Beduinai – svetingi dykumos gyventojai
Beduinais vadinamos klajokliškai gyvenusios arabų gentys Šiaurės Afrikoje bei Arabijos pusiasalio dykumoje. Pati sąvoka „beduinas“ kilusi iš arabų kalbos žodžio „badawi“, verčiamo kaip „dykumos gyventojas“. Beduinai kalba įvairiais arabų kalbos dialektais ir išpažįsta islamą. Save jie vadina tikraisiais arabais, didžiuojasi išlaikę senąsias tradicijas bei gyvenimo būdą. Tradiciškai jie gyveno susiskirstę klanais, išplėstinėmis šeimomis, augino kupranugarius, avis bei ožkas. Beduinai prisitaikė gyventi atšiauriomis dykumos sąlygomis. Gindami gyvulių bandas, jie keliaudavo, ieškodami vandens, ganyklų bei priedangos nuo vėjų, šalčio ir karščio. Palankiose vietose įsirengdavo laikinas stovyklavietes. Manoma, Biblijoje minimi Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo beduinai.
Visgi modernizacija pamažu paveikė ir beduinų gyvenimą, ypač per pastarąjį šimtmetį. Šiandien dauguma jų gyvena sėsliai, įsikūrę miesteliuose, verčiasi prekyba, gyvulių auginimu ar uždarbiauja siūlydami savo paslaugas ir dirbinius turistams. Ypač daug beduinų sutiksite Vadi Rumo dykumoje, Petroje ir jos apylinkėse. Juos atpažinsite iškart – arabiškomis skaromis apmuturiuota galva ir dalis veido bei juodu akių pieštuku paryškintos net ir vyrų akys. Tai daroma ne dėl grožio, bet saugant akis nuo vėjo nešamo smėlio. Akių apvadai gaminami iš natūralių žolelių ir išlieka itin ilgai. Prie jų prilimpa smėlio grūdeliai ir taip apsisaugoma nuo jų patekimo į akis.
Dykumų žmonės tik iš dalies prisitaikė prie šiuolaikinio gyvenimo. Vienas liūdnesnių pastebėjimų, atvykus į Petrą ar Vadi Rumo stovyklavietes, – dirbantys vaikai. Didelė dalis beduinų vaikų nelanko mokyklos. Vaikai šeimai yra papildomos darbo rankos, padedančios išgyventi, neretai manoma, kad daugelio mokslų vaikui gyvenime neprireiks, pakanka išmokti skaičiuoti pinigus. Kitas neigiamas vietinių gyvenimo aspektas – dažna kraujomaiša. Dėl to pasitaiko nemažai apsigimimų. Net apie 30 % bendruomenės narių gimsta kurčnebyliais.
Beduinų prekeiviai gana įkyriai siūlo savo prekes ir paslaugas turistinėse vietose. Visgi Petra bus turbūt vienintelė vieta Jordanijoje, kur prekeivių atsiginti bus sunkiau. Visur kitur, priešingai paplitusiam įsitikinimui apie arabų prekeivių atkaklumą, reikalai vyksta palyginti santūriai. Tik nereikėtų pamiršti derėtis – taip turėsite galimybę patikusią prekę įsigyti bent 20 % ar 30 % pigiau.
Iki šių dienų kelios beduinų šeimos valdo praktiškai visą Vadi Musos miestelio, įsikūrusio Petros senovinio miesto prieigose, turizmo infrastruktūrą: viešbučius, svečių namus, rytietiškas pirtis, parduotuves, turizmo agentūras. Dėl to čia pamatysite vos vieną kitą tarptautinio tinklo viešbutį. Juokaujama, kad viso miestelio ekonomiką į priekį varo vos dvi šeimos. Šis pokštas nėra labai nutolęs nuo tiesos…
Svetingumas – nerašyta dykumos gyventojų taisyklė
Viena iš svarbiausių beduinų ir kitų jordaniečių tradicijų – svetingumas. Nerašyta taisyklė sako, kad atvykėlį reikia šiltai priimti nakvynei, maitinti, girdyti arbata tris dienas ir tik ketvirtąją etiketas leidžia paklausti apie vizito tikslą. Manoma, kad išskirtinio svetingumo tradicija susiformavo dėl atšiaurių gamtos sąlygų, kaip būdas išgyventi. Medžioklės laimikį ar naminio gyvulio mėsą ilgai laikyti karštyje buvo nepraktiška, tad tapo įprasta kviesti kaimynus pasivaišinti. To paties buvo tikimasi iš jų. Vėlyvesnė islamo tradicija taip pat skatino svetingumą. Buvo laikoma didele garbe priimti į svečius Mekon keliaujančius piligrimus ir taip prisidėti prie religinės kiekvieno musulmono pareigos bent kartą gyvenime aplankyti šią šventą vietą.
