Indonezijos vyriausybė tvirtina, kad šaliai priklauso 17 504 salos, tačiau geografai sako – tik 13 466 salos, mat likusios salos išnyra tik atoslūgio metu. Kaip ten bebūtų – tik apie 6 000 salų yra gyvenamos ir susikūrusios (kiekviena iš jų) savo unikalią kultūrą.
Iki XX a. niekas iš Indonezijos archipelago gyventojų nelaikė savęs vieniu, valstybe, o ir po 1945 metų, paskelbus nepriklausomybę, buvo daug religinių ir etninių prieštarų. Indonezijoje gyvena daugiau kaip 300 etninių grupių ir vartojama daugiau kaip 700 vietinių kalbų. Atstumas nuo Aceh provincijos, esančios Sumatros vakaruose, iki rytinės Papua yra toks, kaip nuo Vilniaus iki Indijos (apie 6 000 km). Žmonės čia valgo skirtingus valgius, groja skirtingą muziką ir meldžiasi skirtingiems dievams. Tik Rusija ar Kinija turi tokį geografinį ir kultūrinį skirtingumą savo šalies ribose, nors Indonezija pagal plotą yra tik 15 šalis pasaulyje.
Kas vienija Indonezijos skirtumus?
Bahasa kalba, kaip vienijanti gija, buvo įvesta 1928 metais. Ji yra kilusi iš malajų, plačiausiai vartota kalba regione. Kaip ir kiekviena dirbtinai sukurta kalba, ji yra primityvi. Pavyzdžiui, daugiskaita pasakoma pakartojant tą patį žodį du kartus. Nėra gramatinių laikų – sakinyje tiesiog pavartojamas žodis, nurodantis laiką, pavyzdžiui, „Aš moku tau vakar“ arba „Aš moku tau rytoj“.
Viena iš utopinių salų jungimo idėjų – transmigracija, t. y. vidinė gyventojų migracija iš tankiai apgyvendintų salų į mažai apgyvendintas. Projektas žlugo. Indoneziečiai ne tik užsieniečiams, bet ir bendrapiliečiams užduoda pagrindinį klausimą – „Dari mana?“ (liet. „Iš kur esi?“).
Sėkmingesnis žingsnis buvo vietinė palydovinė televizija. Televizorius dalino kaimelių lyderiams, dažnai kartu ir su elektros generatoriais. Tiesa, TV eros pradžioje per ją buvo draudžiama rodyti reklamą – per daug didelis atotrūkis buvo tarp laimingos šeimos atributus reklamuojančios iliuzijos ir kaimo be elektros gyvenimo realybės.
Gyvenimo prasmės keistenybės
Sulavesis – tai išskirtinės išvaizdos sala, lyg koks padaras su ilgomis kojomis. Sulavesio gyventojai nuo seno buvo puikūs jūrininkai ir prekybininkai. Saloje gyvena kelios etninės grupės: buginiečiai, dar vadinami jūros čigonais, minahasai – žemdirbiai. Bet ryškiausia Sulavesio vieta – salos centre esanti unikali žemė, vadinama Tana Toraja. Torajos genties žmonių yra apie vienas milijonas, iš kurių tik pusė gyvena šioje vietoje. Žodis Toraja, išvertus iš jų kaimynų buginiečių kalbos, reiškia „žmonės iš kalnų“. O žodis Tana – „žemė“.
Torajiečių namai tongkonan – vieni gražiausių ir įspūdingiausių mano matytų statinių. Antropologai tvirtina, kad jų forma kilo iš laivų, kuriais ši gentis atplaukė į Sulavesį, formos, o kiti mano, kad jie simbolizuoja vietinių labai vertinamų bulių ragus. Labai dažnai ant tongkonan stogo iš palmių lapų pridygsta įvairių augalų, paparčių ir namai atrodo lyg gyvi.
Torajiečiai yra apsėsti mirties, bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį, pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas yra svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų. Laidotuvių metu be buivolų aukojamos ir kiaulės. Dar iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų švaistymu, paskatino laidotuvių metu nesuvalgytą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalinti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui. Beje, torajiečiai, priešingai nei dauguma Indonezijos gyventojų, yra krikščionys, mat islamas jiems netiko dėl draudimų valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę laidotuvių metu. Krikščionybė čia įsigalėjo tik XX a. viduryje, bet ji visai neišnaikino senųjų tradicijų.
Kol įvyks laidotuvių ceremonija gali praeiti nemažai laiko. Dažniausiai mirusysis yra laikomas tol, kol šeima surenka pakankamai pinigų, kad iškeltų tinkamas laidotuves. Kūnas yra balzamuojamas – anksčiau naudotos natūralios medžiagos: betelio riešutas, kava, medžių lapai ir žievės, dabar dažniau naudojamas formaldehidas. Iki laidotuvių žmogus nėra laikomas mirusiu, o tik sergančiu. Jis „gyvena“ kartu su šeima jos tradiciniame name ir bent vienas šeimos narys turi būtinai būti namuose – jį prižiūrėti.
