Karas „apnuodija“ ne tik tuos, kurie sėdi rūsiuose ir apkasuose
Dovydas Pancerovas 2014–2016 metais į Ukrainą keliavo daug kartų. Jam teko ne tik slėptis tarp barikadų Maidano aikštėje, bet ir keliauti po įsižiebusias konfliktines zonas. „Maidanas buvo vienas iš svarbiausių mano gyvenimo įvykių, iki šiol prisimenu jį su neblėstančiu ryškumu. Kelionės į Ukrainą buvo svarbus mano žmogiškosios brandos etapas, per kurį ėmiau kitaip vertinti save ir savo ateitį. Todėl šis karo etapas man buvo didelis asmeninis sukrėtimas. Žiūrint iš perspektyvos, pirmąjį karo pusmetį – gal net pirmuosiuos metus – gyvenau migloje, kurios kasdienybėje gal ir nepastebėdavau, bet realybėje ji keitė mano planus ir sprendimus. Pavyzdžiui, planavau išsinuomoti butą Kyjive, gyventi iš santaupų ir toje atmosferoje rašyti romaną. Nors ir dabar ta mintis atrodo įdomi, bet tas karštligiškumas, su kuriuo buvau paniręs į šią idėją, dabar man pačiam atrodo kaip apsinuodijimas karu. Karas apnuodija. Ir ne tik tuos, kurie sėdi rūsiuose ir apkasuose“, – pasakoja rašytojas.
Nors pirmą kartą į Ukrainą iškeliavo spontaniškai ir, kaip pats teigia, vedamas naivaus noro savomis akimis pamatyti tikrą karą, Dovydas visada turėjo šeimos palaikymą ir savo sprendimus visuomet priimdavo su atsarga: „Su žmona esame sutarę: jeigu man atrodo, kad turiu važiuoti į Ukrainą, tai ir važiuoju, o ten atsidūręs sprendimus priimu pamatuotai ir atsakingai.“
2014 m. buvusios vilties 2022 m. nesijuto
2022 m. kovo pradžioje į Ukrainą jis grįžo dar kartą, nepaisant to, jog žinojo, kad grįžta į plataus masto karo zoną. Paklaustas, kuo skyrėsi jo patirtis kelionių Ukrainoje metu 2014–2016 metais ir 2022 m., Dovydas atsako, jog labiausiai skyrėsi atmosfera: „2014-aisiais Maidane visus, įskaitant ir mus, svetimšalius žurnalistus, buvo pagavusi pakili viltis, kad gėris laimės. Kai sausio pradžioje pirmą kartą atvykau į Maidaną mane sužavėjo protestuotojų geranoriškumas ir nesuvaidintas pasiryžimas atsilaikyti. Tarp jų barikadų jaučiausi saugus, nors tolėliau buvo matyti šarvuotos milicininkų rikiuotės. Panašiai jaučiausi ir pirmą kartą išvykęs į frontą, 2014-ųjų spalį. Lankiausi pas savanorių bataliono „Pravyj Sektor“ medikus, kurių dauguma buvo mano bendraamžiai. Su jais kalbėjome ta pačia kalba, nors augome skirtingomis sąlygomis.“
„Kai Ukrainoje buvau per šį karo etapą, 2022-ųjų kovo pradžioje, atmosfera buvo neatpažįstamai pasikeitusi: totalinė įtampa, nerimas, nepasitikėjimas. Nesijaučiau saugus, visų pirma dėl to, jog karas išplito po visą šalį, visuose aplankytuose miestuose kaukė oro pavojaus sirenos, dundėjo artilerija – kartais toliau, kartais arčiau. Žmonės į svetimšalius žiūrėjo atsargiai, su nepasitikėjimu, nes vis dar baiminosi vadinamųjų diversantų – rusų kolaborantų, kurie bandė sėti paniką“, – prisimena Dovydas.
Nesibaigiantis pavojus žurnalistams
Vienas dalykas išliko nepasikeitęs – brutalus dorojimasis su žurnalistais. Masinės informacijos instituto duomenimis, Maidane nukentėjo virš 20 žurnalistų, daugelis iš jų buvo smarkiai sužeisti. Kai kurie žurnalistai buvo užpulti ne vieną kartą. „Dėvėti mėlyną šalmą ir šarvinę liemenę Maidane buvo nesaugu, nes režimą ginantys milicininkai specialiai taikėsi į žurnalistus. Pamenu, mums atvykus netgi buvo išplatintas žurnalistų reikalavimas nebešaudyti į žiniasklaidos atstovus“, – pasakoja žurnalistas. „Manau, kad dabar padėtis būtų nepasikeitusi. Kolegos, kurie dirbo Ukrainoje pirmosiomis plataus masto puolimo dienomis, pasakojo, kad buvo guldomi ant žemės vien dėl to, kad viešumoje pasirodė su kamera ar fotoaparatu. Per šią karo fazę jau žuvo mažiausiai septyni žurnalistai, daugiau nei per aštuonerius metus Donbase."
