Pietų Afrika yra visokia. Patys gyventojai ją vadina Vaivorykštės šalimi. „Biblijoje vaivorykštė yra taikos ženklas. Ji yra klestėjimo simbolis. Mes visi trokštame taikos, klestėjimo ir teisingumo. Ir taip bus, jei visi mes, Vaivorykštės žmonės, dirbsime kartu“, – šiuos žodžius ištarė Nobelio taikos premijos laureatas Pietų Afrikos arkivyskupas Desmondas Tutu. Nuo to laiko šaliai prigijo šis pavadinimas – dėl jos kultūros ir gamtos įvairovės.
Ryškiausiai Pietų Afrikos spalvos suspindės Keiptaune. Spalvotame Bo Kaapo rajone pirmiausia įsikūrė malajiečiai, atgabenti čia dar XVIII amžiaus pabaigoje, kai Pietų Afrikos kolonistams pritrūko darbo rankų. Kvartalas gali būti labai lengvai sumaišytas su sprogusiu dideliu „Skittles“ saldainių maišu. Kiekvienas namas linksmai nudažytas ryškiomis spalvomis – violetine, mėlyna, rožine, žalia, raudona – paverčia rajoną spalvingiausia vieta visame mieste. Toks pat spalvingas dėl prieskonių ir čia gaminamas maistas.
Taip pat instagramo fotografijose populiarūs ryškūs karalienės Viktorijos laikų paplūdimio persirengimo nameliai Muizenberge. Visi užrakinti, kai kurie sutręšę, bet banglentininkai greta jų atrodo geriau nei kitur. Spalvos džiugina, tad sudariau asmeninį Pietų Afrikos vaivorykštės derinį.
Raudona
Pirmieji vynuogynai Pietų Afrikoje atsirado beveik kartu su olandų kolonistais dar XVII amžiaus viduryje. Tada Keiptauno pakrantėse sustoję į Indiją plaukiantys laivai čia pasipildydavo atsargas, o vynas visada buvo privalomų produktų sąrašuose. Į kokybę tais laikais niekas dėmesio nekreipė ir iki pat apartheido eros pabaigos Pietų Afrikos vynas pasaulyje vertinamas nebuvo. Per paskutinius dešimtmečius viskas pasikeitė. Istoriniame Stelenboso regione, visai netoli Keiptauno, galite rasti ne tik tradicinių vynuogynų, bet ir apdovanojimus pelniusių organinių vyninių. Tikrų gurmanų lauks dar penki vyno regionai ir jiems būdinga specifika. O jei ieškote iš čia kilusios vynuogės – ragaukite ‘Pinotage‘.
Oranžinė
Afrikanai (arba dar vadinami būrais ar afrikaneriais) – Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba, kilusia iš olandų. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Visi jie tolimi olandų kolonistų palikuonys, su savimi „atsigabenę“ karališką oranžinę spalvą ir vieną iš savo tuomečių šalių pavadinę Oranžine Laisva Valstybe. Tiems, kas domisi istorija, afrikanų žygiai ir jų bandymai įsikurti po dažnai nesvetinga pietų Afrikos saule, karai su anglais ir asketiškas gyvenimas yra tikras įdomių pasakojimų lobynas. Kai prasidėjo pirmasis būrų karas, Britų imperija galvojo greitai susitvarkysianti su tais perdėm religingais ir toliau savo ūkių nieko nemačiusiais valstiečiais be organizuotos kariuomenės. Didžioji dalis Pietų Afrikos teritorijos tokia, kad viskas matyti kaip ant delno, tad ir partizaninis karas čia mažai buvo tikėtinas. Tačiau būrai, vienoje rankoje laikydami Bibliją, kita puikiai valdė mauzerius ir šaudė su bedūmiu paraku (naujovė tiems laikams, be to, nesimato iš kur šauta). O britai su savo raudonomis uniformomis ir baltais diržais tapo puikiais taikiniais. Britanija buvo priversta atsitraukti ir pripažinti būrų valstybes. Bet neilgam. Po kelerių metų čia randama aukso ir karas prasideda iš naujo.
