Žemėlapyje ji neturi atpažįstamos formos, ji neturi įžymių pastatų, kurie viliotų turistus. Įvedę į paiešką šalies pavadinimą, pamatysite vaizdų su džiunglėmis ir vulkanais, kurie vienodi (arba bent jau labai panašūs) visame pasaulyje. Tačiau vis tiek Kosta Rika – viena populiariausių atostogų krypčių. Paplūdimių mėgėjai čia randa fantastiškas pakrantes ir saulėlydžio vėjyje siūbuojančius hamakus. Gamtos mylėtojai džiaugiasi nacionalinių parkų ir gyvūnų gausa. O adrenalino gerbėjai lekia į kalnus ir upes.
Džiunglių gyvybė
Žvelgiau į tamsias džiungles, tikėdamasi, kad pamatysiu ką nors, kas žvelgia atgal. Juoduma nebuvo aklina, virš galvos medžių kontūrai praleido šiek tiek žvaigždžių šviesos, ir, žinoma, vaikščiodami naktį po mišką visi nešiojomės žibintuvėlius. Kaip ir dauguma turistų, į Monte Verdės debesų miškų rezervatą atvykau tikėdamasi pamatyti didelius žinduolius, tokius kaip jaguarai, ocelotai ar tapyrai. Tačiau nepamačiau. Beveik niekas jų nepamato. Vis dėlto jau pirmosios 10 minučių su gidu per trijų valandų pasivaikščiojimą pirmąją naktį įrodė, kad augalai ir vabzdžiai gali būti tiek žavūs, tiek ir mirtini.
Gidas buvo atsipalaidavęs banglentininkas ir biologas. Jis parodė mums aligatoriaus medį, kurio platūs kūgiški spygliai buvo sukurti tam, kad atbaidytų dramblio dydžio tinginius, kurie dar prieš 10 000 metų klajojo po Ameriką. Jis dar labiau pagyvėjo, kai pakvietė mus pažiūrėti į smaugiančiąją figą, kuri pradeda savo gyvenimą kaip nekalta sėkla, paukščio įnešta į nieko neįtariančio medžio šakas, paskui išauga vijoklis ir nuo viršaus iki pat žemės apgaubia medį šeimininką bei jį uždusina.
Negyvo medžio skylėje, už dygliuotų figų šaknų, gidas pašvietė į oranžinės spalvos tarantulą, sėdintį prie įėjimo ir laukiantį savo grobio. Kodėl jis nemedžioja lauke? Mums paaiškino, kad čia gyvena tarantulinės vapsvos, kurios laukia, kol galės paralyžiuoti tarantulą savo įgėlimu, sudėti į jį kiaušinėlius, o tada vapsvų lervos lėtai suės dar gyvą vorą iš vidaus. Gana kraupus miškas, tiesa?
Gamtinis rojus
Beveik 30 procentų Kosta Rikos žemės ploto skirta nacionaliniams parkams ir rezervatams – tai vienas didžiausių rodiklių tarp visų šalių. Į šiaurės vakarus nuo Kosta Rikos sostinės San Chosė esanti Monte Verdė, įsikūrusi Tilarano kalnuose, yra ekoturistų Disneilendas. Žaliuojantys debesų miškai ir 1 000 endeminių augalų rūšių Monte Verdėje – tarsi piligriminė kelionė į gamtą. Įtraukite ekologiško sūrio gamyklą, kavos plantaciją ir keletą aukščiausios klasės viešbučių, kurie stengiasi pralenkti vienas kitą savo tvarumo programomis ir atsinaujinančiosios energijos projektais, ir Monte Verdė turės visas žodžio „žalias“ reikšmes („Monte Verde“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „žalias kalnas“).
Kadangi turistai greičiausiai nepamatys visų laukinių gyvūnų, kurių norėtų, pastaraisiais metais atsirado privačių zoologijos sodų: šikšnosparnių džiunglės, varlių tvenkinys, drugelių sodas, serpentariumas. Tikrieji džiaugsmo teikėjai kelionės metu yra kolibriai. Juos retai sutiksite rezervate, tačiau už jo ribų yra įrengtos cukriniu vandeniu maitinamos lesyklėlės. Jau vien pavadinimai priverčia nusišypsoti: žalčialunkiai briliantai, violetiniai kalnų brangakmeniai, variniai smaragdai! O įspūdingiausi buvo violetiniai baltomis uodegos plunksnomis ir vaivorykštiniais kūnais! Aplink lesyklėles kolibriai dūzgė prie mūsų ausų lyg sraigtinių lėktuvų eskadrilė. Nenuostabu, kad šie paukščiai, kurių maistas yra tik nektaras, o širdies ritmas siekia apie 1 200 dūžių per minutę, gyvena nenutrūkstamoje cukraus karštinėje.