Maidane prabudo ukrainietiška savimonė
Gali kilti klausimas, kodėl kalbant apie šiuo metu vykstantį karą yra prisimenamas ir Maidanas – juk ir konflikto veikėjai kiti, ir ginami tikslai skirtingi. Tačiau Maidanas buvo Ukrainos kelio į laisvę, į europietiškas vertybes, pradžia. Ten susiformavo modernioji Ukrainos tapatybė, ir būtent po Maidano protestų Vladimiras Putinas nutarė įvesti savo karius į Krymą, Donecką ir kitas zonas, greitai tapusias karo laukais.
Dovydas Pancerovas neabejoja, jog Maidanas tapo dabartinio karo pradžia: „Manau, kad Maidanu prasidėjo modernios Ukrainos valstybės istorija. Man atrodo, kad stovėdami tarp barikadų ukrainiečiai pradėjo kalbėti apie savo tapatybę, istoriją, valstybės ateities kryptis. Po Maidano šios diskusijos persikėlė į televizijų laidas, socialinius tinklus, apie tai aistringai kalbama susitikus prie alaus. Jeigu tai nebūtų įvykę, jeigu nebūtų prabudusi ukrainietiška savimonė, tai vargu ar Rusija būtų pradėjusi karą. Manau, 2022-ųjų vasario 24-osios puolimas ir po to sekusios žudynės yra desperatiška pastanga užtildyti ukrainiečių diskusijas apie tai, kad jie nėra rusai – jie yra unikali ir pasauliui turinti ką pasiūlyti tauta.“
Ukraina – neatsiejama D. Pancerovo gyvenimo dalis
Pastebint tendenciją, rodančią, jog pasaulyje pamažu silpsta susidomėjimas Ukrainoje vykstančiu karu, Dovydas pasakoja, jog jam Ukraina išlieka svarbia tema, su kuria jis pradeda kiekvieną savo dieną: „Kiekvieną rytą naujienų skaitymą pradedu nuo žinių iš Ukrainos. Man įdomu, kas ten vyksta, nors, pripažįstu, kad nebesu įsitraukęs visa galva kaip 2014–2016 metais, kai atrodė, kad Ukrainos karas yra vienintelė tikrai svarbi tema žurnalistui. Dabar stengiuosi žinoti, kas vyksta fronte, pasižiūriu žemėlapius, „YouTube“ stebiu kelis ukrainiečių žurnalistus. Norėčiau sakyti, kad dabar žinias seku su brandžiu atsiribojimu, šaltumu, bet būna visaip. Mane labai sujaudino Mariupolio gynyba. Sekiau tą istoriją labai atidžiai, išgyvenau širdimi. Manau, Mariupolio gynyba savo dvasia priminė mūšį dėl Donecko oro uosto, kurį aprašiau „Kiborgų žemėje“.
Tiesa, Dovydas džiaugiasi, jog Lietuvoje Ukrainos tema nėra taip greitai pamiršta, kaip daugelyje kitų šalių: „Lietuvos visuomenės dėmesys Ukrainai, mano galva, sumažėjo neženkliai – tai maloniai stebina. Sunku pasakyti, kiek žmonės seka įvykius, bet parama Ukrainą remiančioms organizacijoms vis dar išlieka aktyvi.“
Ne retas gali suprasti jausmą, jog nuolatos girdint žinias apie karo žiaurumus ir žmonių praradimus, žinios apie karą gali atsiliepti mūsų emocinei būsenai, dėl ko galime bandyti atsiriboti, arba paprasčiausiai priprasti prie šių tragiškų įvykių, juos pradėdami laikyti normaliais. Dovydas atkreipia dėmesį į tai, jog nuo žinių apie karą, kad ir kokios jos gali būti šokiruojančios, neįmanoma neatbukti. „Sukrėtimas, kad ir koks didelis, anksčiau ar vėliau praeina, ir tada prisitaikome prie naujos realybės. O ta realybė yra tokia: netoliese vyksta itin žiaurus ir visą naikinantis karas, o mes turime visomis išgalėmis prisidėti prie ukrainiečių gynybos, kad agresyvus priešas neturėtų galimybės karą išplėsti. Man atrodo, nemaža mūsų visuomenės dalis šitai suvokia ir, kaip jau minėjau, aktyviai prisideda prie paramos. Tai yra svarbiau už kasdienių naujienų sekimą.“
Istorijos iš Ukrainos – ir parodoje
Iš Ukrainos Dovydas parsivežė ne tik gausybę patirčių ir medžiagos knygai, bet ir turtingas istorijas pasakojančių daiktų, kurie pirmą kartą bus eksponuojami viešai. Šių metų gegužės 3 dieną Vilniaus rotušėje atveriama nauja paroda „Karo Anatomija: Ukraina“, kurioje bus pasakojama Ukrainos kelio į laisvę istoriją – nuo protestų Maidane 2014-aisiais, iki pat įvykių, sukrėtusių šalį vos prieš kelis mėnesius ar net savaites. Tarp eksponatų ir Dovydo parsivežti asmeniniai daiktai. Pavyzdžiui, iš Marjinkos parsivežta Ukrainos vėliava su daugybe parašų. Marjinkoje lankęsis 2016-ųjų pradžioje, Dovydas pasakoja, jog tuo metu Marjinka buvo paskutinio rimtesnio susirėmimo vieta, apie kurią jis rengė reportažų ciklą „Marjinkos taika“. Šią vėliavą pasirašė įvairių padalinių kariai, tuo laiku dislokuoti šiame fronto ruože.