Geltona
Ar žinote, kad tik ką gimę antilopių ir net zebrų jaunikliai yra kitokių, šviesesnių spalvų nei jų mamos ir tėčiai? Viskas tam, kad jie galėtų kuo geriau pasislėpti geltonuojančiose savanų žolėse. O žmonės akimis ieško ne jų. Ir apima pasididžiavimo jausmas, kai safario metu sugebi pastebėti krūmų pavėsyje įsitaisiusius gelsvo kailio plėšrūnus anksčiau už savo bendrakeleivius ar net gidą. Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Krugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. Ką rinktis: ar Krugerio platybes, tačiau negarantuotą tikimybę pamatyti įspūdingiausius gyvūnus, ar šiek tiek surežisuotą nuotykį privačiuose rezervatuose – spręsti jums. O jei turite laiko – išmėginkite abu variantus.
Žalia
Jungtinių Amerikos Valstijų Didysis kanjonas galbūt stebina savo pločiu ir gyliu, bet Pietų Afrikoje esantis Blaido upės kanjonas visus žavi žaluma. Kai XIX amžiuje Britų imperija ėmė stumti baltuosius afrikanerius iš Keiptauno apylinkių ir prasidėjo didysis būrų žygis į naujas teritorijas, šias nuostabias vietas pasiekę žmonės taip apsidžiaugė, kad jų išsiųsti žvalgai sugrįžo, tad upę ir jos kanjoną pavadino Laime (senąja olandų kalba – blyde). Tiesa dabar upė oficialiai pervadinta į Motlatsą, mat Pietų Afrikoje pamažu atsisakoma įvairių kolonistinių pavadinimų (pavyzdžiui, Port Elizabeto miestas tapo Gqeberha, o Nelspruitas – Mbombela). Vienas iš išskirtinių Blaido upės kanjono vaizdų – „Trys rondaveliai“. Tai uolų dariniai, primenantys apskritas afrikietiškas trobeles. Sako, kad Afrikoje jos neturi kampų, nes taip saugomasi gyvačių. Šis kanjonas priklauso Panoramos keliui, kuriame dar išvysite tikrą Dievo langą ir stebuklingąsias Burko skyles. Nepamirškite užsukti į aukso ieškotojų miestelį dvasingu pavadinimu – Piligirimų poilsis. Aukso karštinės metu čia piligrimai užklysdavo retai, užtat dabar galima persikelti į tuos laikus ir pajusti laukinių Vakarų dvasią.
Žydra
Nė vienas pasakojimas apie Pietų Afriką negali apsieiti be deimantų. XIX amžiuje čia buvo randama 95 proc. pasaulio deimantų ir nors dabar ši dalis sumažėjo iki 65 proc., ko gero, tik Pietų Afrikai turime būti dėkingi už šiuos spindinčius kietuolius. Pirmasis čia rastas deimantas buvo pavadintas Eurekos vardu ir nukeliavo nemenką kelią iš penkiolikmečio jį radusio Džeikobo kišenės iki kol buvo suprasta tikroji radinio vertė. Verslininkai, prekiaujantys deimantais, sukūrė įtaigių istorijų, skatinančių mus žavėtis ir puoštis šiais akmenimis – sakoma, kad būtent PAR kompanija „De Beers“ sugalvojo, jog karštą ir stiprią meilę galima įrodyti tik peršantis su deimanto žiedu. Beje, nešioti sužadėtuvių žiedą ant bevardžio kairės rankos piršto (kaip paplitę daugumoje pasaulio šalių) sugalvojo dar senovės egiptiečiai, manę, kad būtent juo teka „meilės vena“. Bet reikia nepamiršti ir apie technologinę šios tvirčiausios medžiagos vertę, juk net 80 proc. visų deimantų tinka tik industrinėms reikmėms. Lankantis Pietų Afrikoje tiesiog būtina užsukti į deimantų parduotuvę, jei ne pirkti, tai bent pasižiūrėti. Na, o tikri akmenukų gerbėjai turėtų apsilankyti, ko gero, garsiausioje Kimberlio deimantų kasykloje. Čia 22 milijonai tonų žemės buvo iškasta tam, kad būtų rastos 3 tonos deimantų. Tai didžiausia žmogaus iškasta duobė – 2 kilometrų perimetro ir 215 metrų gylio. Ne visi deimantai yra bespalviai – rečiausiai pasitaiko raudonų ir žalių, randami ir geltoni, rausvi, žydri.
