Kinematografinė istorija „Akis į akį“ jau susilaukė puikių įvertinimų už talpų vaizdingą pasakojimą, neatsiejama nuo knygos herojų siekių, jausmų, juos persekiojančių likimo smūgių, kuomet susiduria istorinė tikrovė, kultūrų skirtumai, tradicijos, garbė ir meilė iki pat mirties. Kai gyveni akis į akį su savo priešu ir draugu, su savo meile ir kančia, su Klaipėda ir jūra, su Lietuva ir protėvių kalba. Ir nežinia ką teks aukot, kad tik išsaugotum brangiausią?

„Istorinių įvykių paslėpta prasmė, Dievo ironija, dažnai išryškėja tik po ilgo laiko“, - teigia rašytojas S. Šaltenis, iš laiko perspektyvos vertinamas 1923-ųjų Klaipėdos sukilimo svarbą Lietuvai.

-Esate pasakojęs, kad šiai istorijai įkvėpė ir jūsų giminės istorija. Gal galite pasidalinti ja?

-Giminės istorija – tai lyg dar prieš mums gimstant visam gyvenimui mintinai išmoktos jaudinančio eilėraščio eilutės, lyg atmintis su krauju perduota tėvų.

Lietuviai – miškų tauta – ilgai gyveno be jūros, be Klaipėdos. Antanas Baranauskas, kaip kadaise kalbėjomės kartu su Sigitu Geda,- „aukščiausia lietuvių poezijos gaida“, jautriausiai tą miško žmogaus sielą perteikė savo sakralinėmis „Anykščių šilelio“ eilutėmis.

Kunigas Lindė-Dobilas, pirmojo lietuviško romano „Blūdas“ autorius, jaunam mano tėvui Panevėžio „Meno kuopos“ gimnazistui ir bendraminčiams entuziastingai aiškino, kad lietuviai turi išeiti iš miško prie jūros, ir tapti Jūrų Tauta, atverti save neaprėpiamam civilizacijų vandenynui.

1923 m. lietuviai „išėjo iš miško“- atsikovojo Klaipėdą, savo vienintelį uostą, savo valstybės plaučius. Ir mano kinematografinėje istorijoje yra scena, kai staiga suklusę ginkluoti lietuviai ima bėgti per kopas ir pirmąkart gyvenime, džiūgaudami kaip vaikai, išvysta jūrą. Vaikystėj aš miegodavau su pirmojo iš Lietuvos jūreivystės mokyklos paruoštų jūrininkų, apiplaukusio pusė pasaulio, tėvo brolio dryžuotų marškinių skiaute po pagalve, ir sapnuodavau burinius laivu Viešos upelyje.

-Su Klaipėdos kraštu jus sieja ir asmeninė patirtis – tarnavote vadinamoje Gumbinėje, dabartinėje Kaliningrado teritorijoje. Visai šalia Klaipėdos. Kaip tuo metu buvo traktuojama ši Mažosios Lietuvos dalis?

-Buvau paimtas iš universiteto į sovietų kariuomenę, ir atsidūriau vokiškoje Gumbinėje, tik jau be vokiečių, tiksliau sakant- rusiškame Guseve, kur turėjau apskaičiuoti atominių taktinių raketų trajektorijas. Per šalčius, uždažyti vokiški užrašai visur, prasimušdavo ant kareivinių sienų.

Užžėlusiose, rusų tankų išvažinėtose kapinėse atrasdavau antkapius su gražiom lietuviškom pavardėm ir kažkodėl užsirašydavau jas sau į sąsiuvinį: „Hans Išganeit“, „Fritz Naujoks“ ir daugelį panašių. K. Donelaičio parapijoje, buvusiame Tolminkiemyje, gal 1965-aisiais vaikščiojau po jo bažnytėlės griuvėsius. Buvo saulėta graži diena, ant stulpo šaižiai žvygčiojo, griaudėjo metalinis garsiakalbis- buvo gal algų išmokėjimo diena, nes kaip po atominio karo visur voliojosi mirtinai nusigėrę naujieji Mažosios Lietuvos kolonistai iš Rusijos. Tie kvapą gniaužiantys vaizdiniai ir istorijos kataklizmai vėliau paskatino mane parašyti romaną „Kalės vaikai“. Ir paskutinį savo spektaklį- „Kalės vaikus“, senas mano bičiulis Eimuntas Nekrošius,- pastatė Klaipėdos teatre.

-Per knygos pristatymą minėjote, kad rašymas - lyg juodas darbas. Knygą rašėte kaip, kad batsiuviai batą siuva. Kas buvo sudėtingiausia?

-Juodas darbas, nes reikėjo greitai, neatidėliojant ir gerai parašyti. Rašymas kinui – rašymas ne sau, kai gali kiek nori savo kūrinį kaip brangų vyną ilgai mintyse brandinti. Batų siuvimą su rašymų lyginau, matyt, rūpindamasis filmo režisieriumi, aktoriais, kad mano literatūra jiems kaip nauji batai nenugraužtų kojų, kad jie būtų jiems lengvi, dailūs ir patogūs.

-„Akis į akį“ vadinama kinematografine istorija. Kaip manote, kodėl taip susiklostė, kad tokia literatūra labai reta mūsų lentynose?

-Rašau dramaturgiją teatrui, kinui kaip kokias noveles ar romaną, kad būtų įdomu skaityti. Kad skaitytojas lyg matytų kino vaizdus, kuriuos aš rašydamas lyg kino kamerą vedžiodamas regiu.

-Kaip dabar vertinate: ką Lietuvai reiškia 1923-iųjų įvykiai?

-1923 m. įvykiai mums parodė, kad mažas ir silpnas gali būti stiprus ir laimėti. 1939-aisiais vokiečiai naciai įžengė į Klaipėdą, lietuviai bėgo iš Klaipėdos. Paskui ilgam atėjo kiti okupantai- Sovietai. Bet vėl, 1991-aisiais atkūrėme savo valstybę – ir su ta pačia 1923-ųjų Klaipėda. Istorinių įvykių paslėpta prasmė, Dievo ironija, dažnai išryškėja tik po ilgo laiko.

-Knyga sulaukia komplimentų ir už poligrafiją, iliustracijas. Koks buvo jausmas, kai pirmą kartą ją paėmėte į rankas?

-Knyga jauki kaip tos mano vaikystės knygelės su iliustracijomis. Ir kartu prašmatni – viršeliai kaip aprėdai į kokias nors karališkas iškilmes. Džiaugiuosi sužinojęs, kad knygos leidyba kaip gražiausia- nominuota Vokietijoje.

-Skaitytojams labai rūpi: ką rašote dabar?

-Ukrainiečiai daug kalba apie galingą puolimą, bet niekas nežino, kur puls, kaip ir kada? Taip ir aš gal esu tokioje panašioje būsenoje?...

-Ačiū už pokalbį.