Ką kinotyra sako apie kolektyvinę kino patirtį?
Iš tiesų įdomu tai, kad didesnė kino teorijos darbų dalis savo tyrimų centrine ašimi pasirinkdavo žiūrovo ir filmo santykį, ne tiek daug dėmesio skiriant kinui, kaip kolektyviniai patirčiai, žiūrovo santykiui su kitais žiūrovais. Žinoma, kanoninių kino teorijos kūrėjų, tokių kaip Rogeris Odinas, Rolandas Barthes, Edgaras Morinas bei André Bazinas, darbuose galima rasti itin įdomių įžvalgų apie publikos fenomeną. Bet net ir per daug nesigilinanti į kino teoriją, kiekvienas, bent keletą kartų gyvenime kino teatre filmus žiūrėjęs žmogus, iš asmeninės patirties galės paliudyti, jog žiūrėti filmą kartu su publika nėra tas pats, kas žiūrėti jį per televiziją ar kompiuterio ekraną namuose. Sėdėdami apgaubti anonimiškos kino teatro salės tamsos mes reaguojame ne tik į filmo kuriamą emocinį lauką, bet ir kartu su mumis filmą žiūrinčių žmonių emocijų išraišką, jų reakcijas.
O kodėl apskirai svarbus kolektyvinis kino žiūrėjimas?
Ko gero, žmogus tiesiog yra bendruomeninė būtybė, norinti dalintis savo patirtimi su kitais. Be to, publika, buvimas jos dalimi visada sukuria tam tikrą netikėtumo efektą, niekada nežinai, koks žiūrovų sąstatas laukia viename ar kitame kino seanse. Kartais filmo žiūrėjimas tampa ypatinga jungiančia, vienijančia patirtimi, kaip dažnai nutinka ekrane matant įkvepiančias istorijas, ar išgirdus užkrečiamą kaimyno juoką žiūrint komediją. Kartais, atvirkščiai, kažkam pašaipiai nusijuokus iš mus sujaudinusios scenos galime pajusti pykčio, susvetimėjimo jausmus. Taip pat ir žiūrint liūdnus filmus, žiūrovai dažniau atsigręžia į vidinius savo išgyvenimus, savotiškai atsiriboja nuo aplinkos. Tikriausiai daug kam yra tekę patirti jausmą, kai išėjęs iš tikrai palietusio filmo neturi jokio noro kalbėtis net ir su kartu filmą žiūrėjusiais artimais kompanionais.
Režisieriai savo žiūrovų jausmus valdo kaip lėlininkas marionetes. Kokių gudrybių jie imasi, kad visa salė jaučia panašias emocijas ir jausmus?
Yra tam tikros universalios formulės, kurios veikia – dauguma žmonių panašiai reaguoja į žiaurumą, kilnumą, neteisybę, siaubą. Visgi, kai sakome, kad filmas yra manipuliatyvus, tai dažniausiai nėra komplimentas, nes suponuoja tam tikrus filmo, kaip meno kūrinio trūkumus, jo plokštumą, vienapusiškumą. Neretai kinas sulaukia kritikos būtent dėl perdėto vadovavimosi šablonais, skurdinančiais žiūrovų patirtį.
Gyvenime dažniausiai siekiame malonių patyrimų, o štai į kiną kartais einama problemų ne atsikratyti, o paieškoti. Danų režisieriaus Larso von Triero filmų tikrai nepavadinsi maloniais, austrų režisieriaus Michaelio Hanekes filmus kartais norėtųsi „atmatyti“. Kodėl visa tai žinodami žiūrovai renkasi juos žiūrėti?
Ko gero, žiūrovai būtent ir nori išsivaduoti iš tų lengvai numatomų kino šablonų, būti sukrėsti, nustebinti, išmušti iš vėžių, pamatyti pasaulį kitaip. Dalis kino filmų yra lengva pramoga, tačiau lygiai taip pat kinas gali būti ir meno kūrinys, o iš meno kūrinio mes ir tikimės kitokios perspektyvos, norime būti išstumti iš komforto zonos. Paradoksalu, bet toks nemalonumas irgi yra savotiška malonumo forma.
