Kokie įrankiai reikalingi geram skrybėlių ir kepurių meistrui? „Pirmiausiai – žirklės. Jas kiekvienas mūsų darbuotojas saugo kaip savo akį. Žirklių čia rastumėte bent dešimtį – nuo mažyčių iki didelių, skirtingoms medžiagoms kirpti skirtų“, – pasakoja J. Ulevičiūtė.
Kitas atributas, iš kurio atpažintumėte jau dvidešimt metų čia dirbančios Jurgos valdas – tai ant lentynų išrikiuotos įvairių kepurių formas ir dydžius atkartojančios medinės kaladės. „Bet kaladė tau niekada nepasiskųs, kad jai užmauta skrybėlė spaudžia, todėl, jeigu išmatavimai daugmaž atitinka – patikimiau matuotis gaminamą galvos apdangalą pačiai“, – pastebi meistrė.
Dar čia rastumėte įvairiausių medžiagų ir juostelių ritinių, dėžučių su blizgučiais, stikliniais akmenukais ir segėmis, dirbtinių gėlių, fazano ir stručio plunksnų bei kitokių grožybių. Visos jos neretai puošia damų ir kavalierių kepures scenoje.
Ko nemėgsta artistai
Seniai žinoma, kad operos solistai nemėgsta garsą atmušančių plačiabrylių skrybėlių, o baleto artistai – aukštų arba asimetriškų kepurių, nes atliekant sudėtingesnius šokio elementus – šuolius ir suktukus, tokios puošmenos trukdo kūno koordinacijai. Tačiau ką artistui scenoje dėvėti ant galvos – galiausiai nusprendžia spektaklio dailininkas.
„Baletas „Arlekino milijonai“ šiuo atžvilgiu nebus paprastas šokėjams, nes keletą kepurių jame puoš beveik metro ilgio plunksnos, o kituose galvos apdangaluose matysime daug asimetriškų detalių“, – pasakoja J. Ulevičiūtė.
Svarbiausia, kad beveik visi baleto veikėjai čia kažką nešios ant savo galvos: ruošiantis premjerai, meistrams teko parengti net 180 galvos apdangalų. Į šį skaičių dar nepatenka domino kaukės, kurių „Arlekino milijonuose“ taipogi nemažai.
„Per tris mėnesius trijų meistrų rankomis tiek visko pagaminti neįmanoma, todėl buvo priimtas sprendimas 55-ias „napoleonines“ kareivių ir karininkų kepures užsakyti pagaminti Ispanijoje. Tik papuošimus joms čia pridėsime: kad kostiumus būtų patogiau sandėliuoti, trapesnės puošmenos paprastai visada būna nusegamos ir saugomos atskirai“, – aiškina meistrė.
Ant kėdės kambaryje tyliai laukia dar vienas Jurgos „klientas“ – Arlekino lėlė, kuriai vienoje baleto scenoje tarsi kaskadininkei teks pavaduoti gyvą šio vaidmens atlikėją. Jai, žinoma, reikės ir tokios pat kaip Arlekino kepurės...
Svajonės išsipildymas
Kelerių metų pati pradėjo lankytis LNOBT, Jurga šiandien atsakyti negalėtų. Aišku tik, kad anksčiau, nei pati sugebėtų atsiminti.
„Mano tėtis dirbo šiame teatre vyriausiuoju scenos mašinistu, todėl daug spektaklių būdama maža mačiau iš užkulisių. Pirmas, kurį tikrai prisimenu, buvo „Batuotas katinas“. Dar patiko „Mikės nuotykiai“, nes jame kostiumai buvo labai spalvingi. O daugiausiai kartų turbūt mačiau „Buratiną“, nes jis labai ilgai buvo repertuare“, – pasakoja J. Ulevičiūtė.
Dar studijuodama teatre ji pradėjo dirbti aprengėja: ruošdavo spektakliui reikalingus kostiumus, išvežiodavo juos po artistų grimo kambarius, jei reikėdavo – padėdavo apsirengti. Vėliau išmėgino savo jėgas scenos dekoracijų valdymo pulte, tad spektaklius stebėdavo iš viršaus, įsikibusi į pulto rankenėles ir kaskart laukdama tylaus „bum“, kuris pasigirsdavo nuleidžiamos dekoracijos apačiai pasiekus scenos grindis.
„Bet jau tada lūkuriavau, kada atsiras laisva darbo vieta gamybinėse dirbtuvėse. Studijavau meno istoriją, mėgau viską savomis rankomis pačiupinėti, todėl man ten buvo labai įdomu. O labiausiai norėjau išmokti siūti batus arba gaminti kepures“, – neslepia pašnekovė.
Premjera po premjeros
Jurga teatre rūpinasi ir artistų bižuterija: štai iš kur tos teksto pradžioje minimos dėžutės su „brangenybėmis“. Ne išimtis – ir Gerosios fėjos karūnėlės „Arlekino milijonuose“, kurias meistrė pagamino savo rankomis. Tad juvelyrės amatas jai irgi nesvetimas.
„Apskritai po 24-erių teatre praleistų metų atrodo, kad užkulisiuose prireikus galėčiau padaryti beveik viską. Bet labiausiai vis dar traukia kostiumai. Net mano hobis su jais susijęs: pati kuriu ir gaminu fantastinių personažų kostiumus, demonstruoju juos Cosplay renginiuose. Tai – mano laisvalaikis ir mano asmeninė investicija, kuri, kaip ir dauguma pomėgių, paprastai neatsiperka. Antra vertus – tiek, kiek tokie kostiumai su visomis jų vienetinėmis detalėmis iš tikrųjų verti, joks pirkėjas už juos nesutiktų mokėti“, – svarsto meistrė.
Šis sezonas Jurgai ir jos kolegoms teatre buvo įtemptas: prasidėjęs nuo puošniojo „Rigoleto“, leido šiek tiek atsikvėpti „Dievo avinėlyje“, kuriame veikėjai – lietuvių valstiečiai – kepurių turėjo palyginti nedaug. Tačiau tą laiką meistrai skyrė kitai, nors ir ne taip garsiai nuskambėjusiai premjerai – baletui vaikams „Užburtos akys“, kuriame darbų jau turėjo sočiai. O tada visa galva nėrė į spalvingus commedia dell'arte personažų kostiumus, kuriuos pamatysime „Arlekino milijonuose“.
„Dabar į duris jau beldžiasi „Aidos“ kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, bet kol kas jos neįsileidžiame – atidėjome susitikimą po „Arlekino milijonų“ premjeros. Nes žinau, kad senovės Egipto laikus vaizduojančioje „Aidoje“ darbo tikrai turėsime daug ir įdomaus“, – neabejoja J. Ulevičiūtė.
