Skirtingai nuo minėtų dailininkų, Petrovos koliažai išplaukia iš jos susidomėjimo vandens stichija ir pajūrio tematika. Iš čia į koliažus atkeliauja jūriniai tinklai. Tačiau jie ne iliustruoja žvejų gyvenimo ir netampa dekoratyviniu elementu, pasirinktu tik dėl estetinių priežasčių. Galinos Petrovos kūriniuose tinklas tampa svarbiu struktūriniu paveikslo elementu, jo erdvės išplėtimu ir diskursyviu varikliu. Kartu su nutapytomis žuvimis, kalmarais ir kriauklėmis jis sužvejoja povandenines istorijas ir ekologinį nerimą. Taip rasti daiktai virsta konkrečiąja poezija ant drobės.
„Žuvis“ (1966) ir „Kalmarai“ (1977), „Natiurmortas su didele plekšne“ (1978) rodo dailininkės dėmesį materialiai tikrovei, konkretiems daiktams, kurie, atsiradę ant paveikslo paviršiaus, perkelia jį iš reprezentacinės plokštumos į gyvenimą. Žvejybinio tinklo fragmentas su plūdurais ir paveiksle įkomponuoti rėmai pabrėžia meno kūrinio ribas. Dvigubas įrėminimas tuo pat metu parodo vaizdo sąlygiškumą ir kviečia žiūrovą pakeisti žiūros kryptį – lyg matytume vaizdą ne priešais, o iš viršaus.
Drobė Petrovos koliažuose ir paveiksluose nėra tik paveikslo pagrindas. Drobė, ypač maišinė – taip pat tinklas, tik labai tankus. Petrova atlieka dvigubą kūrybinį judesį – gaudo tinklą tinklu, kuria paveikslą paveiksle. Tam pasitarnauja ir jos koliažuose dažnai naudojami dar vieni – vidiniai – rėmai. Derindama rėmus ir tinklus, stačiakampius ir kvadratus, Galina Petrova kuria savitas erdvines konsteliacijas. Tinklai ir maišinė drobė yra kvėpuojančios, erdvę košiančios struktūros. Jos yra matomos ir per jas matoma. Neatsitiktinai pasakos veikėja, gavusi užduotį ateiti nei nuoga, nei apsirengusi, apsisiaučia tinklu. Kartu tinklas yra ne tik erdvinė, bet ir socialinė bei naratyvinė struktūra. Mes visi dabar gyvename tinkle, ir, pasak Ursulos Le Guin, tinklas, rezginė tikriausiai buvo pirmasis žmonijos įrankis.
Laima Kreivytė
