Paprasta kelionė laiku
Sausio 7-ąją keliuosi dar prieš aušrą ir kartu su baltai apsirengusiais piligrimais, susirinkusiais iš visos Etiopijos, judu prie uoloje iškaltos šv. Marijos (Bet Maryam) bažnyčios. Šiandien – Etiopijos ortodoksų Kalėdos, čia vadinamos Ganna. Nenustebkite dėl tokios datos – etiopai ne tik gyvena pagal senąjį Julijaus kalendorių (pas juos dabar 2010 metai), bet ir dienos laiką skaičiuoja nuo saulės patekėjimo, o ne nuo vidurnakčio. Žmonės prie pagrindinės bažnyčios susirinko dar iš vakaro, bet baltiesiems turistams yra daug lengviau prasibrauti iki vietos, iš kurios puikiai matosi taip pat iš visos Etiopijos atvykę kunigai, kurių čia daugiau nei 100, su turbanais ir keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais. Jie pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistrus (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo Testamento laikų), giedodami ir linguodami kunigai įtraukia į keistą būseną visus, kurie stebi ceremoniją. Minią išjudina būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Tai trunka apie dvi valandas. Visi susirinkusieji tampa ganomaisiais, o kunigai – piemenimis. Visi ramūs ir besišypsantys, tad net kai mūsų gidas pabaksnoja per priekyje stovinčių žmonių pečius, kad jie pritūptų ir leistų mums fotografuoti, – jokių piktų žvilgsnių ar replikų. Mes stovime prie pat šv. Marijos bažnyčios, ant 8 metrų skardžio, bet jaučiamės saugūs. Atvykę čia jaučiamės šventės dalimi.
Lalibela. Vietinių krikščionių vadinama Afrikos Jeruzale. Ir tai ne šiaip sau pasigyrimas – Lalibela tapo šventu miestu, traukiančiu piligrimus nuo 1187 metų, kai musulmonai užėmė Jeruzalę ir etiopams teko ieškoti alternatyvų. Daugelis vietovardžių čia tokie pat, kaip ir Šventojoje Žemėje, pavyzdžiui, per miestą teka Jordano upė. Krikščionybė Etiopiją pasiekė IV amžiuje, tačiau čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad išliko archajiška.
Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais, XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos gilyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip turi būti išdekoruotas vidus. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Bene įspūdingiausia yra šv. Jurgio (Bete Giyorgis) bažnyčia. Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Pasaulio išganytojo bažnyčia (Bete Medhame Alem) yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą – 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio bei 11,5 metrų aukščio – ir galimai yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) bažnyčia yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent joje vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.
Lalibeloje gyvena apie 20 tūkstančių žmonių, o per Kalėdas čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria stovyklose po atviru dangumi, o kunigams ir vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Etiopai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą shamma. Tai didelis medvilnės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga. Šiaurės Etiopijoje tikrai galima pasijausti lyg patekus į Kristaus gimimo metus – baltomis marškomis apsigobę vyrai ir moterys gena asiliukus, neša žabus ir ruošia maistą paprasčiausiomis sąlygomis. Tik tradiciniu būdu verdamos kavos kvapas galbūt sugrąžina iš šios laiko mašinos į dabartį.
Legendų šalis
Etiopijos istorija yra gausiai apipinta įvairiomis legendomis. Tikriausiai žymiausia iš jų yra apie Aksume esančią Siono šv. Mergelės Marijos bažnyčią, kurioje, pasak legendos, saugoma Šebos karalienės atgabenta Sandoros skrynia. Ją karalienė pavogė iš karaliaus Saliamono ir joje saugomos lentelės, kurias Mozė gavo iš Dievo.
Pasak legendos, kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir kurį IV amžiuje atrado Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, buvo perduotas Etiopijos karaliams, kad šie apsaugotų koptų krikščionis. Rugsėjo mėnesį visi pasaulio krikščionys, ypač etiopai, švenčia kryžiaus suradimą. Etiopijoje ši diena paminima kuriant didžiulius laužus. Dar viena iš Etiopijos legendų byloja, kad šalies Oromijos regiono gyventojų tikėjimas, kurio dievas vardu Vaka, yra seniausia pasaulyje monoteistinė religija ir būtent iš jos Mozė pasiskolino dešimt Dievo įsakymų.
Pats šalies pavadinimas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, kurie išvertus reiškia „nudegęs veidas“. Vis dėlto tiksli pavadinimo kilmė nėra žinoma, vieni istorikai jį kildina iš senos istorijos apie Aksumo įkūrėją Ityopį, kiti – iš graikų dievo Hefaisto (romėnų Vulkanas) sūnaus Aethiopso. Etiopijos pavadinimas minimas Senajame Testamente, Iliadoje ir Odisėjoje.