Paprastai laidotuvės vyksta visą savaitę, gal tik vargingesnėse šeimose, kurios gali paaukoti tik vieną ar du jaučius, ceremonija užtrunka vieną ar dvi dienas. Besirengdama laidotuvėms šeima greta savo namų pastato visą miestelį – specialų namą, ant kurio stogo iškeliamas karstas su kūnu. Visi ateinantys atneša savas dovanas. Mes, kaip turistai, atėjome su cigaretėmis ir betelio riešutais – šeima su pagarba priėmė. Giminės, kaimynai šeimomis taip pat atveda kiaules ar buivolus – aukai. Visos šios aukos yra kruopščiai registruojamos specialiai tam paskirtų vyrų – ne tik tam, kad dovanotojas galėtų sumokėti valstybei mokesčius, bet ir tam, kad bendruomenėje būtų aišku, kas ir kiek. Mat vėliau, einant į giminės ar kaimyno šeimos laidotuves, teks atvesti lygiai tiek pat. Jei šeima tuo metu neišgalės – tokia skola kaupsis ir ją grąžinti turės jų vaikai ir vaikaičiai, dažnai tuo tikslu išvažiuojantys užsidirbti už Tana Toraja ribų (kitur Indonezijoje ar užsienyje). Masinis buivolų aukojimas buvo pasiekęs tokį mastą, kad valstybė ėmėsi jį reguliuoti. Mūsų akys iššoka iš nuostabos, kai sužinome, kad buliaus kaina prasideda nuo 2 000 dolerių ir siekia 5 000 ar net 15 000 dolerių už buivolus albinosus.
Taip, mums tikrai labai sunku suvokti tokių laidotuvių prasmę – kam investuoti į bulius, kuriuos paskersi ir geriausiu atveju suvalgysi, o blogiausiu – tiesiog išdalinsi. Juk geriau tuos pinigus investuoti – įsteigti verslą, išleisti vaikus į mokslus arba bent jau nusipirkti kitų civilizacijos teikiamų gėrybių. Bet jei pažiūrėtume į tuos bulius kaip į socialinį kapitalą – jie yra visos tavo plačios šeimos turtas. Putri, kurio motinos laidotuves teko aplankyti, sakė: „Tu prisidedi prie šio neapčiuopiamo kapitalo kūrimo, o jis užtikrina tavo vietą pasaulyje“. Juk kažkam pas mus svarbus sekėjų ar patiktukų skaičius, tad kas mes tokie, kad stebėtumėmės?
Miško žmonių gyvenimas
Kas buvo Indonezijoje, bet nebuvo Borneo – negali sakyti, kad tikrai pamatė šalį. Borneo sala – trečia pagal dydį pasaulyje – priklauso trims šalims, t. y. Indonezijai, Malaizijai ir Brunėjaus sultonatui. Indonezijos dalis vadinama Kalimantanu. Laukinė gamta visada kelionėse palieka didžiausią įspūdį, o laukinė gamta iš taip arti – milžinišką.
Mes čia atvykstame stebėti miško žmonių, taip iš vietinės kalbos išvertę vadiname orangutangus. Stovykloje ant liepto mus pasitinka patelė, vardu Rika, su savo vaiku. Jis jau paaugęs, mamos nebeįsitvėręs, tik prisiskina žiedų ir pilna burna keliauja į patogesnę vietą. Orangutangai daugiausia valgo vaisius, šiek tiek jaunų lapų ir žiedų, kartais – termitus. Džiunglėse jie gali rinktis iš 400 rūšių vaisių. Vienam orangutangui išsimaitinti reikia apie 40 kvadratinių kilometrų teritorijos, o džiunglės kasmet vis mažėja dėl gaisrų ir naujų plantacijų atsiradimo, t. y. dėl žmonių veiklos.
Visų orangutangų išsaugojimo programų tikslas – išmokyti juos gyventi laisvėje, tačiau „primaitindami“ juos mokslininkai taip pat gali stebėti ir tyrinėti šiuos žvėris. Mokslininkai sako, kad orangutangai tobulėja ir mokosi iš aplinkos – ne tik iš žmonių, bet ir, pavyzdžiui, iš kitų beždžionių. Palyginti su žmonėmis ar kitomis žmogbeždžionėmis, orangutangai veikia labai lėtai judėdami. Jų judesiai atsargūs ir ištęsti. Jie mums atrodo švelnūs, malonūs ir nekalti. Jie draugauja tik dėl to, kad patinka vienas kitam, priešingai nei kitos beždžionės, kurios kutinėja viena kitą ieškodamos socialinio pripažinimo ir naudos.
