Universiteto bendruomenei pristatydama savo naujausią knygą „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“, prof. D. Leinartė ne tik plačiau papasakojo, kaip sovietinės okupacijos metu valdžia formavo visuomenės požiūrį į šeimą, romantinius santykius, lyčių lygybę, bet ir apžvelgė dabartinę situaciją Lietuvoje bei kokį vaidmenį, siekiant įtvirtinti lygius įstatymus mūsų šalyje, atlieka pilietinė visuomenė.
Įstatymai tiesiogiai veikė šeimyninį gyvenimą
Knygoje autorė išsamiai aprašo, kaip valstybė, remdamasi įstatymais, netiesiogiai kišosi į romantinius santykius. „Sovietmečiu visi mokslus baigę asmenys turėjo prievolę vykti į darbo vietą, kurią paskyrė valstybė. Patys jos pasirinkti negalėjome, privalėjome ten, kur paskirta, atidirbti 3 metus. Kokią įtaką toks įstatymas turėjo šeimai? XX a. 8 dešimtmetyje prasidėjęs seksualinis laisvėjimas vystėsi dideliu greičiu. Lytinis gyvenimas vyksta, tačiau kontraceptinių priemonių nėra, daugelis jaunų moterų ištekėdavo besilaukiančios arba buvo priverstos daryti abortus. Kaip išsiskirti su jaunuoliu, su kuriuo jau buvo kuriama romantinė draugystė, kuomet vienas poroje gauna paskyrimą į Rokiškį, o kitas – į Marijampolę (to meto Kapsuką)? Dažnai jie susituokdavo, nes tuomet jų negalėjo išskirti. Ir čia kyla klausimas – ar santuoka buvo prievartinė, organizuota valstybės, ar tai buvo vidinis individualizuotas sprendimas? Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip sovietiniai įstatymai tiesiogiai veikė šeimyninį gyvenimą“, – to meto valdžios siekius primena prof. D. Leinartė.
Istorikės tikinimu, toks romantinės meilės formavimas ir valstybės kišimasis prasidėjo dar stalinizmo laikotarpiu, o vėliau tęsėsi netiesiogiai. „Pagrindinis sovietų valdžios tikslas buvo žmogų paversti kolektyvo dalimi. Tokiu būdu nesusiformuos ideologijai priešiškos grupės. Jų teigimu, šeima buvo pati mažiausia visuomenės ląstelė ir jei tėvams bus sudarytos sąlygos mokyti ir ugdyti vaikus patiems, tai taps tarsi užprogramuota bomba. Siekiant, kad nesusiformuotų emociškai ir psichologiškai tvirta šeima, stalinmečiu ir vėliau pradėta aiškinti, kaip kovoti su romantine meile“, – pasakoja prof. D. Leinartė, pabrėždama, jog šiam siekiui įgyvendinti buvo pasitelkti įvairių sričių profesionalai: nuo rašytojų, psichologų iki edukologų.
„XX a. 7 dešimtmetyje į sovietinių laikraščių redakcijas pradėjo plūsti jaunuolių, kuriems buvo sunku susigaudyti, kas yra meilė, kaip tą beprotystę išgyventi ir kada galima kurti tikrą šeimą, kuriai negrės skyrybos, laiškai. Tie, kurie atsakinėjo į tokius laiškus, pasitelkdavo metaforas: „Mielas jaunuoli, meilė yra kaip jūra / ji trenkia kaip perkūnas, bet po to ateina giedros laikotarpis“ ir pan.“, – absurdiškus metodus, kaip sovietmečiu stengtasi neigti sovietinę meilę, apibūdina ekspertė.
Propaganda buvo nukreipta į šeimą
Pasak prof. D. Leinartės, šia monografija ji norėjusi atskleisti ir parodyti, kokia „kreivų veidrodžių karalystė“, kaip sovietmetį įvardijo renginio moderatorė, VDU komunikacijos prorektorė doc. dr. Vilma Bijeikienė, iš tiesų buvo sovietmečio kasdienybė, ką mūsų visuomenei vis dar sunkiai sekasi suvokti.