Tikėti istorijomis ar ne – spręsti jums, bet, kaip sako patys etiopai, „Jei tikite, vadinasi, tai tiesa. O mes tikime, kad tai mūsų istorija.“
Alternatyvi realybė
Neužmirštamas įspūdis liks apsilankius šalies pietuose, kur iki šiol gyvena daugybė ne itin daug kontaktų su civilizacija turinčių genčių. Visos gentys yra skirtingos ir savitos, turinčios savo kalbą, tautinius kostiumus, papročius, gyvenimo būdą ir pasaulio suvokimą. Jose iki šiol išliko itin keistos kūno puošimo tradicijos – ornamentai kuriami iš randų arba apatinė lūpa praveriama ir plečiama tol, kol į ją telpa maža molinė lėkštelė, turinti apsaugoti nuo piktųjų dvasių.
Lankydami Afrikos gentis keliautojai būtinai ieško „autentikos“. Teks nuliūsti, nes ta išsvajota „autentika“, matyt, baigėsi prieš daugiau nei šimtą metų, kai garsieji Afrikos tyrinėtojai – Livingstonas, Spikas, Burtonas, Stenlis – ieškojo Nilo ištakų ir sutiko gentis, niekada neregėjusias baltosios rasės žmogaus. Tad dabar ir tos vis dar archajiškai gyvenančios gentys, besilaikančios mums barbariškai atrodančių tradicijų, puikiai supranta, kad pas juos atvyksta pajamų šaltiniai. Ir jos būtų tikrai atsilikusios, jei tuo nepasinaudotų. Atvykus į vieną kaimą vyksta įdomus spektaklis. Visi apipuola keliautojus ir tampo už skvernų, kad juos nufotografuotų. Už vieno asmens fotografiją reikia susimokėti 5 birus (apie 0,2 Eur), bet visa ta tampymo procedūra, norint, kad fotografuotų jį / ją, o ne ką nors kitą, gana drastiška. Jautiesi lyg ne tu pirktum nuotraukas, bet tave pirktų... Mokėti už vaikų nuotraukas reikia mažiau. Viena net sugebėjo paprašyti pinigų už vaiką savo pilve.
Ar tai baisu? Tikrai ne. Tai patirtis, verčianti susimąstyti apie pasaulio globalizaciją, jos privalumus ir trūkumus. Ar dėl to nereiktų aplankyti šios šalies? O kodėl reiktų atsisakyti naujų įdomių patirčių ir dar atimti iš vietinių galimybę užsidirbti? Negaudami pajamų iš turistų, jie anksčiau ar vėliau patrauks į miestus, nustos saugoti savo tradicijas ir liks tik archyvinėse nuotraukose bei senose knygose.
Basakojai bėgikai ir jų draugai
Pirmųjų dienų šokas Etiopijoje – kiekviename žingsnyje apipuolantys vaikai. Ir parduoda, ir prašo, ir kalbina, ar nedrąsiai stebi. Jie net ilgiausius atstumus nubėga, kad tik gautų papildomų pajamų ar dėmesio. Matant tuos vaikus, lakstančius per akmenis ir gana aukštai virš jūros lygio, visai nestebina istorija apie pirmąjį afrikietį maratono bėgiką, kuris laimėjo olimpinį auksą basas.
Būna ir linksmų pažinčių – vienam berniukui pasakiau, kad pirksiu iš jo, jei jis atspės iš kokios šalies mes esame. Spėliojo visai neblogai, minėjo ir Kroatiją, ir Suomiją, ir Lenkiją. Paskui susirado mus po geros valandos ir išdidžiai pasakė „Lithuania“ – nepatingėjo paklausinėti miestelyje. Bet tai ne tas pats, kas atspėti, tad šaunusis pardavėjas nenuliūdo, kai nepirkau jo pakelėse surinktų gražių akmenukų.
Dabar noriu pakalbėti apie paramą, kurios rinkimą šią vasarą skatino ir Lietuvos įžymybės. Labai džiaugiuosi, kad jų misijos metu kilo daugybė diskusijų, koks būdas paremti yra tinkamas, o tiksliau, kaip reiktų tai daryti – skatinant gailestį ir ašaras, ar vis dėlto kaip nors kitaip? Mano nuomone, padėti gelbėti žmones stichinių nelaimių, karo atveju siunčiant jiems humanitarinę pagalbą yra svarbu ir būtina. Visa kita parama turėtų būti skirta ne pamaitinti, bet išmokyti daugiau užauginti, geriau planuoti, daugiau žinoti. Tad keliaudami nedalinkite pinigų vos jūsų paprašo, nedalinkite saldainių, neskatinkite ištiesti rankos. Net jei vežatės pieštukų ir sąsiuvinių, verčiau nuneškite juos į vietinę mokyklą, o ne dalinkite kažkur gatvėje. Ir kitą kartą, kai pirksite kokį suvenyrą kelionėje, nebandykite nusiderėti kainos, tegul tais pinigais džiaugiasi rankdarbio kūrėjo šeima.
