Jau spalio 3 d., Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio metu, B. Eldagsen atvyks į Kauną, kur pristatys pasaulinę premjerą – karo traumų įkvėptą instaliaciją „Trauma porn“. Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje eksponuojamoje parodoje iš daugiau nei 150 nuotraukų į lankytojus žvelgs II–ojo pasaulinio karo kariai – vieni vaizdai bus tikri, o kiti – sugeneruoti dirbtinio intelekto. Parodą menininkas skyrė Ukrainos kariams, nes, anot jo, karo traumos net ir skirtinguose istoriniuose etapuose – amžinos.
Apie dirbtinį intelektą, karo paveiktos šeimos istoriją bei tai, kaip galėtų atrodyti meno parodos – pokalbyje su B. Eldagsen.
– Borisai, tai, kas nutiko „Sony Photography Awards“ sukėlė daug klausimų ir diskusijų fotografų bendruomenėje. O kaip tai pakeitė jūsų paties gyvenimą?
– Anksčiau įvairiose srityse dirbau kaip vizualiųjų menų kūrėjas, dėstytojavau meno mokyklose, o kaip laisvai samdomas darbuotojas dirbau žiniasklaidos bei skaitmeninės rinkodaros srityse. Po „Sony Photography Awards“ sulaukiau didelio susidomėjimo – gavau begales užklausų dėl seminarų, paskaitų ir parodų. Šis įvykis man atvėrė daugybę kelių. Vis dar nežinau, kur jie veda, bet tai labai įdomi kelionė. Dabar yra tas metas, kai reikia stebėti, kaip viskas klostysis toliau ir tęsti pradėtas veiklas.
– Įvykis neabejotinai sulaukė daug dėmesio, bet ar jis virsta realiu pokyčiu?
– Tam reikia daugiau laiko. Mano tikslas buvo panaikinti atotrūkį tarp technikos pažangos, jos greičio ir fotografų bendruomenės, kuri buvo šokiruota.. Jie pradėjo diskutuoti apie fotografijos ir dirbtinio intelekto generuojamų vaizdų santykį, ėmė aktyviau svarstyti terminologijos klausimus. Renginių organizatoriai pakeitė savo gaires, pasirodė konkursai išskirtinai dirbtinio intelekto sugeneruotiems vaizdams.
Be to, šis įvykis pasiekė ir platesnę auditoriją, paskatino žmones kalbėti apie meno prigimtį, svarstyti, ar apskritai įmanoma pakeisti menininkus. Atsirado suvokimas, kokios pažangios tapo technologijos ir ką tai gali reikšti demokratijai.
– Kalbant apie dirbtinį intelektą – kaip manote, į kokius klausimus viešojoje erdvėje dar neatsakyta, į ką reikėtų pažvelgti giliau?
Tai – fotografijos ir promptografijos (DI pagalba sugeneruotų vaizdų) santykis. Dauguma fotografų atsisuka į supantį pasaulį, susitinka su žmonėmis, klausosi jų istorijų, o tam reikia empatijos, pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių. Promptografijoje visi šie dalykai nėra svarbūs. Kūrėjas leidžiasi į vidinę kelionę, todėl reikia tiksliai žinoti, ką norisi sukurti, kas tam daro įtaką. Kiekvienas DI sukurtas vaizdas yra tam tikra pasąmonės poezija, nes dirbama tik su savo vaizduote, o ne su tuo, kas yra priešais objektyvą. Paprasčiau tariant, fotografija veda į išorinį pasaulį, o promtografija – į vidinį.
– Kokios yra didžiausios su dirbtiniu intelektu susijusios baimės? Kodėl vis dar nejauku apie tai kalbėti? Nemeluosiu, kad pirmoji man šovusi mintis – fotožurnalistika.
– Pritariu nuogąstavimams dėl fotožurnalistikos. Šiandien be vargo galima sugeneruoti netikrus vaizdus ir juos išplatinti socialinėse medijose, žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, nuotraukoje pakeisti veidus galima naudojantis paprasčiausia programa. Esu linkęs manyti, kad kiekvienas vaizdas yra netikras tol, kol neįrodoma kitaip.