Pirmasis dalykas, kurį beduinas pasiūlys svečiui, bus puodelis ant laužo virtos kavos. Kavos pupeles jie sutrina rankine grūstuve, pagaminta iš pistacijų medienos, ir gardina kardamonu. Beduinai kavą laiko visuomet paruoštą ir karštą, kad, pasirodžius svečiui, nereikėtų laukti. Iki šių dienų kavos gėrimo etiketas itin svarbus, ypač sužadėtuvių ceremonijos metu. Jei svečias neišgeria jam patiektos kavos iš karto, tai – ženklas šeimininkui, kad vizitas turi konkretų tikslą (dažniausiai piršlybas). Kava išgeriama tik po to, kai jaunųjų tėvai sutaria dėl būsimų vestuvių. Jei bandymas nepasiseka, kavos puodelis taip ir lieka nepaliestas. Jei neplanuojate pirštis ar nemėgstate kavos, jums kaip mat pasiūlys arbatos. Arbatinyje užverdama juodoji arbata, sumaišyta su žolelėmis – mėta, šalaviju ar rozmarinu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad dykumoje niekas neauga, tačiau čia randama apie 100 rūšių įvairių augalų, daugiausia žolelių.
Petra – kanjone pasislėpęs nabatėjų inžinerijos stebuklas
Kelionė į Jordaniją negali apsieiti be apsilankymo Petroje – senovės nabatėjų mieste, vadinamame Rausvąja dykumų rože. Petra yra vienas seniausių miestų pasaulyje. Jis pastatytas nabatėjų pirklių IV a. pr. Kr., o VII a. po Kr., po siaubingo žemės drebėjimo, buvo apleistas. Tačiau vakariečiai apie šio civilizacijos stebuklo egzistavimą sužinojo tik praėjus daugeliui šimtmečių, kai XIX a. šveicarų keliautojas J. L. Burchardas persirengė beduinu ir slapta su vietiniais pateko į šį giliame kanjone tarp uolų pasislėpusį miestą. Taip beduinų paslaptis buvo atskleista pasauliui. Prasidėjus visuotinei kelionių karštinei, vis daugiau smalsuolių iš viso pasaulio ėmė plūsti į Petrą, norėdami pamatyti šį pusiau pastatytą, pusiau uolose išskaptuotą miestą. Ypač lankytojų srautai padidėjo po 1989-ųjų, kai kino ekranuose pasirodė „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“. Vieni svarbiausių filmo kadrų nufilmuoti būtent Petroje. Kitas įžymus filmas, savo scenomis išgarsinęs Petrą, buvo 2001-ųjų „Mumijos sugrįžimas“.
Nabatėjai buvo dykumos gentis, valdžiusi svarbiausius regiono prekybos kelius ir išgyvenimo atšiauriomis gamtos sąlygomis paslaptis. Jie vesdavo pirklius per dykumą, suteikdavo jiems pastogę, maisto ir vandens, saugiai vesdavo karavanus per dykumą, rinkdavo mokesčius bei tarpininkavo prekybos sandoriuose. Petros miestas buvo įkurtas ten, kur susikerta du svarbiausi regiono prekybos maršrutai: vienas iš jų siejo Negyvąją ir Raudonąją jūras, antras – Persijos įlanką su šiandieniniu Gazos ruožu. Nabatėjai buvo įvaldę tarptautinius ryšius ir pažinojo žmones iš įvairių Europos bei Vidurio Rytų tautų. Petros miestas pastatytas sujungus geriausias inžinerijos praktikas iš įvairių kultūrų.
Visų pirma, nabatėjai puikiai pasirinko vietą miestui. Gilus kanjonas tapo puikia priedanga nuo pašalinių akių. Petros nesimato, net ir žvelgiant iš viršaus, nuo tiesiai virš jo pakibusių uolų. Be to, sausame dykumos klimate sulaukus reto lietaus, visas vanduo subėga į kanjoną. Gabūs vietiniai inžinieriai sugebėjo įrengti lietaus nuotekų sistemas bei didžiuliuose rezervuaruose sukaupti vandenį. Tokiu būdu miesto gyventojai ir svečiai nepristigdavo geriamojo vandens. Negana to, čia – viduryje dykumos – žaliavo vešlūs sodai, parkuose buvo įrengti fontanai, tvenkiniai ir maudyklos. Žvelgiant į miesto uolas šiandien, tai atrodo neįtikėtina.
