Po Vilnių klaidžiodama protėvių balsus girdi rašytoja iš Jungtinės Karalystės, Noridžo, Suzanne Reid, kuri per čia praleistą mėnesį kone perrašo savo romaną apie tarpukario Vilnių. Poetas iš Krokuvos Dawidas Mateuszas, rengiantis spaudai savo antrąją knygą, teigia, kad Vilnius jam yra vienas mylimiausių miestų pasaulyje, ir lankosi visuose literatūros renginiuose, susitinka su moksleiviais vietos lenkų mokyklose. Iš Kyjivo į Vilnių atvyksta Tamara Horicha Zernia ir užsidaro studijoje Užupyje – po kūrybinio bloko, dėl karo trukusio beveik dvejus metus, čia ji be perstojo rašo vieną novelę po kitos, verčia knygas, sukuria savo naujo romano apmatus. Visi rašytojai išvykdami kalba labai panašiai: teigia pamilę Vilnių, literatūros ir istorijų kupiną miestą, ir būtinai kada nors čia sugrįšiantys.
Šie užsienio autoriai Vilniuje viešėjo po mėnesį, nuo 2023 m. rugpjūčio iki gruodžio, nes VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ pradėjo kuruoti kūrybinių rezidencijų programą rašytojams, vertėjams ir knygų iliustruotojams iš kitų miestų, turinčių UNESCO literatūros miesto vardą. Tokių miestų visame pasaulyje yra 53, o Vilniui šis titulas buvo suteiktas 2021 m. lapkritį. Nuo to laiko Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, buvo atidaryti Vilniaus literatų namai, kuriuose įsikūrė „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ komanda. Kūrybinės rezidencijos – ypač svarbi dalyvavimo UNESCO literatūros miestų tinkle dalis. Rezidencijos sudaro sąlygas į Vilnių atvykti literatams iš užsienio šalių, o Vilniaus (ar su Vilniumi ryšių turintys) rašytojai gali išvykti kurti į kitus literatūros miestus. Šiais metais rašytojas Laimonas Briedis viešėjo rezidencijoje literatūros mieste Noridže, vertėja Laura Liubinavičiūtė Liuba – Krokuvoje ir net du rašytojai iš Vilniaus – Laurynas Katkus ir Artūras Valionis – Geteborgo literatūros miesto kūrybinėse rezidencijose. Taip pat jau žinoma, kad rašytoja Aušra Kaziliūnaitė 2024 m. dalyvaus literatūros rezidencijoje Tartu.
Rugsėjo 22 d. Vilniaus literatų namuose įvyko susitikimas su ypatingu svečiu – vienu žymiausių Taivano rašytojų, profesoriumi, aplinkosaugos aktyvistu Wu Ming-Yi. Jo romanas „Pavogtas dviratis“ 2018 m. buvo nominuotas Man Booker International premijai. Autoriaus knygos išverstos į anglų, prancūzų, turkų, japonų, čekų, ukrainiečių kalbas. Šis Wu Ming-Yi vizitas Vilniuje – Taivano dovana Vilniui 700 metų jubiliejaus proga. Rašytojui Literatų gatvėje atidengta lentelė, o Vilniuje jis iš viso praleido 700 valandų. Profesorius susitiko su Vilniaus universiteto studentais, o Vilniaus literatų namuose apie savo knygas ir skirtumus tarp Taivano ir Kinijos literatūrų pasakojo susirinkusiai publikai. „Esu tikras, kad dar susitiksime ir bendrausime toliau, nes mūsų kultūros labai panašios“, – atsisveikindamas tarstelėjo rašytojas.
