Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“? Pakanka paprasčiausio DNR testo. Tiesiog išsiunčiate seilių mėginį ir netrukus jums ras tobulą partnerį – jums skirtą genetinį vienintelį.

Būtent tai žadėjo programėlė „Rask DNR porą“. Prieš dešimtmetį ši kompanija paskelbė, kad atrado geną, kiekvieną iš mūsų suporuojantį su artima siela. Nuo to laiko milijonai žmonių visame pasaulyje rado savo antrąsias puses. Bet atradimas turėjo ir neigiamą pusę: testų rezultatai išardė nesuskaitomą daugybę santykių, sunaikino tradicinį pasimatymo, romantikos ir meilės suvokimą.

Ir štai dabar penki labai skirtingi žmonės gavo pranešimus, kad jiems rasta pora. Visi jie pasirengę susitikti su savo vienintele tikrąja meile. Bet atomazga „ilgai ir laimingai“ garantuota ne visiems, nes kiekvienas išrinktasis turi savo paslapčių. Ir jos viena už kitą labiau pribloškiančios...

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

Nikas

– Ar seniai žinai, kad esi nėščia? – paklausė Nikas, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų ramiai.

Jis vaikštinėjo po savo buvusį butą sunėręs rankas ant krūtinės, o Sali sėdėjo ant sofos, apsivilkusi per didelį vilnonį megztinį ir prisiengusi pilvą rankomis.

– Sužinojau prieš keletą savaičių, – atsakė ji tyliai.

– Kodėl anksčiau nepasakei? Galimybių buvo į valias.

– O ką turėjau sakyti? Ak, Nikai, žinau, kad dabar turi vaikiną, bet aš nešioju tavo vaiką?

– Bet kodėl reikėjo laukti, kol turėsiu išvykti į Naująją Zelandiją? Atrodo, kad nori mane sulaikyti.

Sali pervėrė akimis buvusį sužadėtinį.

– Atsiknisk, Nikai! Gyvenimas nesisuka vien apie tave ir tavo prakeiktą meilę. Kalba ne apie tave, o apie tai, kas manyje auga. Žinojau, kad nereikia tau nieko sakyti.

– Tai kodėl pasakei?

– Nes nežinau, ar viena susitvarkysiu. Nes norėčiau būti stipresnė, bet nesu. Nes prieš priimdama sprendimą pamaniau, kad tu turi žinoti.

– Kokį sprendimą?

– Liaukis, Nikai, nesi kvailas. Supranti, ką turiu galvoje. Nežinau, ar noriu ir galiu viena susilaukti vaiko ir jį auginti.

– Tu negali juo atsikratyti.

– Negaliu?

– Ne.

– Pažiūrėsim.

Niką nustebino pagieža jos balse. Akivaizdu, Sali buvo sudėtinga likti vienai.

– Ką tai turėtų reikšti?

– Tai reiškia, kad tu negali man aiškinti, ką daryti. Tu apsisprendei ir palikai mane dėl kito žmogaus.

– Tu pritarei, kad neturiu kitos išeities! Tu man liepei išeiti!

– Tai buvo tada, kai dar nežinojau, kad esu nėščia, kad tu užtaisei man vaiką.

– Aš užtaisiau vaiką? Tam reikia dviejų žmonių.

– Nepastebėjau, kad būtum mane atstūmęs, kai buvome Briuže.

– Tai nutiko tada? Jėzau, Sali, tai buvo prieš šimtą metų. Kodėl nesusivokei anksčiau?

– Bandžiau apskaičiuoti, tai turėjo nutikti tada, – suirzo ji. – Reikėjo kliautis nuojauta ir nieko tau nesakyti.

Egoistiškoji Niko pusė taip pat norėjo, kad Sali būtų nieko nesakiusi. Tada jis tiesiog galėtų skristi į kitą pasaulio kraštą palaimingoje nežinioje.

– Ką nori, kad padaryčiau, Sali? – paklausė jis.

– Nieko nenoriu. Tiesiog norėjau, kad žinotum. – Ji pažvelgė į Niką. – Maniau, norėsi pasielgti teisingai, bet akivaizdu, jog klydau. Galiu susitvarkyti ir viena.

Vis dėlto Nikas suprato, kad jei nori išsaugoti švarią sąžinę, nieko nedaryti – ne tas kelias.

– Nenorėčiau, kad darytum abortą.