Ieškoti gyvūnų gamtos draustinyje – tai tarsi žaisti kazino: žinai, kad tikimybė ne tavo pusėje, bet kai laimi, jautiesi fantastiškai. Reikia labai pasistengti, net jei nori pamatyti varles – jos susilieja su aplinka. Mėlynoji džinsinė varlė (raudona su mėlynomis kojomis) buvo ne didesnė už nykščio nagą, o stiklinių varlių kūnai buvo visiškai permatomi. Deja, jas abi teko apžiūrėti ne laukinėje gamtoje.
Vis dėlto, Kosta Rikoje pasiteisina taisyklė – „Kuo labiau stengsitės surasti sunkiai pasiekiamus gyvūnus, tuo mažiau jų pamatysite.“ Ar ne maloniau ramiai sėdėti, geriausia hamake, su šaltu gėrimu rankoje, ir laukti, kol gyvūnai ateis pas jus? Laukinių gyvūnų paradas – įprastas įvykis daugumoje Kosta Rikos ekologinių namelių. Ankstyvą rytą čia pasirodo kojotai, beždžionės kapucinai, paukščiai ir drugeliai, o po jų – tinginiai, driežai (Jėzaus driežai, kurie „vaikšto“ vandeniu) ir mažytės varlės. Iš paskos seka rėksnės beždžionės, tapyrai, šarvuočiai ir tarantulai. Štai tukanas gali skristi per slėnį kiekvieną dieną ankstyvą rytą ir vėlyvą popietę. Jį atpažinsite iš jo skrydžio – tukanai skrenda šiek tiek pasvirę, kad subalansuotų savo didelius ir sunkius geltonos, žalios ir mėlynos spalvos snapus. Šių egzotiškų paukščių gerklės ir krūtinės yra ryškiai geltonos, o kūnas juodas. Manoma, atogrąžų miškuose ir žemumose Centrinėje Amerikoje bei atogrąžų Pietų Amerikoje gyvena 37 tukanų rūšys. O didžiosios katės, ocelotai ir jaguarai? Deja, jie pasirodo vieną kartą per žalią mėnulį. Bet gal jums pasiseks?
Kokius gyvūnus dažniausiai „medžioja“ keliautojų akys?
Kosta Riką reprezentuojantis gyvūnas – tinginys. Šie gyvūnai visai nepagrįstai vadinami tinginiais. Tiesiogiai išvertus iš ispanų kalbos – tingios meškos (isp. Oso perezoso), tačiau jie nėra nei meškos, nei tingios. Keletas įdomybių apie šiuos nepaprastus gyvūnus:
- Tinginys laikomas lėčiausiu gyvūnu pasaulyje. Jis juda taip lėtai, kad ant jo kailio auga dumbliai. Šie žalieji dumbliai, vadinami Trichophilus, auga tik ant tinginių kailio. Daugiau nei pusė visų tinginių turi šį dumblį, kuris lietaus sezono metu suteikia jų šiurkščiam kailiui žalsvą atspalvį.
- Nors lipa labai lėtai, tinginiai yra puikūs plaukikai. Jie iš prigimties yra plūdrūs ir, kaip ir žmonės, gali lengvai plaukti. Tai padeda jiems išgyventi, kai kyla sezoniniai potvyniai.
- Jie mėgsta miegoti. Nelaisvėje gyvenantys tinginiai paprastai miega 15–20 valandų per parą, o laukiniai tinginiai – apie 10 valandų per parą.
- Didžiąją laiko dalį jie praleidžia medžių viršūnėse. Jie nusileidžia žemyn tik tuštintis (tai daro kartą per savaitę), ieškoti partnerio arba įsikurti naujoje teritorijoje.
- Nors jie yra ramūs gyvūnai, patinai gali tapti itin agresyvūs norėdami užkariauti patelę. Neretai pasitaiko, kad po kovų tinginiai lieka su randais ant snukio ar net apakę.
- Yra dviejų rūšių tinginiai: visaėdžiai ir žolėdžiai. Dvipirščiai tinginiai yra visaėdžiai, daugiausia minta vaisiais, lapais, vabzdžiais ir driežais. O tripirščiai tinginiai daugiausia yra žolėdžiai, todėl jų racioną sudaro įvairių medžių ūgliai ir lapai.
