyti, kiek kartų kryžius iš naujo įkastas į žemę, nupuvus jo apačiai, kas yra kryžiaus autorius, koks jo pastatymo tikslas, kokia legenda pasakojama.

Kataloge tarp vaizdų įterptos A. Varno atsiminimų ištraukos apibūdina tam tikrų regionų ar vietovių kryždirbystės paminklų bruožus, jo pastebėtus keliaujant po visą Lietuvą.

„Įvertinęs kryžių fiksavimo darbo mastą, A. Varnas nusipirko automobilį „Ford“ ir pasisamdė vairuotoją, nes pats vairuoti nemokėjo. Taip pat nusipirko „architektonišką“ fotoaparatą, kuriuo galėjo lengviau fotografuoti aukštus objektus iš arčiau, keletą objektyvų bei fotomedžiagų, taigi investicijos šiam tikslui buvo nemenkos“, – pasakoja muziejininkė Žydrė Petrauskaitė, parašiusi vieną iš įvadinių straipsnių.

Negana to, dailininkas neapsiribojo tik kryžių fiksavimu. Jis tapo ir aktyviu jų ambasadoriumi: dėjo pastangas, kad jo surinktą kolekciją perimtų valstybė, o 1925 m., artėjant Antrajai tarptautinei taikomojo meno parodai Italijoje, ten būtų suorganizuota ir lietuviškų kryžių paroda.

„Tarptautinei visuomenei lietuviški kryžiai buvo parodyti Monzos Karališkuosiuose rūmuose. Dvi tam paskirtos salės buvo dekoruotos stilizuotų ornamentų kompozicijomis pagal A. Varno projektą. Juose išeksponuotos medinės skulptūros, audiniai ir 80 didelio formato įrėmintų kryžių rinkinio nuotraukų“, – sako Ž. Petrauskaitė.

Apie leidinį

Leidinyje „Lietuvos kryždirbystės vaizdai: Adomo Varno negatyvų rinkinys“ pirmą kartą skelbiamas visas iki šių dienų išlikęs dailininko surinktų stiklo ir celiulioido negatyvų rinkinys, šiuo metu saugomas Lietuvos nacionaliniame ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuose.

Tarpukariu sukaupti pagrindiniai fotografijų ir negatyvų rinkiniai šiandien yra svarbus šaltinis tiriant XIX a. ir XX a. pirmos pusės kryždirbystės tradiciją. Jie suteikia ikonografinių ir empirinių duomenų dailėtyrai, istorinio ir etnologinio pobūdžio tyrinėjimams, paminklų restauravimui ar atstatymui bei pasiūlo idėjų šiandienos kryždirbystės tradicijos puoselėtojams.

Prieš patekdami į muziejų rinkinius, negatyvai patyrė įvairių laiko ir netinkamų sąlygų išbandymų, todėl dalis jų išbluko, prarado kontrastą, atsirado įvairių dėmių. Leidinio dailininkė Vida Ona Kuraitė, palikdama laiko uždėtą patiną, kai kurias dėmes, nešvarumus, subraižymus išvalė, paryškino kontrastą ar išblukusias detales. Vis dėlto dalis negatyvų sugadinti negrįžtamai, vaizdų juose neišlikę.

Leidinį sudarė Skaidrė Urbonienė. Įvadinį straipsnį parašė Skaidrė Urbonienė, Žydrė Petrauskaitė pristatė Adomo Varno kryžių negatyvų rinkinio sudarymo istoriją, Monika Gineikienė apžvelgė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomą rinkinio dalį, o Vitalija Jočytė – Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomą rinkinio dalį. Leidinį jau dabar galima įsigyti Lietuvos nacionalinio muziejaus elektroninėje parduotuvėje ir muziejaus kasose. Jis bus pristatomas Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. 12 val. (konferencijų salėje 1.2).

______________________