– Ir aš nenorėčiau, bet negali sėdėti ant dviejų kėdžių, Nikai. Arba lieki netoliese ir mes bandome rasti būdą išsikapanoti, arba išvyksti ir užsiimi savo reikalais, o aš darau, kaip man reikia. Spręsti tau.

Elė

Elė ir Timas gyveno kasdienį gyvenimą, lyg viskas šiame pasaulyje būtų kaip įprastai. Daugeliu požiūrių jie buvo tipiška, patenkinta pora, tik dabar Elė žinojo, kad jos santykiai su DNR pora – apgaulė.

Kiekvieną dieną pusę šešių ryto Andrejus paimdavo Elę iš Timo namų ir veždavo į darbą Londone, kiekvieną vakarą Timas paruošdavo jai vakarienę. Paskui jie susėsdavo ir žiūrėdavo kokią nors Timo įrašytą dramą arba pasitraukdavo į savo internetinius pasaulius planšetėse.

Elės neapleido mintis, kad įsimylėjo žmogų, turintį kažkokių slaptų kėslų. Kol nepamatė, kaip Timas tiesiai į saugumo kamerą pasakė „sveika, Ele“, giliai širdyje vylėsi, kad gali būti koks nors melo apie motiną paaiškinimas. Pavyzdžiui, Timas sužinojo, kad mama dirbo su Ele vėliau, nei jiedu ėmė susitikinėti, arba jis apskritai šito nežino. Bet vaizdo medžiaga patvirtino tai, ką sakė Elės nuojauta. Timo motyvai nėra nekalti. Viską jis darė sąmoningai ir apgalvotai. Elei nedavė ramybės vienas klausimas. Kodėl? Ji žinojo, kad Timas neseniai užsiregistravo „Rask DNR porą“ programoje, kitaip apie jų sutapimą jai būtų pranešę anksčiau. Tačiau į pokalbį dėl darbo jis ėjo daugiau kaip prieš metus. Gal jis slaptas žurnalistas? O gal dirba konkurentams ir bando prasmukti į jos kompaniją? Ar jam tiesiog pasisekė tapti jos DNR pora? Visa tai atrodė labai neįtikėtina, bet Elei sunkiai sekėsi rasti kitokį paaiškinimą.

Ji aiškiai suprato tik viena: kad ir kokių tikslų siekdamas, dar gerokai prieš jiems susitinkant Timas žinojo, jog vieną dieną Elė šią filmuotą medžiagą pamatys. Kol ji neišsiaiškins, ką būtent jis slepia, jie toliau vaidins šį nesmagų spektaklį.

Ji įžengė pro paradines Londono viešbučio „Soho“ duris ir buvo palydėta į trečią aukštą, kur jau buvo paruošti apartamentai.

Elė skubiai įėjo į vidų, kad jos nepažintų paparacai. Andrejus žengė priekyje, iš šonų Elę lydėjo du asmens sargybiniai iš jo komandos, visiems buvo pranešta apie keblumus su Timu. Ji atmetė Andrejaus pasiūlymą išgauti informaciją iš Timo jėga ir atsisakė nutraukti su juo ryšius. Elė užsibrėžė sužinoti tiesą be prievartos ir ryžtingai laikėsi tokio sprendimo, tačiau sutiko, būdama su Timu, nešiotis aliarmo mygtuką.

Šiuolaikiškai įrengtuose prabangiuose apartamentuose Elę pasitiko Ula ir paėmė jos švarkelį. Prie stalo vidury kambario sėdėjo moteris ir trys nepažįstami vyrai. Elė nusiėmė saulės akinius ir prisėdo prie jų.

– Ele, tai Treisė Fenton ir jos komanda: Džeisonas, Benas ir Džekas, – prabilo Ula. – Tavo prašymu jie pasidomėjo Timo praeitimi.

Su šiais privačiais tyrėjais, kurių paslaugomis naudojosi jos kompanija, Elė nebuvo susitikusi. Jų veikla pažeisdavo daug privatumo ir informacijos apsaugos įstatymų, bet Elės niekada tai nejaudino, be to, šis konkretus tyrimas buvo be galo svarbus.

– Ar galime pradėti? – dalykiškai paklausė Treisė ir atvertė ant stalo gulinčius spalvotus aplankus.

Elę nustebino jos išvaizda: nors Treisės darbo metodai balansavo ties įstatymo riba, ji atrodė labai kukliai ir neišsiskiriančiai, bet kalbėjo tiesiai šviesiai.