„Atgavus nepriklausomybę, universitete buvome pirmieji doktorantai, kurie turėjo parašyti kitokią istoriją, nei tą, kurią dešimtmečiais prieš tai kūrė Istorijos institutas. Turėjome paneigti politinę Lietuvos istoriją nuo pat okupacijos pradžios, 1940 m. 1990-aisiais, kuomet ėjome iš Sovietų Sąjungos, daug pajėgų buvo mesta siekiant įrodyti, jog sovietinis režimas buvo represinis. Be šio darbo nebūtume galėję turėti tokios valstybės, kokią turime dabar. Tai yra didelis ideologinis ginklas“, – prisimena profesorė.
Vis dėlto, ekspertės teigimu, vieną dalyką praleidome. „Ko tuometinė valdžia nepadarė, nors privalėjo, yra tai, jog nebuvo akcentuota, kad sovietinis režimas buvo ne tik represinis, bet ir totalitarinis. Sovietmečiu visuotinė propaganda buvo labiausiai nukreipta į šeimą, moteris ir vaikus, formavusi fragmentuotus santykius tarp tėvų ir vaikų. Galima paminėti keletą to meto realijų. Iki 1968 m. buvo dirbama šešias dienas per savaitę, ilgą laiką kasmetinių atostogų buvo suteikiama vos dvylika dienų per metus, o mamos, kai kūdikiui sukakdavo du mėnesiai, būdavo priverstos grįžti į darbą“, – sovietmečio laikų realijas apibūdina prof. D. Leinartė.
Lyčių lygybė neegzistavo
Savo naujausioje monografijoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ prof. Dalia Leinartė kelia ir lyčių lygybės bei lytinio švietimo sovietmečiu klausimus.
„Kai XX a. 8 dešimtmetyje prasidėjo seksualinis laisvėjimas, kontraceptinių priemonių, kurios jau plačiai buvo vartojamos Vakaruose, ar prezervatyvų, nebuvo. Vadinasi, nebuvo ir kaip apsisaugoti nuo venerinių ligų, plintančių lytiniu keliu. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo venerinių ligų „epidemija“ ir kaip atsakas kuriami venerologiniai dispanseriai. O „Pasiruošimo santuokiniam gyvenimui“ pamokose tiesiog mokyta susilaikyti nuo bet kokių lytinių santykių iki vedybų. Palyginimui, 1955 m. Švedijoje lytinio švietimo pamokose jau buvo kalbama ne tik apie lytinius santykius, bet ir apie LGBT+ bendruomenę“, – akcentuoja knygos autorė.
Profesorė taip pat atkreipia dėmesį, jog dažnai visuomenėje pasigirsta nuomonių, kad Sovietų Sąjunga buvo pirmoji šalis pasaulyje, kurioje moterų ir vyrų teisės buvo suvienodintos. Pasak ekspertės, tai – netiesa.
„Egzistavo moterų, ypač pokario laikotarpiu, kaip pigios darbo jėgos išnaudojimas. Jos atlikdavo didelio fizinio pasirengimo reikalaujančius, taip pat rizikingus darbus, pavyzdžiui, nacionalizuojant turtą. Vėlesniais dešimtmečiais sovietinio tipo moterų teisės ir lyčių lygybė išvirto į visišką parodiją. Lietuvoje moterys iki pat 1990 m. ir vėliau už tą patį darbą neuždirbo daugiau nei 70 proc. vyrų gaunamo atlyginimo. Svarbu prisiminti, kad iki 1980 m. nebuvo pakankamai ikimokyklinių įstaigų, kad būtų galima patenkinti gimusių vaikų priėmimo poreikį. Moterys turėjo vienodą darbo krūvį ir tas pačias darbo valandas, kaip ir vyrai, tačiau jos neturėjo bent kiek rimtesnės pagalbos buityje – namų ūkio ir vaikų priežiūros našta gulė ant jų pečių. Sovietų Sąjungoje vadinamoji lyčių lygybė lietė tik moteris. Tuo metu Vakaruose ji apėmė ir vyrus, ir moteris – siekiant pokyčių ir egalitarinės visuomenės, transformuotis turėjo abu, tiek privačiame, tiek darbiniame gyvenime“, – moterų padėtį sovietmečiu apibūdina prof. D. Leinartė.
