Jungtinėje Karalystėje gimęs Skirmantės Rugsėjis alternatyviosios istorijos romanas „Nenuorama“ pasakoja apie tris galingas XVII amžiaus Lietuvos didikų šeimas, kuriose – ir užginta meilė, ir niūrios paslaptys, ir mirtina klasta.
Grafaitė Arvilė iš Širvėnos pilies kratosi aukštuomenei derančio rafinuoto elgesio ir nevengia bendrauti su prasčiokais. Iš nelaisvės Rusijoje grįžusio grafo patikėtinio Raigardo laukia tikros staigmenos – išaugusi nutrūktgalvė grafaitė medžioja bučinius, o jos tėvas rezga sąmokslą prieš naująjį karalių. Sąmokslo dalimi tampa Arvilė, kurią tėvas ketina išleisti už įtakingos LDK giminės – Lėvų – sūnaus. Ar vedybos įvyks? Ar pavyks sąmokslas? Ir kas iš tiesų yra Raigardas?
„Džiugu, kad lietuvių autoriai vis labiau populiarina istorinį žanrą, pavojingus nuotykius praturtindami meilės šiluma. Toks derinys nepaliks skaitytojų abejingų“, – taip apie Skirmantės Rugsėjis romaną sako istorinių romanų rašytojas Darius Musteikis.
Knygos autorė su šeima daugiau nei dvidešimt metų gyvena Jungtinėje Karalystėje. Išvykusi su drauge ir su atgaliniu bilietu namo, ji čia pasiliko ilgam, dirba medike, laisvu laiku mokosi vertimo subtilybių ir darbuojasi šeimos įkurtame knygynėlyje. Jame Skirmantė Rugsėjis įsteigė ir biblioteką lietuvių emigrantams. Trijų knygų autorė aktyviai gina moteris, smurtą ir patyčias patiriančius paauglius, kovoja už gyvūnų teises.
Kodėl Skirmantė Rugsėjis? Kas lėmė, kad pasirinkote tokį slapyvardį?
Gimiau rugsėjo mėnesį, o jis dar žinomas kaip darbymečio metas – iš laukų imamas derlius, prasideda mokslai. Iš prigimties esu darbšti, taigi, šis mėnuo puikiai mane atspindi. Be to, man nėra nieko gražiau už besibaigiančią vasarą, kai stiprūs karščiai atslūgsta, o dienos dažnai dar saulėtos.
Nuo ko prasidėjo jūsų rašymas? Ar skaitytoja tapo rašytoja?
Knygas skaityti išmokau ketverių, matyt, todėl, kad jas be galo mylėjo mano tėvai. Namie turėjome nemažą biblioteką, o aš, perskaičiusi visas vaikiškas knygeles, paslapčia ėmiau skolintis ir kitokią literatūrą – detektyvus, klasiką, netgi sudėtingus Remarque’o kūrinius. Skaitydavau juos po keletą kartų, bandydama perprasti. Taigi, pirmiausia buvau skaitytoja, o vėliau, mokykloje, supratau, kad man gerai sekasi rašyti. Mėgdavau rašyti rašinius, o klasės draugams juos parašydavau už šokoladą. Kartą klasės auklėtoja paskatino parašyti apsakymą. Pamėginau, labai patiko, buvau gal 14–15 metų. Taip ir užkibau.
Dirbate reabilitacijos ligoninėje. Neabejotinai čia randate nemažai įkvepiančių istorijų. Ar esate kurią nors panaudojusi savo knygose?
Kartais svarstau, kad reikėtų parašyti dokumentinę knygą, nes informacijos per 10 ligoninėje praleistų metų prikaupiau nemažai. Mūsų ligoninėje gydomi psichologinių ir psichinių traumų patyrę žmonės, mėginame juos grąžinti į namus, integruoti į gyvenimą. Yra čia visko – ir įkvepiančių istorijų, ir nusivylimų, ir šokiruojančių akimirkų. Tačiau darbo sutartis mus įpareigoja tų istorijų neviešinti, taigi, knygos idėja ir lieka mintyse. Meilės romanams ligoninės istorijų nepanaudosi, bet, jei rašyčiau kito žanro kūrinį, manau, darbe nesunkiai rasčiau prototipų.
