Ankstyvą pirmadienio rytą Birmingamo detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas gauna skubų iškvietimą. Vidurnaktį kilusio gaisro metu žuvo namie miegojusi moteris ir jos penkiametė dukra. Atvykus į vietą, paaiškėja, kad gaisras sukeltas tyčia, bet kas ir kodėl galėjo taip žiauriai pasielgti? Vėliau per gaisrą išgyvenęs žuvusiosios sutuoktinis ir mergaitės tėtis prisipažįsta įvykdęs šią dvigubą žmogžudystę. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Kodėl šeimą praradęs vyras prisiima kaltę už nusikaltimą, kurio akivaizdžiai nepadarė? Įrodymai byloja, kad tikrasis nusikaltėlis tebėra laisvėje, be to, visi apklausti liudininkai kažką slepia. Ši byla patyrusių detektyvų porai tampa tikru galvosūkiu, o vis išnyranti paslaptinga Falko praeitis kelią nuolatinę grėsmę tarp jų užsimezgusiems santykiams.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė.
Knygos ištrauka:
Penkiolika minučių po penkių paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad Loganas Būtas atgavo sąmonę.
Kerė tuo metu jau porą valandų nemiegojo. Beveik visą tą laiką Lukas muistėsi ir vartėsi, tai šnabždėdamas, tai kažką nesuprantamai šūkčiodamas. Jiems anksčiau teko tirti ne vieną žmogžudystę, kurių aukomis tapdavo silpniausi ir pažeidžiamiausi, bet Luko niekada nekamavo košmarai. Nereikėjo būti psichologu, kad suprastum, jog tai susiję su grįžimu į praeitį.
Ji vogčiomis dirstelėjo į jį. Lukas sėdėjo šalia užsimerkęs, iki ausų sulindęs į odinę striukę. Ilgos kojos buvo sukryžiuotos. Atvykus į ligoninę, juos iškart nuvedė į atskirą laukiamąjį. Slaugė paaiškino, kad dabar pas Būtą yra kitas gydytojas. Kai baigs apžiūrą, jiems bus leista jį pamatyti. Nudegimų aukoms grėsė itin didelis infekcijos pavojus. Jie su Falku turės gerai nusiplauti rankas ir apsivilkti būtinus apsauginius drabužius – tik tada galės užeiti į Būto palatą.
– Aš nemiegu, – tarė Lukas, – tik noriu pailsinti akis.
Ji šyptelėjo. Jis pajuto, kad Kerė jį stebi.
– Nenustebčiau, jei tau dar reikėtų nusnūsti vieną kitą posmą.
Dabar jis atsimerkė ir pašnairavo į ją.
– Ką nori pasakyti, Devlin?
Sekdamas jos pavyzdžiu, tarnybos metu paprastai nesikreipdavo į ją vardu. O tais retais atvejais, kai sulaužydavo šią taisyklę, ji visada krūptelėdavo. Ji tikėjosi, kad tokia reakcija ilgainiui išnyks.
– Tu sapnavai košmarus, – ji nenusisuko, norėdama pamatyti reakciją. – Paprastai tu nesapnuoji košmarų.
Jis suraukė antakius.
– Ar pasakiau arba padariau ką nors nemalonaus?
Atsakymas nebuvo vienareikšmiškas: nei taip, nei ne.
– Ne visai. Bet atrodė, kad tau pačiam labai nemalonu. Neįmanoma buvo suprasti, ką šneki. Spėju, kad susitikimas su O’Greidžiu priminė senus reikalus?
Kol jis prakalbo, praėjo tiek laiko, kad Kerė jau pamanė, jog neatsakys į klausimą, o tai būtų pirmas kartas. Tarpusavio atvirumas buvo vienas brangiausių juos siejančių dalykų.
Išskyrus tai, kad jie niekada nekalbėdavo apie tą gyvenimo laikotarpį, kai jis dirbo priedangoje. Iki šiol jai tas netrukdė.
Jis kiek per ilgai dvejojo. Kerei suspaudė širdį nuo minties, kad jis niekaip neranda būdo išsakyti tuos jausmus.
– Jis man primena dalykus, kuriuos mieliau pamirščiau.
