Leidykla „Briedis“ kviečia šunų mylėtojus susipažinti su gausiai iliustruota albumine knyga „Šunys. Enciklopedija“.

Šiame unikaliame leidinyje pristatoma viskas, kas susiję su šunimis: šunų istorija, veislės, priežiūra, ligos ir geroji dresavimo praktika.

Knygoje aprašoma daugiau nei 400 tarptautiniu mastu pripažįstamų veislių, pateikiamos specialiai šiam leidiniui užsakytos kiekvieno šuns fotografijos, ekspertų rašytos santraukos, istorijos apie garsius šunis bei jų šeimininkus ir kiekvienos veislės kilmė.

Pasakojama apie šuns evoliuciją ir anatomiją, pateikiama ekspertų patarimų, kaip rūpintis ir dresuoti šunis. Nagrinėjami šunų vaidmenys bėgant šimtmečiams – jie buvo kruopštūs darbininkai, sporto čempionai bei numylėti augintiniai – ir jų užtarnauta vieta pasaulio meno ir kultūros scenoje.

Leidykla „Briedis“ kviečia šunų mylėtojus susipažinti su gausiai iliustruota albumine knyga „Šunys. Enciklopedija“

Organizatorių archyvas

Knygą iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius.

Knygos ištrauka:

Jutimai

Šunys labai jautriai reaguoja į aplinką ir jutiminę informaciją. Jie aplinkinį pasaulį interpretuoja stebėdami ir klausydami – visai kaip mes. Nors mūsų rega pranašesnė nei šunų – išskyrus naktį, kai šunys mato geriau, – jie pasižymi geresne klausa ir puikiai išvystyta uosle. Šuns nosis yra aštriausias gyvūno įrankis, kuriuo jis kliaujasi, kad susidarytų išsamų supančio pasaulio vaizdą.

REGA

Nors šunys neskiria tiek spalvų, kiek žmonės, kai kurias jie vis tik mato. Skiriamų spalvų diapazonas yra toks ribotas todėl, kad šunų tinklainėje – šviesiai jautriame sluoksnyje galinėje akies dalyje – yra tik dviejų tipų ląstelės, reaguojančios į spalvas (tai vadinama dichromatine rega), o žmonių tinklainė pasižymi trijų tipų tokiomis ląstelėmis (trichromatinė rega). Šunų pasaulis nuspalvintas pilkos, mėlynos ir geltonos atspalviais, neskiriant raudonos, oranžinės ir žalios – panašiai pasaulį mato nuo daltonizmo kenčiantys ir raudoną su žalia painiojantys žmonės. Tačiau šunys puikiai mato į tolį. Šuns akis labai greitai reaguoja į judesius ir net gali atskirti, kai gyvūnas šlubuoja. Tokia savybė labai pravarti lengvo grobio tykantiems plėšrūnams. Šunys geriausiai mato prieblandoje – auštant arba leidžiantis saulei. Tai pats tinkamiausias paros metas medžioklei laukinėje gamtoje. Vis dėlto, kadangi šuns rega artimoje aplinkoje ne tokia aštri, gyvūnas, tyrinėdamas šalia esančius objektus, verčiau kliaujasi uosle arba lytėjimu pasitelkdamas itin jautrius ūsus.

KLAUSA

Šunų jaunikliai gimsta kurti, bet, gyvūnui bręstant, klausa tampa maždaug keturis kartus aštresnė nei mūsų. Jie gali girdėti žemesnius ir aukštesnius garsus nei žmogus, be to, geba gerai nustatyti, iš kurios pusės garsas sklinda. Veislės su stačiomis ausimis – geriausiai tinkamomis garsui pagauti – paprastai pasižymi geriau išlavinta klausa nei veislės, kurių ausys nulinkusios arba nukarusios. Be to, šuns ausys yra labai lanksčios ir dažnai naudojamos bendrauti su kitais: šiek tiek atitrauktos atgal reiškia draugystę, nusvirusios ar prigludusios – baimę arba nuolankumą, pakeltos – agresiją.

UOSLĖ

Didžiąją dalį informacijos šunys gauna per nosį – kvapai, kurių žmonės nė nesugeba užuosti, šuns smegenims perduoda sudėtingas žinutes. Iš kvapo šuo gali suprasti, ar kalė pasirengusi poruotis, koks yra medžiojamo gyvūno amžius, lytis ir būklė ir galimai kokios nuotaikos jo šeimininkas. Dar nuostabiau, kad šunys vien iš kvapo gali atpažinti ir suprasti, ar kitą žmogų ar gyvūną buvo sutikę anksčiau, todėl jie tokie geri pėdsekiai. Šunis galima išdresuoti užuosti narkotikus ar net atpažinti ligas.