Orangutangai kiekvienam lietuviui įdomūs ir dėl to, kad didžiausia jų tyrinėtoja ir gelbėtoja yra Birutė Galdikas. Kai ji atvyko į Borneo salą, Tandžung Puting rezervatą, ten nebuvo nieko – nei elektros, nei radijo, nei telefoninio ryšio, nei kelių, nei reguliaraus susisiekimo. Visi sakė, kad tyrinėti vienišius orangutangus – misija neįmanoma. Vis dėlto Birutė nepasidavė. Tai tikras pašaukimas ir niekaip kitaip to nepavadinsi. Po ketverių metų žurnalo „National Geographic“ viršelį papuošė Birutės Galdikas su orangutango jaunikliu nuotrauka, taip pat buvo publikuotas jos straipsnis apie šiuos gyvūnus. Birutė dirbo labai plačiai – ji skaitė paskaitas tiek Indonezijoje, tiek Amerikoje, kad kuo daugiau žmonių suvoktų realią orangutangų išnykimo grėsmę. Ji įkūrė tarptautinį Orangutangų fondą. Kad išlaikytų visą šį ūkį bei išmaitintų reabilituojamus gyvūnus, fondas turi kasmet surinkti daugybę pinigų.
Informacijos centre randame visą pagrindinių orangutangų genealogiją. Vardai šeimoms duodami pagal abėcėlės raides. Rasite čia ir lietuviškų vardų, pavyzdžiui, Aldona.
Ugnikalnių karalystė
Indonezija yra dalis vadinamojo Ugnies žiedo, itin seismiškai aktyvios vietos. Sumatroje bent 10 aktyvių ugnikalnių ir 15 miegančiųjų, Javos saloje – atitinkamai 18 ir 17. Nors žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai pridaro daug bėdų, būtent ugnikalnių išmetami pelenai pavertė šių salų žemę tokia derlinga. Beje, įdomu, kad Sumatros vulkanų išmetami pelenai ne tokie derlingi, kaip Javos salos. Gal dėl to derlingumo – Java yra tankiausiai apgyvendinta ir istoriškai svarbiausia sala. Jos pavadinimas kilęs iš sanskrito žodžio yawa, kuris reiškia „miežiai“. Tradiciniai kaimeliai čia maži, juose daugiausia auginami ryžiai. Javos dirvožemis yra labai derlingas. Dėl to „kaltas“ Merapio ugnikalnis, vienas iš aktyviausių ugnikalnių Pietryčių Azijoje. Manoma, Merapiui įsisiautėjus XI a. žlugo visa Borobuduro karalystė. Net ir šiandien Merapis laikomas dievybe, jam atnašaujamos aukos. Ugnikalnis gyvas ir apie save praneša maždaug kas ketverius metus. Tačiau nuolatinė grėsmė neatbaido žmonių, jie vis iš naujo tankiai įsikuria kalno šlaituose. Merapio šlaitai apaugę gražiais miškais, jais galima ramiai pasivaikščioti, tačiau ugnikalniui išsiveržus, lava teka kone trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu.
Bromo ugnikalnis, tapęs vienu iš Indonezijos simbolių, – tai kelių ugnikalnių kompleksas, esantis Tengerio kalderoje. Greta rūkstančio Bromo pamatysite mažuosius Kursį ir Batoką, o tobulą vaizdą užbaigia aukščiausio Javoje ugnikalnio Semeru viršūnė. Sutikę saulę apžvalgos aikštelėje, sėskite ant mažaūgių siauranugarių arkliukų ir palengvinkite kelionę vulkaniniu smėliu aukštyn į Bromą. Užlipę laiptais ant ugnikalnio krašto, pažvelkite į gilų kraterį, kur metamos sausų gėlių puokštės. Beje, gudrūs vietiniai vaikinukai jas sugeba ištraukti ir vėl parduoti turistams. Gėlių aukojimo tradicija yra labai svarbi. Legenda byloja apie valdovų šeimą, neturėjusią vaikų, kuri pasimeldusi prie kraterio susilaukė net dvidešimt penkių palikuonių. Atsidėkoti reikėjo paaukojant jauniausią ir mylimiausią sūnų. Motina tokiai aukai negalėjusi pritarti, bet sūnus pats įšokęs į ugnikalnį.
