Šeštadieniais „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus prie ekranų kviečianti laida „Švarūs miestai – švari Lietuva“ kaskart pažindina su ekologiškais ir tvariais sprendimais, kuriuos puoselėja šalies miestai, juose veikiantys verslai bei neabejingų gyventojų iniciatyvos.
Interjero dizainerė Aurelija Slapikaitė-Jurkonė, drauge su vyru įsirenginėdama sostinėje įsigytą butą, net pati nesitikėjo, kiek daug tvarių bei gamtai draugiškų sprendimų jame sutilps galutiniame rezultate. Siekdama naudoti kuo natūralesnes medžiagas, moteris visai atsitiktinai užmatė griaunamo saldainio fabriko plytas, kurias pritaikė savo bute, projektuodama naujas pertvaras ir bendrosios erdvės išskirstymą.
„Nekūriau tvaraus būsto, bet norėjau sukurti kiek įmanoma natūraliomis medžiagomis paremtą butą ir kiek įmanoma daugiau panaudoti senų žaliavų. Prieš 15 metų mėgau ne tik interjerus kurti, bet ir fotografuoti, tad kaip tik tuomet ir užtikau griaunamo saldainių fabriko teritoriją. Susitariau su statytoju, jog pasibaigus griovimo darbams leis mus išsirinkti plytas iš jų šiukšlių krūvos. Jos visos buvo su skiediniais, ne tokios gražios, kaip matote dabar, o ir mūrijant teko pavargti, mat jos skirtingo dydžio, spalvų“, - laidoje pasakojo interjero dizainerė.
Visame Aurelijos bute, įskaitant net vonios kambarį, grindys išklotos natūralaus ąžuolo masyvo danga. Spintelės bei stalviršiai taip pat pagaminti iš medienos, o kone svarbiausiais ir širdyje brangiausiais namų akcentais tapo šimtamečiai močiutės baldai, prikelti antram gyvenimui.
„Dauguma baldų yra atnaujinti, o gaminant naujus, stengėmės, kad juose nebūtų jokios nenatūralios medžiagos. Stalviršius tiek virtuvėje, tiek vonioje rinkomės iš medžio, o kai prieš dešimtmetį ieškojome baldų, prisiminėm apie močiutės garaže stovinčius ir dulkančius. Jie skaičiuoja jau kokius penkis dešimtmečius, o gal net ir ilgiau, bet pakeitėm gobeleną, perlakavom ir jie puikiai tarnauja mums iki šio“, - teigė moteris.
Aurelijos namuose netrūksta neįprastų ir aplinkai draugiškų sprendimų: natūralūs paveikslai, ne vieną dešimtmetį skaičiuojantys močiutės austi rankšluosčiai ir akcentu tapusi senelio spausdinimo mašinėlė. Net nuo vaikystės svajoti močiutės porcelianiniai puodeliai tapo dovana vestuvių proga, iš kurių kava interjero dizainerė mėgaujasi ir šiai dienai.
Moteris pripažįsta, jog ekologiški sprendimai daugelį gąsdina dėl daugiau pastangų reikalaujančios priežiūros, tačiau ji pati laikosi kitokio požiūrio, primindama, jog praktiškumo nereikėtų prilyginti daiktų vergystei.
„Dažnai žmonės bijo to žodžio „natūralumas“, „ekologija“ ir dėl kainos, ir dėl to, kad tai bus nepraktiška. Taip, nesiginčysiu, prižiūrėti lengviau laminuotus paviršius, valyti lengviau audinius, kuriuose yra sintetikos, bet mes netarnaujame daiktas, o jais gėrimės“, - tvirtino Aurelija.
Kita laidos tema: tvari architektūra ir aplinkai draugiškas namas
Tvari architektūra tai darnaus vystymosi principais paremti statybos bei pastatų eksploatavimo sprendimai, kurie sparčiai populiarėja tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Pasak „Architektų gildija“ vadovo, architekto Roko Mazuronio, didelį išmetamo CO2 kiekį sudaro statybų sektorius, įskaitant ir medžiagų, reikalingų statybai, gamybą, todėl taikant į ekologiją atsigręžtą praktiką architektūroje, galima namą ar pastatą paversti gamtai draugiškesniu, apgalvojant net ir tolimesnį jo likimą.