Šiuolaikiniai beduinai, Petros lankytojams siūlantys savadarbius papuošalus, suvenyrus ar puodelį virtos ant laužo arbatos, išdidžiai vadina save nabatėjų palikuonimis. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje jie gyveno čia pat – Petros istorinio miesto olose. Prieš kelis dešimtmečius šalies valdžia parūpino jiems būstus gretimuose miesteliuose bei liepė išsikelti. Visgi, panašu, jie neretai vis dar lieka nakvoti Petroje.
Planuojant kelionę, Petrai svarbu skirti pakankamai laiko. Jei esate istorijos bei archeologijos mėgėjai, čia rasite erdvės tyrinėjimui net ir 3–4 dienoms. Paskyrę šiam UNESCO saugomam stebuklui bent vieną dieną, spėsite atrasti daug įspūdingų pastatų bei laidojimo kompleksų, galėsite stebėti, kaip saulei judant dangumi, keičiasi gelsvi ir rausvi smiltainio uolų atspalviai.
„Dykuma – bekraštė, aidinti ir panaši į Dievą“
Tokius žodžius ištarė šiuose kraštuose tarnavęs britų karininkas ir keliautojas Arabijos Lorensas. Jie kalba mums apie kitą traukos objektą, kurio nevalia praleisti. Apie 100 kilometrų į pietus nuo Petros plyti Vadi Rumo dykuma. Ji stebina net ir ne vieną dykumą mačiusį keliautoją. Sakoma, kad keistų formų uolos besimainančiais rausvais ir oranžiniais atspalviais primena Marso paviršių. Šie neįprasti vaizdai nepraslydo pro filmų kūrėjų akis. Čia filmuoti kadrai nugulė įvairiuose pasaulinio lygio filmuose. Jų sąrašas ilgas, keletas iš garsiausių – Disnėjaus „Aladinas“, „Transformeriai“ bei „Žvaigždžių karai: Skaivokerio iškilimas“.
Dramatiškai stūksančios uolos, gilūs kanjonai, akmeniniai tiltai, paslaptingi urvai ir pustomos smėlio kopos – tai milijonus metų trunkantis vėjo, saulės ir vandens projektas. Tuo tarpu žmogaus veikla šioje dykumoje siekia ne mažiau kaip 12 tūkstančių metų. Čia rasta apie 25 tūkst. petroglifų (uolų raižinių) ir apie 150 archeologinių vietovių. Raižiniai liudija tiek neolito laikų gyventojų medžioklės ir žmonių gyvenimo scenas, tiek ir islamo šventraščių eilutes arabų kalba.
Šiandien čia gyvenantys beduinai bus geriausi palydovai po dykumą. Jie pavežios lankytojus visureigiais po gražiausius slėnius, kuriuose be palydos atvykėlis kaip mat pasiklystų, parodys, kurios dykumos žolelės naudojamos kaip muilas, atskleis gražiausių saulėtekių bei saulėlydžių vietas ir, žinoma, pavaišins ant laužo virta arbata. Būtinai apsistokite nakčiai vienoje iš dykumos stovyklaviečių. Naktis dykumoje – magiška. Žvaigždės niekur kitur nešviečia taip ryškiai, kaip giedrą naktį tamsioje dykumoje, o beribėje tyloje aplanko geriausios mintys.
Negyvoji jūra – gamtos turtas, kurio greitai nebeliks
Daugelio Jordanijos bei Izraelio lankytojų „būtina pamatyti“ sąraše atsiduria Negyvoji jūra. Daug geriau yra ne pamatyti, o patirti maudynes joje. Plaukiojimu to veiksmo nepavadinsi, nes, kad ir kaip stengtumėtės plaukti, tai nepavyks – sūrus vanduo yra tankesnės struktūros nei kūnas, todėl iškart kelia į paviršių. Šio vandens telkinio druskingumas siekia 34 % – tai net dešimt kartų daugiau nei įprastos jūros. Nemokantiems plaukti – tai tikras išsigelbėjimas. Tikriausiai esate matę nuotraukų, kai žmogus, plūduriuojantis vandenyje, skaito laikraštį. Tai tikrai įmanoma!