Skaičiuojama, kad šuns smegenų sritis, apdorojanti per kvapus gautą informaciją, yra apie 40 kartų didesnė nei mūsų. Nors uoslės aštrumas iš dalies priklauso nuo šuns dydžio ir snukio formos, nosyje yra apytiksliai 200 milijonų uoslės receptorių, o žmogaus – apie 5 milijonus.

SKONIS

Žinduolių uoslės ir skonio jutimai yra glaudžiai susiję. Nors šuns nosis gali jam labai daug pasakyti apie tai, ką jis valgo, skonio juslė yra mažiau išlavinta. Skaičiuojama, kad žmogus turi apie 10 tūkst. skonio svogūnėlių, reaguojančių į kartumą, rūgštumą, sūrumą ir saldumą, bet šunys, ko gero, jų turi mažiau nei 2 tūkst. Priešingai nei mes, šunys neturi stiprių sūrumo receptorių – taip tikriausiai yra todėl, kad jų protėviai vystėsi valgydami mėsą, kurioje daug druskos, todėl nebuvo jokio poreikio jausti skirtumą tarp skirtingo maisto. Matyt, siekiant subalansuoti tokią sūrią mitybą, šunims ant liežuvio galo išsivystė skonio receptoriai, labai jautriai reaguojantys į vandenį.

Kraujotakos ir virškinimo sistemos

Svarbiausios šunų – ir visų kitų žinduolių – organizmo sistemos gali funkcionuoti tik veikdamos išvien. Į plaučius įkvepiamas deguonis ir po organizmą virškinimo sistemos paskirstomos maistinės medžiagos yra pagrindinis organizmo kuras, turintis pasiekti kiekvieną kūno dalį. Tą gyvybiškai svarbią tiekimo liniją užtikrina kraujotakos sistema, sudaryta iš plačiai išsiraizgiusio arterijų bei venų tinklo ir palaikoma stabilaus širdies plakimo.

KRAUJOTAKA IR KVĖPAVIMAS

Šuns širdis veikia taip pat kaip mūsų – ritmingai plakdama išnešioja kraują po organizmą. Tarp širdies raumeninių sienų žioji keturios kameros, su kiekvienu širdies dūžiu paeiliui susitraukiančios ir išsiplečiančios. Taip kraujas varomas iš širdies tolyn per arterijas, kol širdis vėl užsipildo krauju per venas.

Kraujotakos sistema veikia kartu su kvėpavimo sistema, kad išnešiotų deguonį į kiekvieną organizmo ląstelę ir pašalintų atliekas, pavyzdžiui, anglies dioksidą, susidariusias dėl ląstelių veiklos. Kraujo cirkuliacija niekada nesiliauja – deguonis įsisavinamas iš oro, įkvėpto į plaučius, ir išnešiojamas po visą organizmą kartu su maistinėmis medžiagomis, absorbuojamomis per žarnyno sieneles. Kai plaučiuose sukaupiamas deguonis, per kraujotaką kartu išskiriamas anglies dioksidas, kuris pašalinamas iš organizmo iškvepiant.

Kvėpavimo sistema atlieka dar vieną gyvybiškai svarbų vaidmenį – neleidžia šuns organizmui perkaisti. Kadangi šuo turi vos kelias prakaito liaukas, daugiausia letenose, jis negali atsivėsinti prakaituodamas. Vietoj to šuo šnopuoja iškvėpdamas šiltą orą, dėl kurio garuoja seilės jo burnoje, – taip pašalinama slaptoji šiluma ir atitinkamai sumažėja šuns organizmo temperatūra.

Dar viena be galo vertinga savybė šunims, ypač prie šalto klimato prisitaikiusiems špicams, yra atitinkamai adaptavusi kraujotakos sistema, neleidžianti organizmui išspinduliuoti pernelyg daug šilumos per letenas, kai šios liečiasi su šalta žeme. Tose vietose, ties kuriomis kraujas įteka ir išteka iš letenų, arterijos ir venos yra labai arti vienos kitų. Šiltam arteriniam kraujui tekant į letenas, šiluma perduodama vėsesniam grįžtančiam veniniam kraujui – taip šiluma išlaikoma organizme, o ne išspinduliuojama į aplinką. Toks pat mechanizmas, vadinamas priešpriešine šilumokaita (angl. countercurrent heat exchange), veikia vėplių odoje ir pingvinų pėdose, todėl šie gyvūnai gali išgyventi atšiaurioje aplinkoje.