„Nenuorama“ – šviesus kūrinys, rodos, jis ne visai dera su jūsų darbu? Jame, turbūt, patiriate nemažai liūdesio?
Meilės romanai yra pramoginiai, greito vartojimo kūriniai, kurie ir turėtų būti šviesūs, kviečiantys skaitytojus svajoti, šypsotis, atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Jie – tarsi šiltas arbatos puodelis lietingą dieną: sušilai ir pamiršai, tačiau tą akimirką knyga savo paskirtį atliko. Rašydama „Nenuoramą“ norėjau, kad knyga tokia ir būtų – verstų šypsotis, kilstelėti antakius, kai veikėjai paikai elgiasi, pakutenti emocijas. Iš atsiliepimų matau, kad pavyko, veikėja skaitytojus palietė, o man labai svarbu, kad veikėjas neliktų tuščias ir nepastebėtas.
Liūdesio, kaip tęstinės emocijos, darbe nepatiriu. Tačiau nerimo neišvengiu, ypač matydama šiandienos situaciją, kai vis daugiau žmonių kenčia nuo depresijos, o ligonių amžius jaunėja. Neramu žinoti, kaip stipriai paaugliai nori pritapti, priklausyti judėjimams, grupėms, pažiūroms, kad tik neliktų vieniši. Toji desperacija dažnai juos ir atveda prie bedugnės krašto, skirtumai nuo mano pačios paauglystės yra akivaizdūs. Mūsų karta taip smarkiai nesibaimino pati savęs. Dabartiniai paaugliai visomis išgalėmis vengia natūralumo, galbūt Lietuvoje ši problema dar ne tokia ryški, tačiau Jungtinėje Karalystėje jaunų žmonių požiūris į save yra iškreiptas, jį formuoja aplinkoje esančios laisvės ir noras kuo anksčiau vienaip ar kitaip pasižymėti. Pati auginu dukrą, taigi, šios problemos ir man, mamai, aktualios.
Paauglystėje apkeliavote autostopu visą Lietuvą? Ar daug keliaujate dabar? Kokių potyrių jums suteikia kelionės?
Paauglystėje keliavau autostopu, nes kitaip keliauti neturėjau pinigų, jokia paslaptis – augau probleminėje šeimoje, savaitgalio išvykos tapdavo terapija, būdu pažinti pasaulį, atrasti save. Tekdavo daug vaikščioti pėsčiomis, neturėdavome telefonų, žemėlapių, o nakvynės palapinėse prie lauželio taip ir liko vienu smagiausių prisiminimų.
Po kelionių, kaip po pagirių, jautiesi apdujęs, visiškai paveiktas pamatytų vietų, sutiktų žmonių, pasikeitęs. Kelionės man buvo kaip narkotikas – norėjosi dar ir dar. Vienas mano didžiausių nusivylimų, kai atvykau į Jungtinę Karalystę, buvo suvokimas, kad čia autostopu keliauti negalima. Dabar keliaujame su šeima, tvarkingai, palapines pakeitė viešbučiai, bet viliuosi, kad tada, kai dukra užaugs, vėl galėsiu skirti laiko ilgesnėms kelionėms turistų nenudrengtais maršrutais.
Esate įkūrusi biblioteką Anglijos lietuviams. Ar svetur žmonės vis dar skaito lietuviškai? O gal, išmokę anglų kalbos, jie skaito daugiau angliškų knygų?
Žmonės noriai skaito lietuviškas knygas. Jungtinė Karalystė turi stiprią lietuvių bendruomenę, čia veikia didelis knygynas, keli mažesni, aktyvios knygų mainų ir pardavimo grupės, merginos nuoširdžios, buriasi į susitikimus, rekomenduoja viena kitai knygas. Mano tikslas – suteikti skaitymo džiaugsmą tiems, kas neišgali nusipirkti naujų knygų. Be abejo, nemaža dalis bando skaityti ir skaito angliškai, bet dauguma mieliau renkasi lietuvišką knygą, ieško jų ir savo mažiesiems. Džiaugiuosi prisidėdama, kad lietuviai nepamirštų gimtosios kalbos.