„Mėnuo, praleistas „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ kūrybinėje rezidencijoje, visiškai perkeitė mano rašomą romaną ir visai netikėtai – mane pačią. Pirmą kartą atvykau į savo mamos gimtąjį miestą manydama, kad darbas naujoje, man nepažįstamoje vietoje ir laikas, skirtas tik kūrybai, leis ramiai tęsti autofikcinio, šeimos istorija paremto, romano rašymą. Tačiau labai klydau. Per keturias čia praleistas savaites Vilnius tarsi paėmė mane už rankos ir leido susitikti su savimi. Su sąsiuviniu ir fotoaparatu rankose klaidžiojau po Užupį, kur menas susitinka su istorija ir visad pulsuojančia laisva dvasia, ir nejučiomis viešnagės metu įamžinau savo mamos vaikystę iki 1944-ųjų – laiką, kuris egzistavo, bet jo pati nepatyriau. Buvau paveikta miesto bei jo žmonių istorijos, kultūros, išminties ir pasaulėžiūros“, – pasakoja rašytoja iš Jungtinės Karalystės, Noridžo, Suzanne Reid, kuri per mėnesį mūsų sostinėje ne tik rašė, bet ir praleido nemažai laiko miesto archyvuose, ieškodama duomenų apie savo šeimos narius, kadaise gyvenusius Vilniuje. Vilniaus literatų namuose spalio 4 d. surengtame susitikime „Aš esu Vilnius“ Suzanne Reid kalbėjosi su lietuvių rašytoja Akvilina Cicėnaite apie tai, ką joms reiškia Vilnius.
Dawidas Mateuszas – lenkų poetas, redaktorius, visuomenės veikėjas. 2016 m. pelnęs Kazimieros Iłłakowiczównos premiją už pirmąją knygą Stacja wieży ciśnień („Vandens bokšto stotis“), viešėdamas Vilniuje rengė spaudai savo antrąją knygą. Poetas 2022 m. dalyvavo festivalyje „Poezijos pavasaris“ ir nuo to laiko svajojo sugrįžti į, kaip pats sako, „vieną mylimiausių miestų pasaulyje“. „Pirmasis Užupio Respublikos konstitucijos punktas teigia: „Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė – tekėti šalia žmogaus.“ Juo vadovaudamasis, tapau šios respublikos piliečiu. Už tai, kad visą mėnesį galėjau gyventi ir dirbti pačioje Užupio širdyje, esu dėkingas „Vilniui, UNESCO literatūros miestui“, – džiaugėsi rašytojas.
Paskutinę šiais metais kūrybinę rezidenciją „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ skyrė žinomai ukrainietei rašytojai Tamarai Dudai (Tamarai Horichai Zerniai), kurios romanas Docia („Dukra“) 2019 m. pelnė Ukrainos nacionalinę Taraso Ševčenkos premiją bei daugelį kitų svarbių įvertinimų. Rašytoja dar prieš atvykdama į rezidenciją pasakojo, kad prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje patiria kūrybinį bloką ir visiškai negali rašyti. Gyvendama Kyjive su savo vaikais ji nuolat girdi oro pavojaus sirenas, o Tamaros motiną rimtai sužeidė rusų paleistos raketos skeveldros, todėl iki paskutinės minutės buvo neaišku, ar rašytoja galės bent trumpam palikti šeimą ir atvykti į rezidenciją Vilniuje. Vis dėlto jai pavyko, ir vos per mėnesį, praleistą Užupio menų inkubatoriaus studijoje, Tamara parašė penkiolika novelių, savo naujo romano apmatus ir išvertė dvi knygas! Ji teigia, kad tokios apimties darbą ne karo sąlygomis įprastai atlikdavo per pusę metų, nors toks produktyvumas pasiekiamas ne kiekvienam rašytojui ar vertėjui.
Nepaisant ypač intensyvaus darbo, Vilniuje Tamara Horicha Zernia taip pat spėjo susitikti su savo knygų skaitytojais Ukrainos namuose ir su Ukrainos mokyklos moksleiviais. O atsisveikindama su Vilniumi rašytoja sakė: „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ kūrybinė rezidencija man suteikė įdomiausią ir naudingiausią patirtį per pastaruosius dvejus metus, nuo rusų invazijos į Ukrainą. Tai buvo saugus uostas, kur pavyko susikaupti, iš slogios nuotaikos persijungti į tinkamą kūrybai. Rezidencijoje buvo viskas, ko man šiuo metu reikėjo: vienatvė, privatumas, meditatyvus vaizdas pro langą, retkarčiais suskambantys bažnyčių varpai, medinės grindys ir čerpių stogai... Esu be galo dėkinga Vilniui už paramą ukrainiečių autoriams šiuo sunkiu metu.“