Daug dalykų dar reikia aptarti. Reikia skaidrumo, kad žmonės galėtų aiškiai suprasti, kuris vaizdas sugeneruotas dirbtinio intelekto, o kuris – tikras. Tai pačių piliečių, žurnalistų, politikų, organizacijų atsakomybė. Šia tema reikia daugiau diskusijų, kurios, deja, kol kas nevyksta.
– Ankstesniuose interviu į meną ir pačią kūrybą žvelgiate labai filosofiškai. Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė meno misija?
– Menas turi daugybę apibrėžimų, bet, mano asmenine nuomone, tai turėtų būti impulsas vidinei kelionei. Eiti į parodą ir galvoti, ką menininkas nori tau pasakyti, man neatrodo prasminga. Jei einu pamatyti meno kūrinį, turėčiau pagalvoti, kokius prisiminimus, idėjas ir mintis jis sukelia. Svarbu savęs paklausti, ar darbas mane traukia ir kodėl.
Gaila, kad šiuo metu muziejai, dėl savo struktūros, tam nesudaro galimybės. Parodos pradžioje lankytojams įteikiama kuratoriaus paruošta dalomoji medžiaga, kurioje aprašyta tai, ką jis ar ji parodoje mato. Mano nuomone, menas taip praranda dalį savo potencialo. Norėčiau, kad būtų priešingai. Atėjęs į parodą, žiūrovas reaguotų į meno kūrinį ir tik jos pabaigoje susipažintų su menininko idėja bei kita svarbia informacija.
Pastebiu, kad meno kūriniai šiais laikais vis dažniau tampa politiniais pareiškimais, o tai reiškia, kad išties kalbame būtent apie tai, ką menininkas nori mums pasakyti. Tikiu, kad galima būti politiniu aktyvistu, bet kūryboje atskleisti dalykus, kurie įsišakniję žmogaus prigimtyje, kurie nesensta.
– Pakalbėkime apie jūsų naujausią parodą „Trauma porn“, kurios premjera jau netrukus įvyks Kaune. Jos pavadinimas tarsi nurodo tam tikrą intymumą, skausmą, temas, apie kurias nesinori kalbėti. Kokia yra pagrindinė šios instaliacijos žinutė?
– Šis pavadinimas nėra mano sumanymas – terminas atsirado dar pandemijos metu. „TikTok“ ir kituose socialinės medijos kanaluose plito vaizdo įrašai, kuriuose jaunuoliai bandė atkurti praeities tragedijas – susilyginti su Amerikos vergais ar žmonėmis, besislapstančiais nuo nacių režimo. Jie buvo apkaltinti „trauminės pornografijos“ kūrimu ir nejautrumu istorijai.
Visgi man žodis „pornografija“ labiau susijęs su įvairių valgių nuotraukomis. „Food porn“ yra terminas, naudojamas, kai fotografuojame savo maistą ir apie tai paskelbiame socialiniuose tinkluose. „Food porn“ tarsi sako: „Žiūrėk, ką čia turiu“. Mes, kaip visuomenė, nepakankamai kalbame apie traumas, todėl pavadinimas „Traumos pornografija“ duoda postūmį „padėti“ šią temą ant stalo ir ją nuodugniai išanalizuoti.
– Kaip parodą paveikė dabartinis, mums taip arti vykstančio karo, kontekstas?
– Rusijos invazija į Ukrainą buvo tai, kas parodos idėjai suteikė naują prasmę. Istoriškai ji susijusi su mano tėvu, kuris gimė 1924 m. ir dalyvavo kare, kai jam buvo vos 16 metų. Jis niekada apie tai nekalbėjo. Savo gyvenimo pabaigoje, ligoninėje, jis, rodos, iš naujo išgyveno savo prisiminimus, bet mes tegalėjome įsivaizduoti, kokius vaizdus jis išties matė. Mano tėvas mirė 2000 metais.