- Jauniklius tinginės atsiveda medžiuose. Jei jauniklis nukrenta ant žemės – motina palieka jį likimo valiai, nes netiki, kad jis liko gyvas, o tuo tarpu apačioje jų gali laukti pavojai.
Paukštis, kurio dažniausiai ieško atvykusieji – kecalis. Nors tai yra Gvatemalos nacionalinis paukštis, kurio vardu netgi vadinama vietinė valiuta, Kosta Rikos gamtos turtingumas leidžia juos pamatyti žymiai dažniau. Kecalis laikomas vienu gražiausių paukščių pasaulyje ir vertinamas jis labiausiai dėl ryškių spalvų ir nuostabaus grožio patino uodegos, kuri majų laikais buvo laikoma jėgos ir galios simboliu. Deja, savomis akimis pamatyti šį nedidelį paukštelį nėra lengva, tačiau su geru gamtininku ir jo turima puikia optika galima jį stebėti iš labai arti.
O mane labiausiai džiugino „didesnių gabaritų“ spalvingi paukščiai: tukanai ir aros. Jų ryškios geltonos, žalios, raudonos ar mėlynos spalvos traukia akį ir leidžia šiuos paukščius stebėti be jokios papildomos įrangos. O koks jūsų geidžiamiausias pamatyti gyvūnas Kosta Rikoje?
Kaip atrodo tobulas paplūdimys?
Turbūt žymiausias Kosta Rikos nacionalinis parkas – Manuel Antonio. Keliauju į jį šiek tiek pasiruošusi: maudymosi reikmenys, rankšluostis ir gertuvė vandeniui. Prie įėjimo visi buvome patikrinti – į šį parką griežtai draudžiama neštis bet kokių maisto produktų, viduje yra uždrausti plastikiniai vandens ar kitų gėrimų buteliukai, o gertuvėms papildyti įrengtos geriamojo vandens stotelės. Išimtys taikomos šeimoms su vaikais – jiems leidžiama atsinešti maisto. O kodėl šie draudimai yra įvesti – netrukus suprasiu.
Kad tai yra populiariausias nacionalinis parkas nesunku suprasti iš žmonių kiekio. Iki jūros reikia paeiti apie kelis kilometrus miško taku, kuriame gausu smalsuolių su kartu juos lydinčiais vietiniais gidais ir jų turimais teleskopais. Pakeliui gausybė įvairios gyvūnijos, kurios dalį gali stebėti plika akimi: tinginiai, kapucinai bei kitų rūšių beždžionės ir įvairūs paukščiai. Žvitri gido akis pamato ir gerai užsimaskavusius ar gilumoje pasislėpusius paukščius ir tuomet jau nukreipia teleskopą mūsų smalsumui patenkinti.
Keliaujant džiunglėmis kyla nerimas, ar tilpsime visi į tuos du paplūdimius, kuriais garsėja Manuel Antonio parkas. Nors priėjus pirmąjį paplūdimį kilo daug pagundų čia ir įsikurti, vertėjo paklausyti vietinių patarimo – antrasis paplūdimys žymiai geresnis. Neteko nusivilti. Paplūdimys atitinka visus tobulo paplūdimio kriterijus: tuščias, ilgas ir platus balto smėlio ruožas, kurio vienoje pusėje – malonus medžių pavėsis, o kitoje – šiltas, žydras ir lengvai banguotas vanduo, Ramiojo vandenyno įlanka. Įbridimas į vandenį – tolygiai nuolaidus, vandenyje nėra jokių žmogui pavojingų gyvių, tad norą neišlipti iš vandens galite jausti kelias valandas ir ilgiau.
Ir dar. Minėjau, kad į šį parką draudžiama neštis vienkartinius vandens buteliukus ir maistą. Čia nėra jokių prekybos taškų, todėl paplūdimiai yra tobulai švarūs – jokių šiukšlių! Tačiau gudrieji kapucinai žino, kad yra žmonių, atvykusių su vaikais ir turinčių ką nors skanaus. Savomis akimis teko stebėti, kaip vienas kapucinas nuo medžio stebėjo paplūdimio aplinką. Po kelių akimirkų stebėjimo staigiai šoktelėjo link šeimos su vaikais ir nugvelbė jogurto indelį. O tuomet grįžo į savo medį ir skaniai tą jogurtą suvartojo. Tad nedarykite tokios klaidos – nepalikite jokio maisto produktų be priežiūros, net jei jums atrodo, kad šis paplūdimys visiškai tuščias.