Mėlyna
Indijos vandenynas, skalaujantis šalies pietus yra šaltas. Jei norite šilumos – ieškokite jos aplink Durbaną, garsėjantį savo paplūdimiais. O aš į mėlynas bangas kritau su nardymo kostiumu kartu su... baltaisiais rykliais. Pasaulyje yra vos kelios vietos, kur galite tai daryti ir viena jų – Gansbėjaus įlanka Pietų Afrikoje. Nerti giliai nereikėjo – teko tiesiog įšokti į prie laivo pritvirtintą geležinį narvą. Rykliai yra viliojami į vandenį įmesta tuno galva, tačiau griežtai draudžiama juos maitinti. Baltieji rykliai minta dideliais tunais, ruoniais, o žmogus ar smulkesnės žuvys jiems visai netinka. Baltieji rykliai, kaip didžiausios jūrų pabaisos išgarsėjo po filmo „Nasrai“. Pasitaiko, kad jie užpuola banglentininkus, sumaišę juos su didelėmis žuvimis. Baltųjų ryklių nepamatysite jokiame akvariume, jie nelaisvėje neišgyvena. Užtat puikiai sugeba nuplaukti nuo Pietų Afrikos iki Australijos krantų ir grįžti atgal. Mokslininkai baltuosius ryklius atpažįsta iš didžiųjų pelekų – kiekvienas jų turi savo unikalų raštą. Ir štai, įgula jau duoda komandą kišti galvą po vandeniu – prie mūsų artėja jis. Kai ryklys trenkėsi į narvą, galėjau galvoti tik apie tai, ar teisingoje vietoje laikau rankas. Na, o jei nuo birželio iki lapkričio lankysitės greta esančiame Hermanuse– turėsite galimybę stebėti kuprotuosius ir kitus banginius, atplaukiančius čia atsivesti jauniklių.
Violetinė
Nuo birželio iki lapkričio pietinę Pietų Afrikos pakrantę verta aplankyti ir visiems, mėgstantiems gėles. Čia gausu protėjų žiedų, Karlo Linėjaus pavadintų graikų dievo Protėjo garbei, kuris gebėjo keisti savo išvaizdą. Pietų Afrikoje auga 330 protėjų rūšių, jos kartais dar vadinamos cukriniais krūmais, nes pasižymi itin dideliu nektaro kiekiu. 300 kilometrų Sodų kelias garsus visame pasaulyje – tiek dėl floros gausos ir unikalumo, tiek dėl švelnaus klimato. Vasaromis čia paprastai neįkaista daugiau nei 30, o žiemomis nenukrenta žemiau 10-ies laipsnių. Sodų kelias įtrauktas į UNESCO bioįvairovės rezervatų sąrašą. Čia taip pat gausu įvairių žygių pėsčiomis maršrutų, galimybių plaukti kalnų upėmis, šokti su guma nuo tilto ar tiesiog pasėdėti ant uolos žvelgiant į smėlėtą vandenyno krantą. Dar viena fantastiška su žiedais susijusi patirtis – spalio mėnesį pražydusios Pretorijos gatvės. Dalbergijų čia daugiau nei 70 000 ir visai nesvarbu, kad šie medžiai yra kilę iš Brazilijos.
Juoda ir balta
Žinoma, nė vienas pasakojimas apie Pietų Afrikos Respubliką neapsieina be skaudžios apartheido istorijos. Tai vienas žiauriausių įteisinto rasizmo pavyzdžių pasaulyje, kurį pradėjo pirmieji olandų kolonistai, atvykę čia skelbti baltųjų viršenybės idėjos. Juos pakeitė britai, tada afrikanų valdančioji Nacionalinė partija 1948 metais priėmė segregacijos įstatymus. Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: vienas jų reikalavo visada su savimi turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, kitas apibrėžė tik baltiesiems skirtas zonas. Juodiesiems buvo draudžiama naudotis taip pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais ar net kapinėmis. Dar vienas įstatymas draudė skirtingų rasių santuokas ir santykius. Juodaodžiai negalėjo gyventi miestuose, nebent dirbo čia ir turėjo specialius leidimus. Milijonai žmonių buvo iškeldinti iš savo namų į specialias skurdžias teritorijas, skirtas juodiesiems ir spalvotiesiems.