Kiti Etiopijos turtai
Apie 70 proc. visos Afrikos kalnų yra Etiopijoje. Šalis dažnai yra vadinama „Afrikos stogu“. Be to, Etiopijoje yra ir viena iš žemiausių vietų žemėje – Danakilo įgriuva, Dalolo lavos ežeras, 116 metrų žemiau jūros lygio. Jei vertintume vidutinę metinę temperatūrą – tai ir pati karščiausia vieta žemėje. Čia mokslininkai tyrinėja, kaip gali atsirasti gyvybė kitose planetose tokiomis sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Beje, Etiopijoje (ir tik Etiopijoje), Simieno kalnuose gyvena beždžionės – gelados – dar vadinamos kraujuojančiomis širdimis. Jos turi unikalias raudonas dėmes ant krūtinių. Gelados yra lyg senųjų, pirmykščių beždžionių, dabar sutinkamų tik fosilijose, palikuonys. Gyvena būriais ir mokslininkai pastebėjo įdomių atvejų, kai patelės, kurios turėtų poruotis tik su dominuojančiu grupės patinu, apgaudinėja jį su kitais, bet slepia savo neištikimybę. Užtat Etiopijoje beveik nerasite kitų Afrikai būdingų gyvūnų – dramblių, žirafų ar liūtų. Kažkada jie čia gyveno, bet dabar juos pamatysite tik nuošalesniuose regionuose.
Kai kuriose daug kavos užauginančiose šalyse visai negausite geros kavos, nes nėra kavos gėrimo kultūros. Etiopija yra maloni išimtis, tikriausiai dėl to, kad pasaulyje ji laikoma kavos tėvyne. Viskas prasidėjo čia, Kafo regione, ir išplito po visą pasaulį, kad kas rytą žadintų jus. Etiopietiška kavos ceremonija ne veltui yra vadinama ceremonija – išgerti puodelį kavos užtruks. Tikras lėto gyvenimo, mėgavimosi ta akimirka pavyzdys. Šviežios kavos pupelės pirmiausia paskrudinamos, ceremonijos dalyviai gali įvertinti jų kvapą, tada rankomis sugrūdamos ir kava verdama kavinuke ant anglių tingiai vėduojant, kad ugnis laikytųsi. Kai kuriuose regionuose kava gardinama rūtomis ar net druska. Kavą užuosite ir namuose, ir turguose, ir oro uosto išvykimo salėje.
Tikrai negaliu pasakyti, kad Etiopijos maistas labai sužavėjo, bet galiu patvirtinti, kad jis tikrai unikalus. Šalyje auga endeminiai (tik čia randami) grūdai, vadinami tefu. Iš jų kepama speciali duona indžera – primenanti didelį blyną. Tefas yra smulkiausias pasaulio grūdas, bet dėl specialaus tešlos rauginimo, atvykusiems keliautojams šis patiekalas nelabai patinka. Indžera vietinių valgoma tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei. Ant to didelio iškepto blyno dedami įvairūs troškiniai, jis naudojamas ir vietoj lėkštės, ir vietoj šaukšto, mat kitas maistas imamas indžeros gabaliuku. Etiopai savo gyvenimo neįsivaizduoja be mėsos, šalis yra didžiausia jautienos tiekėja visoje Afrikoje. Gidas Vendis, keliaudamas kartu ir šiek tiek perėmęs lietuvių įprotį užsisakyti šviežių daržovių ir pakelėje nuolat pirkti vaisius, guodėsi: „Pamatytų mano mama ir verktų, kad taip skurdžiai valgau.“ Vietiniams mėsa yra gero gyvenimo simbolis, o vegetarais jie tampa tik pasninko metu (prieš šventes). Taip pat etiopai pasaulyje laikomi medaus vyno išradėjais, mūsų šalyje jis vadinamas paprasčiau – midumi.
Dažniausiai afrikietiškus šokius įsivaizduojame judinant klubus, bet šiaurinėje Etiopijoje išvysite originalius šokius, kai šokama pečiais. Vietiniai naktiniai klubai visada turi profesionalių šokėjų grupę, bet dar smagiau žiūrėti į paprastus klubinėtojus, šokančius poromis, labai dažnai ir vaikinas su vaikinu ar mergina su mergina. Atrodo, kad jie neturi jokių sąnarių pečiuose. Ritmas, energija ir visa atmosfera – tiesiog užburia.
Patarimai keliaujantiems į Etiopiją:
· Jei į Etiopiją iš Europos skrisite su „Ethiopian Airlines“, jų vidiniams skrydžiams gausite net 50 proc. nuolaidą. Tačiau, kitų aviakompanijų skrydžiai dažnai daug patogesni ir pigesni, tad ne visada pavyksta taip sutaupyti.
· Svarbiausių religinių švenčių metu (šv. Kalėdos sausio 7 d. ir Kristaus Krikštas sausio 20 d.) kainos viešbučiuose pakyla, eismą stabdo procesijos, tad būkite pasiruošę.
· Kai kuriose vietose tiesiog nerasite gerų viešbučių, bet juk keliaujate pažinti išties unikalią kultūrą.
· Kelionių į Etiopiją ieškokite www.travelplanet.lt.
Užsakymo nr.: PT_83552