MAISTO VIRŠKINIMAS

Sveikam šuniui nereikia daug laiko sudoroti dubens turinį – kąsnis po kąsnio keliauja į skrandį be jokių pertraukų kramtymui. Šunys užprogramuoti valgyti greitai – ne iš gobšumo, bet iš būtinybės, nes jeigu laukinėje gamtoje valgysi lėtai, tavo maistą gali nugvelbti kiti išalkę gaujos nariai. Žmonės linkę lėtai mėgautis kramtomu maistu, gerai išmirkyti jį seilėse, kurios pradeda virškinimo procesą dar iki nuryjant kąsnį. Šunys, kurie, palyginti su žmonėmis, turi nedaug skonio svogūnėlių, tiesiog atplėšia didelį gabalą maisto ir nuryja jį visą. Kad šuns organizmas sumažintų riziką, jis pasižymi puikiais atrijimo refleksais. Suvalgęs ką nors nemalonaus, šuo gali tiesiog tai atryti. Šuns virškinimo traktas yra trumpas ir pritaikytas mėsai apdoroti, kuri suvirškinama daug greičiau ir paprasčiau nei augalinės medžiagos. Šuns skrandyje gausu skrandžio sulčių, kurios greitai suskaido mėsą, kaulus ir riebalus bei suskystina maistą ir šis nukeliauja į plonąją žarną. Ten kepenų ir kasos išskiriami virškinimo fermentai padeda suskaidyti maistą į maistines medžiagas, kurios per žarnyno sieneles patenka į kraują. Nesuvirškintos medžiagos keliauja per gaubtinę žarną ir pašalinamos kaip išmatos. Maistas nuo valgymo iki pašalinimo per šuns virškinamąjį traktą keliauja apie 8–9 valandas, žmonėms šis procesas vidutiniškai trunka nuo 36 iki 48 valandų.

<...>

Oda ir kailis

Šunų oda yra plona, bet daugumai veislių plaukuotas kailis suteikia pakankamai šilumos ir apsaugos. Šunų kailis būna įvairiausias – vienų veislių plaukai stori, kitų trumpi, dar kitų šiurkštūs, garbanoti arba susisukę į virvutes. Tik saujelė šunų veislių yra pliki, su vos vienu kitu kuokšteliu plaukų ant galūnių. Iš dalies šunų kailis taip varijuoja dėl natūraliosios atrankos, vis dėlto už daugumą pokyčių atsakingi žmonės. Kartais pokyčius lėmė praktinė nauda, bet daug dažniau – mados tendencijos.

ODOS STRUKTŪRA

Kaip ir visi žinduoliai, šunys turi tris odos sluoksnius: epidermį, arba išorinį sluoksnį, dermą, arba vidurinį sluoksnį, ir poodinį sluoksnį, kurį daugiausia sudaro riebalinės ląstelės. Palyginti su žmonėmis, šunų epidermio sluoksnis yra plonas, nes, išskyrus keletą beplaukių veislių, jų oda padengta kailiu, kuris užtikrina apsaugą ir šilumos izoliaciją.

Šuns plaukai auga iš sudėtingo folikulo, kurį sudaro vidurinis dengiamasis plaukas ir keletas mažesnių pūkinių plaukų, kurie visi dygsta iš tos pačios odos poros epidermyje. Šunys turi ir jautrius veido plaukus giliomis šaknimis, vadinamus liečiamaisiais plaukais, kurie gausiai aprūpinami krauju, be to, juos pasiekia daugybė nervų. Tarp pastarųjų yra šuns ūsai, antakiai ir ausų plaukai.

Šalia plauko folikulo yra ir riebalų liaukos, į jį išskiriančios medžiagą, vadinamą sebumu (odos riebalais). Jis sutepa odą, suteikia kailiui blizgesio ir padengia jį vandeniui nepralaidžiu sluoksniu. Dauguma folikulų turi ir raumenį, kuris pašiaušia plauką ir sulaiko šiltą orą. Kita, pastebimesnė, jo funkcija yra pašiaušti sprando plaukus, kai šuo, pavyzdžiui, išsigandęs arba pyksta. Šunys, priešingai nei žmonės, neprakaituoja per odą, o beveik visos jų prakaito liaukos yra letenėlėse.