Kol ji sugalvojo, kaip išsakyti tai, kas slegia širdį, už pravirų durų pasigirdo guminių padų žingsniavimas ant plytelėmis išklotų grindų. Ant slenksčio pasirodė juos atlydėjusi slaugė. Kerė atsistojo. Falkas pasekė jos pavyzdžiu.
– Laikas plautis rankas.
Kerė pirmą kartą atliko šį ritualą, prieš eidama pas ligonį. Chalatai, pirštinės, veido kaukės. Juos palydėjo į nudegimų skyrių. Prie Būto palatos durų budėjo uniformuotas Birmingamo policijos komisariato pareigūnas.
– Žiūrėkite, kad jis nepervargtų, – nurodė slaugė. – Gydytojas pageidauja, kad apklausa truktų trumpai.
– Taip ir bus, – nuramino ją Kerė.
Slaugė atidarė duris ir įėjo į palatą. Kerė ir Falkas įžengė iš paskos. Palatoje girdėjosi ritmingas aparatūros pypsėjimas ir švokštimas. Būto rankas ir vieną kaklo pusę dengė tvarsčiai.
Prie Būto lovos priėjo tik Kerė, Falkas liko stovėti atokiau. Būto būklė vis dar reikalavo atsargumo. Svarbiausia, kad jis išliktų ramus, atsipalaidavęs. Jiems įėjus, Būto akių vokai suvirpėjo ir atsimerkė.
– Pone Būtai, aš esu detektyvė Kerė Devlin, o čia mano partneris – detektyvas Lukas Falkas.
Būtas sužiuro į ją – akys buvo tokios raudonos.
– Labai užjaučiu dėl netekties, pone Būtai, ir dar labiau užjaučiu, kad man tenka užduoti šiuos klausimus. Bet esu tikra, kad ši tvarka jums žinoma.
Jis nurijo seiles, ir tas judesys trumpam atitraukė jos dėmesį.
– Gal norite atsigerti? – Kerė pamatė ant staliuko prie lovos puodelį su šiaudeliu. – Vandens?
Būtas linktelėjo. Kerė atsargiai prinešė puodelį tiek, kad šiaudelis pasiektų sukepusias lūpas. Kai jis atsigėrė ir atsilošė, ji pastatė puodelį ant staliuko.
– Pone Būtai, ar galite papasakoti, kas nutiko jūsų namuose tą naktį? – paklausė ji, oficialiai pradėdama apklausą.
Jis spoksojo į Kerę, netardamas nė žodžio, beveik nemirksėdamas.
– Ar žinote, kaip kilo gaisras? – paklausė ji, susiaurindama apklausos apimtį.
Jis vis dar nieko neatsakė. Žiūrėjo į ją neatplėšdamas akių.
– Ar įsibrovėliai jus pažadino?
– Ne, – iš jo lūpų tyliai išsprūdo vienintelis skiemuo.
– Ugniagesių komandos vadas sakė, – tęsė Kerė, – jog greičiausiai buvo panaudotas katalizatorius, kad ugnis kuo stipriau išplistų.
Būtas užsimerkė, o veidas persikreipė nuo kančios: ir kūno, ir sielos.
– Jei girdėjote ar matėte ką nors, kas gali būti susiję su įvykiu, būtų labai gerai, jei pasidalintumėte ta informacija, – Kerė stebėjo, kaip jo vokai iš lėto atsimerkė, tik tiek, kad galėtų dar kartą pažvelgti jai į akis. – Esu tikra, – tęsė ji, – kad norite padėti mums išsiaiškinti, kas nutiko, ir surasti asmenis, kaltus dėl šios tragedijos. Kiekviena prarasta valanda mažina tikimybę, kad mums pavyks pasiekti tikslą.
– Aš nieko nemačiau. Nieko negirdėjau, – Būtas nukreipė žvilgsnį į lubas.
– Ar jūs buvote namuose, kai kilo gaisras? – paklausė Kerė.
Jis sudvejojo, o tada atsakė:
– Aš kaip tik grįžau į namus.
– Jūs turite naują darbą? – paklausė Kerė. – Atrodo, kad niekas nežino, jog išėjęs iš departamento įsidarbinote kitur.