Turime būti pasiruošę spręsti sudėtingus klausimus
Žvelgdama į dabartinę lyčių lygybės situaciją Lietuvoje, profesorė pabrėžia, jog vis dar esame neišmokę ankstesnių pamokų, kas trukdo mums, kaip valstybei, žengti į priekį tiek įstatyminiame, tiek pilietinės visuomenės lygmenyje. „Kadangi iki galo neišanalizavome ir, vos tik atkūrus nepriklausomybę, neteikėme prioriteto, kaip lyčių lygybė turėtų būti įgyvendinta, iki šios dienos neigiame ir su pašaipa žiūrime tiek į feminizmą ir jo pasiekimus, tiek ir į lyčių lygybę bei moterų teises. Dėl to tik nuskurdinome patys save“, – pastebi Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė prof. D. Leinartė.
Pagrindinis šio komiteto, kurio nare prof. D. Leinartė yra nuo 2012 m., tikslas – rūpintis tarptautinių standartų moterų teisių ir lyčių lygybės srityje, įskaitant sveikatos apsaugos, švietimo ir lyčių lygybės šeimoje klausimus, įgyvendinimu 189-iose šalyse narėse.
„Lietuva prie CEDAW konvencijos prisijungė 1995 m. Tai, kaip skirtingos šalys vertina šią konvenciją, kiek su ja yra susipažinusi visuomenė, kaip ją vertina politikai, kiek apie ją yra dėstoma universiteto studentams, labai skiriasi. Ir tai visiškai nepriklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo ar demokratijos lygmens. Lietuvoje labai trūksta supažindinimo su šia konvencija universitetiniame lygmenyje. Mes neturime supratimo, kodėl tai yra reikalinga. O reikalinga yra ne vien tam, kad visuomenė žinotų apie tokios konvencijos egzistavimą, bet ir kad būtų susipažinusi, kodėl ir kokie tarptautiniai standartai yra priimti ir po to spaustų savo šalies politikus, kad tie standartai būtų įgyvendinti“, – pilietinės visuomenės svarbą pabrėžia buvusi CEDAW pirmininkė ir vicepirmininkė.
Anot ekspertės, pilietinė visuomenė ir jos vaidmuo yra didelis ginklas. „Tai, ko iš savo šalių vyriausybių reikalauja pilietinė visuomenė, universitetinis lygmuo, yra užfiksuojama CEDAW teikiamose rekomendacijose, kurias vėliau yra privalu įgyvendinti valstybiniu lygmeniu. Deja, prioritetas dėl lyčių lygybės, moterų teisių įgyvendinimo, apie kurį buvo nemažai kalbama Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, atrofuojasi. Pernelyg daug laiko sugaišta kovojant su LGBT+ bendruomene ar kitais „baubais“. Vis dar nesame išsprendę tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo klausimo, o greitu metu turėsime kelti ir daug sudėtingesnius, pavyzdžiui, lyties identiteto klausimus“, – situaciją Lietuvoje apžvelgia VDU prof. D. Leinartė.
Apie autorę
Prof. habil. dr. Dalia Leinartė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė.
2018 m. „Apolitical“ profesorę išrinko vienu iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Prof. habil. dr. D. Leinartė rašo publicistinius komentarus žmogaus teisių, lyčių lygybės, feminizmo ir istorijos klausimais, yra knygų „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.
2019 m. už nuopelnus žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityje prof. habil. dr. D. Leinartė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
2021 m. monografija „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ buvo išleista anglų kalba.
Ši prof. habil. dr. D. Leinartės monografija buvo nominuota tarp penkių geriausių 2022 m. knygų publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Ji taip pat apdovanota Kultūros ministerijos Knygos meno konkurso diplomu.
Šiuo metu monografija renkama „Metų knygos rinkimuose“ publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Balsuoti galite iki balandžio 23 d. paspaudę šią nuorodą. Nugalėtojai bus skelbiami gegužės 7 d.