Pietų Afrika ir dabar patiria nelengvų pokyčių – baltieji jaučiasi diskriminuojami, juodieji skundžiasi 40 proc. nedarbu, o visi kartu – kasdien kelioms valandoms išjungiama elektra (jos šaliai trūksta jau gana seniai). Bet keliautojams čia gana saugu, o juoda ir balta spalvos simbolizuoja ir afrikinius pingvinus. Šiuos mielus ir juokingus paukščius galima aplankyti Bolderio paplūdimyje, esančiame netoli Keiptauno.
Spindesys
Keiptaunas tikrai ne veltui patenka į gražiausių pasaulio miestų sąrašus. Jo vizitinė kortelė yra Stalo kalnas, kuris, kaip sako geologai, yra senesnis už Himalajus ir mena tuos laikus, kai tebuvo vienas superžemynas. Yra du būdai nusigauti į jo viršūnę: lengvasis – keltis funikulieriumi arba sunkusis – kopti pėsčiomis dvi ar tris valandas per Stalo kalno nacionalinį parką. Suplanuoti užsikėlimą yra itin sunku, mat oras kalno viršūnėje keičiasi itin greitai. Net kelis kartus teko užkilti saulei šviečiant, o po 20 minučių pakilo vėjas ir vaizdą paslėpė per keterą genami debesys. Tik pakilęs 1 085 metrus gali patirti tokių pat nemalonių staigmenų, kaip ir pirmieji jūrininkai, kurie ieškojo kelių į Indiją plaukdami aplink Afrikos žemyną.
Pusiaukelėje juos pasitikdavo Gerosios Vilties kyšulys – 256 metrų aukščio uola, išsikišusi tarp Atlanto ir Indijos vandenynų, visai netoli Keiptauno miesto. 1488 metais šį kyšulį atrado portugalų keliautojas Bartolomėjus Diasas ir pavadino jį Audrų kyšuliu. Vėliau ši vieta buvo pervardinta Gerosios Vilties kyšuliu, tikintis sėkmingos prekybos su Indija. Tiesa, tikras geografinis dviejų vandenynų susidūrimo taškas yra Agulhas arba Adatos kyšulys – piečiausias visos Afrikos taškas: kai stovi sename švyturyje, visai lengva įsivaizduoti Atlanto vandenyną dešinėje, o Indijos – kairėje.
Patarimai
Gauti PAR vizas nėra taip paprasta, kaip būtų galima tikėtis. Kai dauguma pasaulio ir Afrikos šalių savo tvarkas paprastina, perkelia viską į internetą, jums teks siųsti pasus į Lietuvą kuruojančią ambasadą Stokholme kartu su pluoštu kitų dokumentų – savo sąskaitos detaliu 3 mėnesių išrašu, darbovietės pažymomis ir visų viešbučių patvirtinimais. Vizą jums padarys per dvi ar net keturias savaites, tad nepalikite visko paskutinei minutei.
Pietų Afrika puikiai tinka savarankiškiems keliautojams – išsinuomoję mašiną patogiai apvažiuosite gražiausias vietas. Tačiau toli nuklysti nuo turizmo traukos taškų nepatarčiau be vietinių palydos, kai kurie rajonai tikrai nėra saugūs.
Keiptauno miestą ir jo artimiausias apylinkes lengva apžiūrėti keliaujant tradiciniu „hop-in-hop-off“ autobusu. Dienos bilieto kaina vos 10 eurų. Juo aplankysite tiek miesto centrą, tiek botanikos sodą, vynines ir net paplūdimius.
Na, o visiems skanaus maisto mėgėjams privaloma kita vieta – senojo uosto teritorija, vadinama V ir A Vaterfrontu (įdomu tai, kad priešingai nei daugumoje pasaulio vietų pavadintų Anglijos karalienės Viktorijos ir jos vyro Alberto vardais, čia A raidė reiškia jos sūnų Alfredą). Jūsų laukia gausybė skirtingų virtuvių restoranų, o ypač – jūros gėrybių. Rasite čia ir prekybos centrą, ir seną švyturį, ir Nobelio premijos aikštę, kur greta stovi visi keturi šalies Taikos premijos laureatai (Nelsonas Mandela, Desmondas Tutu, Frederikas Willemas de Klerkas ir Inkosis Albertas Luthulis).
Kelionių į Pietų Afriką ieškokite www.travelplanet.lt.
Užsakymo nr.: PT_81093