– Neturiu naujo darbo.
Lukas prisiartino ir sustojo už Kerės.
– Sveikas, Būtai, prisimeni mane? Buvome porą kartų susidūrę, kai dirbome O’Greidžio komandoje.
Būtas toliau spoksojo į lubas, sučiaupęs iki skausmo sukepusias lūpas, panašias į senovinį pergamentą, kuris vos priliestas subyrėtų į dulkes.
– Jūsų kaimynas tvirtino, – toliau kalbėjo Kerė, – kad rado jus ant pievelės, gulintį veidu į žemę, ir kad atsipeikėjęs jūs nubėgote į namą gelbėti savo šeimos, – ji nusprendė nesakyti žmonos ir dukters. Jis neteko ir vienos, ir kitos. Nebūtina to priminti.
Dar pusė minutės tylos.
– Kodėl tu buvai lauke, Būtai? – paklausė Lukas. – Ar kas nors tave išvarė iš namo arba neleido į jį grįžti, prieš kylant gaisrui?
– Ne.
Šį kartą šaižus garsas nuaidėjo smarkiau. Būtas net krūptelėjo.
– Gerai, – tarė Lukas, – kodėl buvai lauke?
Jokio atsakymo.
– Pone Būtai, – paragino Kerė, – mes negalime tinkamai tirti šios bylos, jei jūs nebendradarbiausite. Esu tikra, kad norite padėti.
Nieko.
– Viskas, ką prisiminsi, gali būti svarbu, – tęsė Lukas.
– Tai buvau aš.
Dabar jo žodžiai anaiptol nepriminė šnabždesio.
Kerė susiraukė.
– Ką sakote, pone Būtai?
– Aš tai padariau.
Ji susižvalgė su Luku.
– Gal norėtum, kad apklausoje dalyvautų advokatas? – pasiūlė Lukas. – Juk žinai, žmogau, viskas, ką sakai...
– Aš tai padariau.
Kerė pamėgino kitaip:
– Pone Būtai, mes manysime, kad skausmą malšinantys vaistai temdo jūsų atmintį. Galime ateiti kitą kartą pasikalbėti.
– Ne, – sugergždė Būtas. – Aš tai padariau.
– Žymės ant jų kaktų liudija ką kita, – atkirto Lukas. – Gali sutaupyti mums begalę veltui sugaišto laiko ir pastangų, jei tiesiog pasakytum tiesą. Ta tavo mergaitė, kuri žuvo per gaisrą, nusipelno tiesos.
Vyriškio veidu nusirito vieniša ašara.
– Tai buvau aš.
– Būtai, – priminė jam Kerė, – jei jūs prisipažįstate įvykdęs iš anksto suplanuotą dvigubą žmogžudystę, tada rimtai patariu prašyti teisinio atstovavimo.
– Man nereikia advokato. Galite dabar mane suimti. Aš tai padariau.
– Dabar jums leisime pailsėti, – atsakė Kerė. – Pagalvokite apie tai, ką darote, o kai kitąkart ateisime, galėsite oficialiai duoti parodymus.
Jis daugiau nieko nebesakė.
Išėję iš palatos, jiedu su Luku susirado poste budinčią slaugę.
– Ar turite jo tyrimų išvadas ir rentgeno nuotraukas?
Kerė vakar sužinojo, kad dabar, kai Būto būklė stabilizavosi, jam bus atlikta daugiau tyrimų. Mažiausiai norėjosi, kad juos apkaltintų prievarta. Jei Būtui duodami stiprūs vaistai nuo skausmo arba jei esama kitų sužalojimų, galinčių paveikti jo psichikos būseną, galbūt jis negali duoti parodymų.
– Tuojau patikrinsiu.
Kerė atsisuko į savo partnerį.
– Kodėl jis turėtų dangstyti žudiką arba žudikus? Ar jis kaltina save? Gal buvo susidėjęs su bloga kompanija ir susimovė. Tai buvo atpildas, o dabar jis jaučia kaltę.
– Gali būti, – sutiko Lukas. – Bet man įdomu, kaip galima leisti savo artimųjų žudikams, nepaisant nieko, išsisukti nuo bausmės?