KAILIO TIPAI

Keletas pagrindinių kailio tipų pavaizduoti žemiau. Daugumos veislių šunims būdingas tik vieno tipo kailis, bet kai kuriems, pavyzdžiui, Pirėnų aviganiams (žr. 50 p.), būdingi keli skirtingi. Daugelis šunų tipų turi dvigubą kailį, sudarytą iš viršutinio dengiamųjų plaukų sluoksnio, nepraleidžiančio vandens, ir trumpesnio, minkštesnio pavilnės sluoksnio. Špicų veislių šunų, pavyzdžiui, čiau čiau (žr. 112 p.), toks dvigubas sluoksnis gali būti labai storas. Su tokiu geru šilumos izoliacijos sluoksniu tradiciškai roges traukiantys šunys, pavyzdžiui, Grenlandijos šunys (žr. 100 p.), atsparūs ir pačiam rūsčiausiam speigui. Net ir šių šunų letenos apsaugotos ilgais plaukais tarp pirštų, kurie dar ir padeda užtikrinti puikų sukibimą ant sniego ir ledo, o prie aplinkos prisitaikiusios kraujagyslės letenose leidžia išvengti šilumos nuostolių.

Šunys su neįtikėtinai ilgais plaukais šiais laikais veisiami vien dėl išvaizdos, nors kadaise kai kuriems iš jų tokio ilgo kailio reikėjo norint prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, afganų kurtai yra kurtų tipo šunys iš atšiauraus kalnuoto Afganistano regiono, o barzdotieji koliai kitados buvo bandganiai. Kita vertus, blizgantis ir kone šilko švelnumo mažyčių Jorkšyro terjerų kailis, ko gero, visada buvo labiau dekoratyvinis negu atliko kokią nors konkrečią funkciją, nors šie šunys išvesti labai seniai. Kai kurie labai patrauklūs šunys, tarkim, ir anglų seteriai, turi pusilgį kailį su vidutinio ilgio šilko tekstūros kūno plaukais ir ilgesniais pūkais ant uodegos, papilvės ir kojų.

Kai kurie trumpaplaukiai šunys pasižymi blizgančiu tvirtos tekstūros kailiu, kurį neretai sudaro vien dengiamieji plaukai. Toks kailio tipas būdingas dalmatinui ir kai kuriems pointeriams bei kurtams. Šiurkščiaplaukių šunų, daugiausia terjerų, dengiamieji plaukai būna susigarbanoję, todėl jų tekstūra atrodo nelygi, bet kartu elastinga. Toks kailis labai padeda vyraujant šaltam orui ir dera prie energingo terjerų gyvenimo būdo – šie šunys linkę rausti duobes ar kapstytis brūzgynuose. Veislės garbanotu kailiu nėra labai paplitusios, žinomiausia iš jų yra pudelis – kartais jų kailis įmantriai apkarpomas parodoms. Retais atvejais, tarkim, kalbant apie komondorų ir pulių garbanas, prieita prie kraštutinumų – jų plaukai atrodo tarsi ilgos į dredus panėšėjančios virvutės, dengiančios bemaž visą kūną. Dėl natūralių genetinių mutacijų atsirado keletas beplaukių veislių. Tokie šunys kaip šoloickuintliai arba kinų kuoduotieji išvesti prieš ištisus šimtmečius, bet tik mūsų laikais atsirado poreikis siekti plikumo per selekcinį veisimą. Kai kurie beplaukiai šunys turi keletą plaukų kuokštų ant galvos, pėdų ir kartais uodegos.

Kaip paliudys bet kurio šuns savininkas, visi šunys kažkiek šeriasi. Šėrimasis yra natūrali sezoninė reakcija į dienos trukmę, kuri pasiekia piką pavasarį, kai šuns kailis suplonėja ruošiantis šiltesniam orui. Dvisluoksnio kailio šunys – nesvarbu, ilgaplaukiai ar trumpaplaukiai – gali numesti daug plaukų, nes tanki pavilnė praretėja. Jeigu šuo gyvena šildomame name, šėrimosi įpročiai gali pasikeisti ir gyvūnas imti šertis kiaurus metus, tik ne taip intensyviai.