Negyvosios jūros druskoje randama net 21 rūšies mineralų – magnio, kalio, kalcio ir kitų. Aplink telkinį tvyro lengvas sieros kvapas. Nenuostabu, kad jau prieš kelis tūkstančius metų čia ilsėtis ir sveikatintis vykdavo net Egipto valdovė Kleopatra. Maudynės čia yra tikrų tikriausias SPA jūsų odai bei sanatorinis įvairių odos bei sąnarių negalavimų gydymas. Iš vandens išlipsite tarsi įsitrynę aliejumi, o oda taps labai švelni. Prieš maudydamiesi jūroje, nepamirškite įsitrinti visą kūną Negyvosios jūros purvu. Kosmetikos įmonės jį sėkmingai eksportuoja po visą pasaulį, o pakrantėje jo rasite nemokamai.
Ši unikali vieta yra puikus kurortas ne tik dėl purvo ir vandens sveikatinamųjų savybių, bet ir todėl, kad tai – žemiausias taškas žemėje. Ji telkšo 430 metrų žemiau jūros lygio. Oras čia stipriai prisotintas deguonies. Dėl to, vos kelias valandas pabuvę šioje teritorijoje, atsipalaiduosite, pagerės miegas.
Jei svarstote aplankyti Negyvąją jūrą, nebelaukite, nes vandens lygis joje sparčiai senka. Kasmet jūra nusenka apie 1 metrą. Dėl to iš visų prieš porą dešimtmečių pakrantėje pastatytų viešbučių šiandien reikia iki paplūdimio paeiti bent kelis šimtus metrų. Kai kur atstumai dar didesni ir viešbučio svečiams tenka parūpinti transportą. Prieš tris milijonus metų Negyvoji jūra ribojosi su Viduržemio jūra. Vėliau dėl tektoninių plokščių judėjimo atsiskyrė. Šiandien Negyvąją jūrą vandeniu papildo daugiausia Jordano upė, kurios vandens lygis taip pat yra gerokai nusekęs dėl klimato kaitos, stiprėjančių sausrų bei žmogaus veiklos. Mokslininkai apskaičiavo – jei situacija nesikeis, Negyvoji jūra išnyks iki 2050-ųjų. Šiuo metu svarstomas įdomus gelbėjimo projektas, kuriuo siekiama vamzdynu susieti Negyvąją jūrą su Raudonąja jūra ir tokiu būdu pamaitinti pirmąją antrosios vandenimis.
Praktiniai patarimai
- Geriausi metų laikai vykti į Jordaniją – ruduo ir pavasaris. Jei jums per karšta lietuviška vasara, tikėtina, kad net ir žiemos metu Jordanijos klimatas jums pasirodys maloniai švelnus.
- Į Petros istorinį miestą atvykite kuo anksčiau ryte. Taip išvengsite karščio, daugybės turistų, lendančių jums į kadrą, ir prieš akis turėsite visą dieną tyrinėti didžiulę šio įspūdingo miesto teritoriją.
- Pasivažinėjimą džipais po Vadi Rumo dykumą planuokite ne trumpesnį nei 3 val. Kitaip tiesiog nepakaks laiko pamatyti neaprėpiamos dykumos grožio. Geriausia likti nakvoti dykumos stovyklavietėje, kad pajustumėte ypatingą vietos aurą.
- Porą dienų prieš maudynes Negyvojoje jūroje nesiskuskite ir nesidepiliuokite, venkite žaizdelių ir nubrozdinimų, nes druska nemaloniai graužia sudirgintą odą. Plūduriuokite ant nugaros ir venkite vandens patekimo į akis, nosį ir burną.
- Poilsiui prie Negyvosios bei Raudonosios jūros rinkitės tik viešbučius su privačiais paplūdimiais. Viešieji paplūdimiai ne itin švarūs, o arabų moteris maudosi apsimuturiavusios. Viešbučio paplūdimiuose išvengsite smalsių vietinių žvilgsnių.
- Dėl patikusių prekių galite derėtis turgeliuose bei parduotuvėse. Žvelkite į šį procesą su lengvumu, tarsi į žaidimą, ir tiesiog palaikykite pokalbį.
- Kelionių į Jordaniją ieškokite www.travelplanet.lt.
Užsakymo nr.: PT_83084