– Pirmiausia visos savo komandos vardu noriu nuoširdžiai atsiprašyti, kad pirmą kartą jus nuvylėme. Mums duotas laikas neleido atlikti viso darbo iki galo, bet tai nepasiteisinimas. Užtikrinu jus, kad daugiau taip nenutiks.

Elė linktelėjo, bet niekaip neparodė, kad atleidžia už klaidą.

– Informacija apie jūsų sužadėtinį ribota, mūsų nuomone, jis ją labai gerai paslėpė, – tęsė Treisė.

Elė pajuto, kaip širdis nukrinta į kulnus. Kad išlaikytų savitvardą, įsirėmė kulnais į kilimą.

– Bet leiskite papasakoti, ką kol kas apie jį išsiaiškinome. Timotis Hantas, kurio tikrasis vardas yra Metju Vordas, gimė Sent Nitse, Kembridže, jo tėvai buvo Samanta ir Maiklas Vordai.

– Jis sakė, kad tėvo nepažinojo. Ar jie buvo vedę?

– Taip, – atsakė Treisė ir per stalą perdavė Elei vedybų ir gimimo liudijimus. – Daugiau vaikų jie neturėjo. Bent jau iki šešiolikos Metju lavinosi Kembridže: vidutinis mokinys su vidutiniais egzaminų rezultatais. Negavome patvirtinimo apie jo studijas universitete ar šiaip tolesnį mokymąsi. Tėvai išsiskyrė prieš aštuonerius metus po dvidešimt šešerių metų santuokos. Abu sukūrė naujas šeimas, motina žuvo prieš trejus metus per gaisrą Aundle, Nortamptonšyre. Koronerio teigimu, ji užduso nuo dūmų. Timo gyvenimo aprašyme, kurį jis pateikė jums kreipdamasis dėl darbo, nurodyta daug išgalvotų pareigų, kurių jis niekada nėjo. Taip pat negalime rasti jokių įrašų apie dabartinį jo darbą.

– Taigi beveik dvidešimt metų Timas... tai yra Metju, neegzistavo? – paklausė Elė.

– Panašu į tai. Jis ištrynė visus savo pėdsakus. – Treisė atvertė antrą aplanką ir perdavė Elei dar daugiau spausdintos medžiagos ir nuotraukų. – Timotis pirmą kartą pasirodė jūsų gyvenime per darbo pokalbį, iki tol nepavyko apie jį rasti jokių įrašų. Viskas, ką galėjome sužinoti apie jį per savo pirmą tyrimą, buvo išgalvota ir suklastota. Kalbėjomės su jo futbolo komandos draugais, jie pasakė, kad jis prisijungė prie jų vos prieš metus, bet retai kada dalyvauja viešuose renginiuose. Jie beveik nieko apie jį nežino.

– Bet jeigu Timas būtų pas mus gavęs darbą, jis turėjo žinoti, kad suprasime, jog jo gyvenimo aprašymas ir kita informacija yra sumeluota.

– Neabejoju, kad žinojo.

– Vadinasi, galima manyti, kad vienintelis jo tikslas kreipiantis dėl darbo buvo patekti į pastatą, pažiūrėti į kamerą ir pasakyti mano vardą, tikintis, jog vieną dieną tai pamatysiu.

– Jis pradėjo ilgą žaidimą, bet koks tikslas, negaliu pasakyti.

Elė papurtė galvą.

– Jeigu jūs negalite rasti dabartinio jo darbdavio, ką jis veikia, kai kiekvieną dieną neva eina į darbą?

– Jeigu norite, nurodysiu savo komandai jį sekti.

– Ar galime grįžti prie jo tėvo? Jis dar gyvas?

– Gyvas, bet dabar gyvena Galbraite, Škotijoje, slaugos namuose žmonėms, patyrusiems insultą. Neseniai tapo našliu. Pasak slaugos namų vadovo, jis nebegali šnekėti.

– Ir daugiau nieko nesugebėjote sužinoti apie Timą, net pagal jo DNR?

– Nieko, netgi kai paleidome jo nuotrauką per veido atpažinimo programą. Jo DNR nėra kompanijos duomenų bazėje, bet jūsų namuose radome jo pirštų atspaudų. Jie nieko įdomaus neatskleidžia. Atrodo, lyg tas žmogus barstytų trupinius, vedančius tik ta kryptimi, kuria nori, kad eitumėte.