Ar kinas yra savotiška emocinė treniruotė?
Tikrai galima būtų taip pasakyti – kine saugiai galime patirti emocijas, kurių kasdienybėje neišgyvename visai arba išgyvename retai. Kinas gali turėti ir terapinį poveikį, kai išvystame ekrane žmones, susiduriančius su panašiomis į mūsų problemomis ir galbūt nebesijaučiame tokie vieniši. Taip pat kinas gali tapti empatijos ugdymo įrankis, padedantis suprasti visai į mus nepanašių žmonių situacijas, nueiti tas kelias metaforines mylias jų batuose.
Jei kine žmonės ieško emocijų, kodėl kino komunikacijoje taip retai apie jas kalbama? Žymiai dažniau akcentuojami režisieriai, aktoriai, scenarijus ar apdovanojimai.
Filmų komunikacija yra pakankamai inertiška ir vadovaujasi tomis pačiomis seniai „atidirbtomis“ formulėmis, kurios tikima, kad vis dar veikia, pernelyg jų nekvestionuojant. Nors emocijos nėra akcentuojamos, jos ko gero yra nuspėjamos iš filmo žanro. Taip pat ir tam tikrų režisierių pavardė gali tapti nuoroda, koks emocinis filmo laukas laukia žiūrovų.
Kokius filmus dažniausiai renkasi žiūrovai? Kokių jausmų jie ieško?
Išties žiūrovai ieško įvairių emocijų ir žvelgiant į praėjusių metų populiariausius kino teatro „Pasaka“ publikos pasirinkimus, matome tokius skirtingus filmus kaip kandi Ruben Östlund socialinė satyra „Liūdesio trikampis“, gana tradicinio formato romantinė drama „Ten, kur gieda vėžiai“, šiuolaikinių romantinių santykių gijas čiuopiantis Joachim Trier „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Įdomu tai, kad tradicinių, pagal minėtas gerai atidirbtas formules sukurtų romantinių komedijų populiarumas pastaraisiais metais mažėja, tą patį galima pasakyti ir apie tradicines komedijas.
Šiuo metu kino teatre „Pasaka“ vyksta tyrimas-eksperimentas, vertinantis filmų emocinį poveikį. Papasakok apie jį.
Idėja testuoti emocinę kino žiūrovų patirtį kilo emocinio sporto klubo „Mindletic“ įkūrėjai ir vadovei Ievai Vaitkevičiūtei. Ši išmaniųjų technologijų pagalba veikianti programėlė jau ne vienerius metus sėkmingai skatina didesnį įmonių darbuotojų emocinį sąmoningumą.
Šiuo metu kino teatro „Pasaka“ žiūrovai kviečiami įvertinti, kaip juos paveikė žiūrėtas filmas. Šie duomenys padės suprasti ne tik pagrindines vyraujančias emocijas, bet ir kaip konkretūs filmai įkvepia jaustis.
Ko tikimasi iš šio eksperimento?
Bus labai įdomu susipažinti su tyrimo rezultatais ir sužinoti ar mūsų, kaip kino teatro repertuaro formuotojų įsivaizdavimas, apie tai, kokias emocijas sukelia mūsų rodomi filmai sutampa su realiais žiūrovų patyrimais.
Kokius filmus šį mėnesį matys kino teatrų žiūrovai? Kokius jausmus, tikėtina, jie patirs?
Kokius jausmus patirs ir atsakys vykdomas eksperimentas, o repertuaras laukia kaip visada įvairus – nuo detektyvinių trilerių ir dramų, siūlančių intensyvias emocijas iki lengvesnių komiškų bei romantiškų istorijų.