2003–2006 metais sendaikčių turguose pradėjau rinkti kareivių darytas fotografijas, bet ilgainiui nustojau, nes nežinojau, ką su jomis daryti. Prasidėjus karui, aš ir vėl ėmiau šias nuotraukas kolekcionuoti. Negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Mano kolekcija buvo sudaryta iš 1940-ųjų medžiagos. Tai – asmeninės kareivių, turėjusių fotoaparatus, darytos nuotraukos, kurių negalima vadinti fotožurnalistika. Prisipažinsiu, kad viename kare dalyvauti vizualiai, per kūrybą, ir tuo pačiu metu liudyti šiandien vykstančią tragediją buvo labai baisu.
Karas turi daug nesenstančių aspektų. Mačiau tūkstančius vaizdų ir apie karą labai daug sužinojau vien juos tyrinėdamas. Bendradarbiaudamas su savo draugu, menininku Tanviru Taoladu iš Bangladešo, stengiausi, kad šis amžinybės aspektas būtų jaučiamas ir mūsų projekte. Esame iš skirtingų kultūrinių ir religinių kontekstų, bet ir Bangladeše 70-aisiais vyko pilietinis karas. Tad skausminga patirtis yra universali. Būtent todėl parodą ir skyrėme Ukrainos žmonėms.
– Parodos aprašyme kalbate apie žmones, kurie lieka kažkur karo „viduryje“.
– Paprastai kalbame arba apie didžiausius piktadarius, arba apie aukas, bet tokios situacijos gali nutikti tik todėl, kad yra žmonių, kurie palaiko režimą arba yra pakankamai pasyvūs, todėl leidžia jam įsigalėti. Diktatorių pakeisti negalime, jie visada atras kelią į valdžią, bet galbūt pavyktų pasiekti paprastus žmones ir padėti jiems taip lengvai nepasiduoti režimo įtakai.
Mes taip pat nekalbame apie psichologines pasekmes, apie tai, kad karas sužlugdo mažiausiai dvi kartas. Mano tėvas buvo traumuotas žmogus, kuris tam tikrą laiką palaikė totalitarinį fašistinį režimą. Vengdamas apie tai kalbėti, kai kurias savo traumas jis perdavė ir man.
Manau, kad visa Europa vis dar yra paveikta karo. Visą gyvenimą galvoju apie šią temą. Kartą, kai buvau paauglys, Prancūzijoje dėl tautybės man nepardavė kavos, nes ten dirbo žmogus, nukentėjęs nuo karo.
– Ar galite atskleisti, ką pamatysime parodoje?
– Man buvo svarbu parodyti, kad dirbtinis intelektas gali būti naudojamas ne tik sukurti smagius paveikslėlius ar juokelius, bet ir tam, kad būtų kalbama svarbiomis temomis. Parodoje išvysime 150 vaizdų, tarp kurių – 60 vintažinių, mano paties atrinktų nuotraukų, kurias, su trumpomis pertraukomis, kolekcionavau dvidešimt metų. Esu labai laimingas, kad šios parodos premjera įvyks Kaune.
– Kaip darbas su tokia sudėtinga medžiaga pakeitė jūsų paties požiūrį į karo temą?
– Visuomet žinojau, kad žmonės, tam tikrose situacijose, padaro daugybę žiaurių dalykų. Vieni geba pasakyti „ne“, o kitiems tai nepavyksta. Žiūrėdamas į karo medžiagą, pripranti prie sukrečiančių vaizdų panašiai, kaip chirurgas pripranta prie kraujo ar kaulų. Tai nereiškia, kad tema nustojo man ką nors reikšti arba, kad nebesu empatiškas. Tai manęs tiesiog nebešokiruoja.
– Dėkoju už pokalbį.
Menininkas Boris Eldagsen Kaune skaitys dvi paskaitas: „Kaip kūryboje dera politiškumas, dirbtinis intelektas ir amžinumas“ bei „Fotografija vs. promptografija – labiau draugai ar priešai?“ Menininko paroda „Trauma Porn“ Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje veiks iki spalio 31 d. Renginiai – Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio dalis.