„Architektūra ir tvarumas siejasi labai tampriai, mat pagal kai kuriuos skaičiavimus net 28 proc. pasaulyje išskiriamo CO2 susiję su pastatų statyba, eksploatavimu ir statybinėmis medžiagomis. Architektūra gali prisidėti prie žalos gamtai mažinimo, tinkamai numatant apšvietimo sprendinius, integruojant inžinerinius sprendimus, kaip atsinaujinančios energijos ištekliai, panaudojant lietaus vandenį. Taip pat projektuojant pastatus svarbu atsižvelgti į statybines medžiagas, ne tik jų gamybos būdus, bet ir perdirbimo, jeigu po kažkiek metų tektų pastatą griauti ar rekonstruoti“, - laidoje pasakojo „Architektų gildija“ vadovas R. Mazuronis.
Tvarios architektūros ir ekologiškų namų populiarumas sparčiai auga visame pasaulyje, mat vis daugiau žmonių renkasi aplinkai draugiškas gyvenimo būdo formas. Tačiau Lietuvoje dar yra susiduriama su situacija, kai teisės aktai apsunkina gamtai draugiškų sprendimų įgyvendinimą, iškeliant viešas diskusijas apie priimtų reglamentų validumą.
„Vis plačiau buvo pradėti naudoti želdynai tiek ant fasadų, tiek ant stogo, tačiau pagal pasikeitusius teisės aktus, norint užskaityti želdynus ant stogo, reikia supilti ne mažiau 1 m juodžemio. Statant modernius pastatus, lengvo karkaso namus, tą reikalavimą išpildyti ypač sunku ir kyla klausimas dėl jo pagrįstumo bei logikos“, - teigė R. Mazuronis.
Kita laidos tema: stiklo perdirbimo kelias
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Gamtos ateitis“, koordinuojančios Lietuvos gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą, inicijuotame reportaže buvo pasakojama, kaip 1927-aisiais metais savo veiklą pradėjęs „Kauno stiklo“ fabrikas šiai dienai rūpinasi iš visos Lietuvos atkeliaujančiomis stiklo atliekomis, jas išvalydamas, perdirbdamas ir paversdamas į kelių spalvų stiklinius butelius. Stiklas yra 100 proc. perdirbdama žaliava, todėl per metus perlydydama 34492 tonų stiklo duženų, įmonė pagamina 117 mln. įvairių butelių, vėl atliekančių savo paskirtį.
„Didelė dalis stiklo, iš kurio yra pagamintas kiekvienas butelis, yra duženos. Mūsų ceche jos būna paruošiamos, išvalomos, nes atkeliauja iš dviejų sistemų: depozito ir iš komunalinio srauto, iš stiklo rūšiavimui skirtų konteinerių“, - pasakojo įmonės direktorius Evaldas Sauliūnas.
Pašnekovas sako, kad kasmet stiklo atliekų kiekis, atkeliaujantis į gamyklą, auga. Prieš du dešimtmečius stiklo atliekos per metus siekdavo apie 3 tūkst. tonų, bet šiandien tokiam skaičiui pasiekti neprireikia nė mėnesio. Stiklo atliekos į gamyklą atkeliauja užterštos, todėl pirmiausiai jos yra išvalomos ir pašalinamos tokios priemaišos, kaip metalas, plastikas, keramika ar net akmenys. Paruoštos duženos keliauja į gamybinį cechą, kur stiklas yra lydomas visą parą be sustojimo jau daugiau nei 10 metų.
„Ne viskas, kas dužta yra stiklas. Tokie dalykai kaip lėkštės, keramika, porcelianas, veidrodžiai negali būti metami į stiklo atliekų konteinerį. Tam yra atskiri surinkimo būdai. Stiklo pakuotes išskirtinai plauti, nuiminėti etikečių nėra būtina, net turime įrengimus, kurie šitą darbą atlieka, bet svarbiausia atkreipti dėmesį, kokia informacija yra pateikta ant konteinerių ir pagal tai vadovautis rūšiuojant atliekas“, - tikino „Kauno stiklas“ duženų rūšiavimo padalinio vadovas Jurgis Čėsna.
Ekologija sugrįžta į jūsų ekranus. Nepraleiskite „Švarūs miestai – švari Lietuva“ laidos šeštadieniais, 10:30 val. ryto, per Lietuvos ryto televiziją!