Paprastas laimės receptas
Kosta Rikoje visur girdėsite ir matysite frazę „Pura Vida“. Terminas „Pura Vida“ Kosta Rikoje vartojamas jau daugiau nei 50 metų, tai lyg šalies reklaminis šūkis. Išvertus į lietuvių kalbą jis reiškia „tyras gyvenimas“ arba „paprastas gyvenimas“, tačiau tai ne tik frazė, tai – gyvenimo būdas.
Iš kur kilo ši frazė? Ji imta plačiau vartoti 1956 m., kai buvo išleistas meksikiečių filmas „Pura Vida!“. Filme pagrindinis veikėjas visą laiką kartojo sau, kad išliktų optimistiškas, laimingas ir kupinas džiaugsmo, nepaisant visų neigiamų jį supančių aplinkybių.
Kosta Rikos gyventojai (tikosai) šį terminą vartoja norėdami pasisveikinti, atsisveikinti ar net pranešti žmonėms, kad viskas gerai! Jie jį vartoja kasdien ir daro tai taip įtikinamai, kad vien nuo tų žodžių tampa laimingi. „Pura Vida“ reiškia, kad žmonės turi būti dėkingi už tai, ką turi gyvenime, užuot kreipę dėmesį į neigiamus dalykus. Nesvarbu, kaip blogai jums atrodo, kito žmogaus gyvenimas gali būti kur kas nelaimingesnis nei jūsų. Gyvenimas per trumpas, kad jaudintumėtės ir nerimautumėte! Ne veltui daugelyje Laimės indeksų Kosta Rika užima aukščiausias pozicijas. Kosta Rikos gyventojai mano, kad jei daugiau „užsieniečių“ suprastų šią sąvoką, pasaulis būtų daug laimingesnis.
„Pura vida“ yra taikoma ir valdant šalį. Kosta Rika neturi kariuomenės. Po pilietinio karo, 1949 m., vyriausybė nusprendė, kad švietimas, ligoninės, kultūra ir parkai yra svarbiau nei ginklai ir kareiviai. Vietiniais nusikaltimais rūpinasi miesto policija. O federalinė vyriausybė išlaiko 70 žmonių, vadinamųjų „komandosų“, grupę, jie apmokyti ir gali 24 valandas per parą bei 7 dienas per savaitę reaguoti į nepaprastąsias situacijas šalyje. Užtat Kosta Rika yra saugiausia šalis Centrinėje Amerikoje. Tiesa, ir brangiausia. Bet juk už komfortą reikia mokėti.
Kosta Rika yra žinoma ir kaip viena geriausių nuotykių turizmo vietų. Banglenčių sportas, žygiai į ugnikalnius, plaukimas srauniomis upėmis, vaikščiojimas medžių viršūnėmis, leidimasis virvėmis, kanjoningas, nardymas Karibų jūros regione ir dar daugybė kitų adrenalino kupinų pramogų. Bet tai jau atskiro pasakojimo verta tema.
Patarimai keliaujantiesiems į Kosta Riką:
- Jei galvojate, kad Centrinės Amerikos šalys pigios, tai Kosta Rika yra brangi. Dienos turas kainuos apie 100 eurų, maisto kainos – kaip Europoje. Gal tiksliau, kaip JAV – čia visur karaliauja doleris, dažnai net kainos nurodomos tik JAV doleriais. Beje, dažnai restoranų kainoraščiuose kainos nurodomos be mokesčių ir aptarnavimo mokesčio, tad prie nurodytos kainos rekomenduojama pridėti dar apie 30 procentų.
- Keliaudami į miškus ar džiungles būtinai pasiimkite profesionalų gidą-gamtininką. Jis ne tik padės jums pamatyti vietinę florą bei fauną „plika akimi“, bet ir turės kokybišką teleskopą gyvūnams stebėti iš labai arti.
- Kosta Rika yra mažesnė už Lietuvą, tačiau per savaitę jos tikrai neapvažiuosite. Kelionės čia užtrunka dvigubai (o kartais ir dar daugiau), nei rodo jūsų GPS.
- Jei norite sutaupyti, nebijokite lietaus sezono (balandis–lapkritis). Dažniausiai lyja naktimis, o kainos būna gerokai mažesnės. Užtat jei keliausite piko metu – rezervuokite nakvynės vietas iš anksto, nes gali tekti imti ne visai tai, ko tikėjotės.
- Per vieną dieną Kosta Rikoje galite turėti ir labiausiai saulėtą, ir lietingiausią dieną. Tad visuomet turėkite su savimi lietaus apsiaustus.
- Kelionių į Kosta Riką ieškokite www.travelplanet.lt.