Nė vienas į Javą atvykęs keliautojas negali aplenkti Borobuduro šventyklos. Tai Pietryčių Azijos architektūros perlas, kuriam prilygsta tik Baganas Mianmare ir Ankoras Kambodžoje. Iškilusi virš žaliuojančių ryžių laukų ir palmių giraičių, ši budistinė stupa išliko tokia pat graži kaip prieš 1 200 metų. Budizmui sunykus ir įsitvirtinus islamui, Borobuduras buvo apleistas. Daugybę metų jį dengė pelenai, iškritę išsiveržus Merapio ugnikalniui. Tik 1815 metais Javos gubernatorius seras Thomas Stamfordas Rafflesas (tas, kuris vėliau įkūrė Singapūrą) įsakė išvalyti šią vietovę. XX a. olandai pradėjo Borobuduro restauraciją. 1991 metais UNESCO įtraukė Borobuduro šventyklą į Pasaulio paveldo sąrašą.
Dvasingumo paieškos
Na, bet grįžkime į Balio salą, dabar labai pamėgtą lietuvių. Balio saloje tikrai daugybė įkvėpimų dvasinėms praktikoms atlikti. Žinoma, čia netrūksta jogos ir meditacijos centrų, bet, mano nuomone, Balį ypatinga vieta paverčia būtent vietos gyventojų dvasingumas, toks natūralus ir paprastas. Kiekvienas kaimas čia turi tris šventyklas, kiekvienas namas čia turi šventyklą. Bet viena pastebimiausių Balio salos „savybių“ – visur (šventyklose, parduotuvėse, viešbučiuose, namuose, ant automobilių ir gatvėse) padėti specialūs aukų krepšeliai, sukurti iš gėlių, ryžių ir smilkalų. Kodėl jie čia tokie svarbūs?
Viena labiausiai pasaulyje žinomų knygų – bet visiškai nežinoma už Azijos ribų – yra indiškasis epas Mahabharata. Kelis kartus ilgesnė nei Biblija, sudaryta iš daugiau nei 100 tūkstančių posmų, ji pasakoja dviejų šeimų istoriją. Jos kulminacijoje, dar vadinamoje Bhagavad-Gita dalimi, herojui Ardžunai pasirodo Krišna ir nurodo, ko Dievas tikisi iš aukos: „Paaukok man su pasišventimu lapą, gėlę, vaisių arba vandens, tai daryk su tyros širdies meile ir aš priimsiu“. Baliečiai šią instrukciją naudoja iki šiol, sudėdami aukas į iš kokoso palmės lapų nupintus krepšelius. Priklausomai nuo progos ir nuo aukojimo vietos, krepšelis gali būti įprastas arba specialus, didelių švenčių proga įdedamos net keptos antys ar kiaulės. Tokia auka vadinama banten arba banten tegeh. Sukurti tokį krepšelį yra lyg padaryti nedidelę asmeninę auką – žmogus skiria savo laiką, deda pastangas, mintimis dėkoja Dievui. Tai lyg viena iš meditacijos formų.
Mano pirmasis saloje sutiktas Ketutas (turinčiųjų tokį vardą, reiškiantį „Ketvirtas“, čia beveik ketvirtadalis) mokė: jei susipyksti su kaimynu – eini medituoti, jei nesutari su žmona – eini medituoti, jei tau liūdna – eini medituoti. Ketutas keliasi prieš aušrą ir kasdien medituoja.
Balyje buvau keturis kartus ir tikrai dar mielai sugrįžčiau. Ši sala mane įkvepia! Įkvepia ne užsirašyti į jogą ar pasižadėti medituoti kas rytą, bet džiaugtis akimirka, savo gyvenimu ir dalintis šypsenomis.
Praktiniai patarimai
Jei norėsite pamatyti ne vieną salą, nusiteikite daug skraidyti, o skrydžiai ne visada vyks laiku. Didžioji dalis vietinių skrydžių vėluoja pusvalandį ar valandą, kartais būna, kad išskrenda anksčiau numatyto laiko.
Kai klausiate Indonezijoje kelio – niekada negalite būti tikri, ar jums nurodė tą kryptį. Gali būti, kad ir nežino, bet nesmagu gi svečią būtų nuliūdinti... Indoneziečiai nemoka pasakyti ne. Yra ir daug mandagesnių būdų duoti neigiamą atsakymą ar parodyti, kad kas nors nebus padaryta. Jums dažniausiai šypsosis ir linksės ne todėl, kad supras, bet dėl to, kad taip yra mandagu.
Nenustebkite, jei Indonezijoje tapsite „žvaigžde“ ir su jumis norės nusifotografuoti. Tai gali būti smagi pramoga visiems, tad nedvejodami sutikite.
Indonezija – didžiausia pasaulio musulmonų šalis, tad planuodami keliones nepamirškite su religija susijusių apribojimų (pavyzdžiui, aprangai ir alkoholiui) bei svarbių datų (pavyzdžiui, ramadano ir jo pabaigos šventimo, kada keliauja visi šalies gyventojai).
Užsakymo nr.: PT_81861