Dovydas taip pat išskiria ir informacinį lapelį, ant kurio iki šiol matomi Maidano pėdsakai – suodinų pirštų atspaudai. Šiame lapelyje tilpo svarbiausia informacija, kurią buvo būtina žinoti nelaimės atveju. „Šį lapelį gavau iš vienos Maidano savanorės, prie pat priešakinių barikadų Hruševskio gatvėje. Lapelyje surašyti patarimai kaip elgtis, jei Maidane būtum sužeistas, išvežtas į ligoninę ir ten tavęs pasirodytų milicijos pareigūnai. Negalėčiau tiksliai paaiškinti, kodėl tas lapelis man toks brangus, bet greičiausiai, nes tai gana retas eksponatas.“
Be to, parodoje bus galima matyti ir niekada anksčiau nematytą Dovydo knygos „Kiborgų žemė“ juodraštį: „Tai atspausdintas pirminis „Kiborgų žemės“ tekstas (matyti leidyklos „Alma littera“ naudojama speciali forma). Pribraukymus šratinuku paliko knygos redaktorė Loreta Paškevičienė. Jos pataisymai ir didesnės telefonu išsakytos pastabos buvo bene pirmos mano literatūros pamokos. Šio juodraščio dar niekam nesu rodęs.“
Šiuos ir kitus Dovydo parodai skolinamus objektus bus galima pamatyti visiškai nemokamai iki gegužės 19 d. Parodos tikslas – rinkti lėšas Ukrainos humanitarinėms reikmėms, tad lankytojai turės galimybę paaukoti norimą sumą parodoje esančioje aukų dėžutėje. Parodą „Karo anatomija: Ukraina“ organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras. Tai vienas iš žmogaus teisių aktyvisto, Nobelio premijos laureato Andrejaus Sacharovo gimimo metinėms skirtų renginių.
Ko galime pasimokyti iš Ukrainos
Pabaigai, Dovydas Pancerovas, vertindamas savo patirtis Ukrainoje, linki Lietuvai iš Ukrainos išmokti ruoštis karui: „Žinoma, negaliu žinoti, kas planuojama svarbiuose valstybės kabinetuose, negaliu žinoti, kaip karui ruošiasi mūsų kariškiai. Tačiau Ukrainoje pastebėjau, kad visus tuos aštuonerius metus – nuo Donbaso karo, iki plataus masto puolimo – piliečiai taip pat ruošėsi karui, įrenginėjo rūsius, žinojo kaip elgtis, prasidėjus oro pavojaus sirenoms. Viena vertus, Lietuvos ir Ukrainos padėtys yra skirtingos, mūsų šalyje nėra ginkluotų įsibrovėlių. Kita vertus, karo tikimybė egzistuoja ir norėtųsi, kad ukrainiečių mums padovanotą laiką išnaudotume pasiruošimui. Jeigu to neprireiks, tai ir ačiū Dievui, juk ruošdamiesi vis tiek sustiprėsime.“
Paroda „Karo anatomija: Ukraina“ Vilniaus rotušėje veiks gegužės 3–19 dienomis, paroda yra nemokama, ją aplankyti galima pirmadieniais–penktadieniais nuo 11.00 iki 19.00 val. ir šeštadieniais nuo 10.00 iki 17.00 val. Parodą organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras.
Tekstą parengė Neringa Gališanskytė