Kodėl savo romanui pasirinkote ne dabartį, o senuosius laikus? Ar pati juos romantizuojate?
Esu išmėginusi įvairius žanrus, rašiau apie skirtingus laikotarpius, mėgstu mesti sau iššūkį ir rašyti tai, ko dar nesu bandžiusi. Todėl ir pasirinkau senovę. Tačiau šalia to fakto senieji laikai man iš tiesų patinka, o istorinius romanus (taip pat ir meilės) mielai skaitau.
Kaip knygoje sekėsi suderinti realius įvykius ir išgalvotą istoriją?
Iš realių įvykių pasiėmiau tik tai, ko man reikėjo, visa kita – fantazija. Alternatyviosios istorijos žanras Lietuvoje mažai išmėgintas, sulaukiu komentarų, mano kūrinį bando įvertinti kaip istorinį, lygina su kitais istoriniais romanais. Rodos, ne visada suvokiama, kad į alternatyviąją istoriją nereikia žiūrėti pernelyg rimtai. Rašymo procesas man patiko, manau, ateityje prie šio žanro dar tikrai grįšiu.
Rašydama „Nenuoramą“ naudojotės modernia „Wattpad“ platforma. Ar norėjote pasitikrinti, kad jūsų tema, rašymo stilius yra teisingi?
„Wattpad“ rašiau viską, tai vieta, kurioje dalijuosi kūryba, nesvarstydama ir nieko netikrindama. Tuo metu, kai rašiau, nė nemaniau, kad apskritai kada nors parodysiu savo kūrinius leidykloms. Žmonės norėjo skaityti, laukė naujų skyrių, džiaugiausi tuo ir rašiau istorijas vieną po kitos. Kadangi dauguma skaitytojų – jaunimas, man buvo smagu suvokti, kad dar esama skaitančių paauglių, kad skaitydami kitų istorijas jie ir patys ima rašyti.
Su daugeliu išsikalbėjome, išgirdau įvairių istorijų, sulaukdavau gražių žinučių, padėkų, kad praskaidrinu jų vakarus. Ten daug ypatingų žmonių, kurie laukia savosios galimybės, bet ne visada patys drįsta kreiptis į leidyklas.
Ar buvo lengva laikytis „Wattpad“ skaitytojams duoto pažado parašyti kasdien po naują skyrių?
Ne visada. Rašydavau ir telefonu darbe, ir traukinyje, žodžiu, kur papuolė. Kai pagauni ritmą, darosi lengviau, atsiranda įprotis kasdien parašyti 1 000–1 700 žodžių, t. y. skyrių. Rašydama „Nenuoramą“ kiekviename skyriuje dėkojau ankstesnių savo kūrinių skaitytojams, juos „užtagindavau“, pažymėdavau, buvo labai linksma atmosfera.
Koks jūsų kitos knygos „Šokančios snaigės“ likimas? Ar ji taip ir liks rankraštyje, ar planuojate ją išleisti?
„Šokančios snaigės“ man itin artimas kūrinys, deja, įtikinti Lietuvos leidyklas, kad knyga, kurioje daug rašoma apie žiemos sportą, o veikėja turi negalią, gali būti meilės romanas, sudėtinga. Kantriai laukiu, gal kada nors bus leista rizikuoti, nors pati esu visiškai tikra, kad skaitytojas suprastų, ką noriu pasakyti. Tokį patvirtinimą gavau iš gausybės skaitytojų, kurie kūrinį skaitė internete. Man norisi atsikratyti stereotipų, romantikos žanrui suteikti natūralumo, sukurti tikrovišką veikėją, kuri nėra aukšta ilgakojė gražuolė, o mergina su ramentu.
Naują kūrinį planuoju pradėti sausio pabaigoje. Greičiausiai tai bus dar vienas istorinis meilės romanas. Tik daug pasiekę autoriai turi laisvę rašyti, ką patys nori, ir žinoti, kad vis tiek bus išleisti.
