Vokietijos kultūra formavosi regionų pagrindu, nes nacionalinė Vokietijos valstybė (Vokietijos imperija) buvo sukurta palyginti vėlai – 1871 m. (Otto von Bismarcko laikais). Kadangi nebuvo bendros valstybės, žemes vienijo vokiečių kalba. Vokietijos, kuri dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi, kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Jos propagavimu ir populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos, žymiausios kurių – Gėtės institutas „Inter Nationes“ ir Vokietijos akademinių mainų tarnyba.
Vokietijoje labai išvystytas viešasis transportas: čia galima keliauti autobusais, požeminiu ir antžeminiu metro, traukiniais, o Rytų Berlyne ir tramvajais. Todėl tikrai nesunku pasiekti bet kurį norimą aplankyti tašką Berlyne ar nukeliauti į bet kurį kitą Vokietijos miestą. Vietiniai taip pat dažniausiai renkasi viešąjį transportą, o esant tinkamoms oro sąlygoms mieste juda dviračiais ar pėsčiomis. Vokietijoje išties pastebimas susirūpinimas klimato kaita ir žmonės stengiasi gyventi kiek įmanoma tvariau. Čia jau dešimt metų per Kalėdas nebūta sniego, o per šiuos Naujuosius metus kai kuriose šalies dalyse oro temperatūra siekė net 20 laipsnių šilumos. Vokietijoje labai veiklūs ir klimato aktyvistai, kurie yra itin radikalūs – ne tik dažais vis apipila garsių menininkų paveikslus galerijose, bet ir prisiklijuoja delnais prie judriausių miesto gatvių (dažniausiai vedančių į oro uostus) ar didžiausių fabrikų sienų (ypač gaminančių automobilius). Dėl jų protestų kartais vėluoja kilti lėktuvai, žmonės nespėja į skrydžius, o baisiausias man žinomas įvykis pasibaigė net mirtimi – gelbėtojai negalėjo atvykti į autoįvykio vietą, kadangi protestuotojai užkimšo gatvę prisiklijavę prie jos. Nemažiau kraupu ir tai, kad yra buvę atvejų, kai šalia jie priklijuoja ir savo mažamečius vaikus.
Vokietija, kai imi ją labiau pažinti, išties išsiskiria, net stebina. Tam nemažai įtakos turi skaudūs praeities įvykiai bei laisvos, liberalios šalies troškimas. Vienas įdomiausių mano sužinotų faktų yra tai, kad vokiečiai neturi asmens kodų. Taip yra todėl, kad anuomet žydai buvo ženklinami numeriais ir dėl šios šalies istorijos dalies asmens kodai, arba žmonėms priskiriami unikalūs numeriai, vokiečiams kelia nemalonių asociacijų. Tačiau tai labai apsunkina daugelį procesų, dėl to šioje šalyje vis dar viešpatauja biurokratija, o dauguma mums įprastų elektroninių paslaugų tampa neįmanomos (pavyzdžiui, kasmetinis mokesčių deklaravimas vyksta pildant dešimtis dokumentų lapų ir skaičiuojant viską mechaniniu būdu). Kitas įdomus faktas – vokiečiai turi privalomą mokestį bažnyčiai, kuris sudaro nemenką procentą nuo visų sumokamų mokesčių. Išimtis taikoma tik musulmonišką tikėjimą išpažįstantiesiems. Šio mokesčio atsisakyti galima tik išsižadėjus tikėjimo, bet tuomet netenki teisės eiti į pamaldas. Jei tave kas atpažins – gali būti išprašytas iš bažnyčios. Dargi atvykus į Berlyną, supratau, kokie neįprastai laisvi jo gyventojai. Čia normalu eilinę dieną eiti gatve apsivilkus dominančio fetišo drabužius ar pusnuogiams. Teko prasilenkti sankryžoje su trimis vyrais, vienas kurių, apsivilkęs odinius drabužius, už pavadėlių vedė du kitus vyrus, dėvinčius tik odines trumpikes ir šunų antsnukius. Vietinis draugas, pamatęs mano išsprogusias akis, kupinas sumišimo, pakomentavo: „Eilinė diena Berlyne.“ Ir tai buvo ne kasmetinio CSD („Christopher Street Day“) parado dienomis. O šiame LGBT parade man taip pat teko apsilankyti. Dešimtys, o gal net šimtai tūkstančių žmonių mini Stounvolo riaušių dieną ir švenčia galimybę laisvai rinktis ką mylėti – vyrą ar moterį, apsispręsti dėl lyties savo nuožiūra. Numatytu maršrutu juda kelios dešimtys dekoruotų sunkiasvorių automobilių ir autobusų, kuriuose linksminasi įvairiaspalviais kostiumais pasidabinę ar visiškai nuogi žmonės. Milžiniškoje stebėtojų minioje nesunku pasimesti, tačiau bendra laisvės ir laimės atmosfera užburia, čia nekyla jokių neramumų.
Į Vokietiją mums nukeliauti ne tik paprasta, bet ir bent kartą gyvenime būtina. Čia galima pamatyti ne tik didingos architektūros, paragauti lietuvių virtuvei artimų tradicinių patiekalų, bet ir pajusti, ką reiškia gyventi išties laisvoje ir liberalioje valstybėje. Taip susiklostė, kad Vokietijoje per pastaruosius pusę metų lankiausi net kelis kartus, šiek tiek susipažinau su vietine kultūra, gyvenimo ritmu ir keliais miestais.
Permainų vėjo sostinė – Berlynas
Berlynas – Vokietijos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Tai – antras pagal dydį Europos Sąjungos bei penktas Europos žemyno miestas. Vietiniai juokauja, kad net gyvenant Berlyne galima turėti santykius per atstumą, kadangi pas mylimą žmogų kitame miesto gale gali tekti keliauti ir pusantros valandos (ir tai – ne piko valandomis!). Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1287 m. Berlynas buvo ir Brandenburgo, ir Prūsijos, ir Vokietijos imperijos, ir Trečiojo reicho sostine. Po Antrojo pasaulinio karo miestas buvo padalintas – rytinė dalis tapo Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) sostine, o Vakarų Berlynas 1961 m. tapo siena apsuptu anklavu Rytų Vokietijos teritorijoje. Perėjimas iš vienos miesto dalies į kitą buvo griežtai ribojamas. Siena buvo nugriauta 1989 m. lapkričio 9 d. Per vieną naktį buvo perrašyta Berlyno istorija, o sienos griūtis tapo laisvės, permainų vėjo, šviesesnio rytojaus ir vienybės simboliu, reikšmingu ne tik Vokietijai, bet ir visam pasauliui.
Atvykus į Berlyną sužavi galimybių gausa. Dėl čia atsikrausčiusių įvairių tautybių žmonių galima paragauti įvairiausių pasaulio virtuvių šedevrų. Tačiau populiariausia čia yra greitai užkąsti maisto vagonėliuose gaminamų dešrelių. Mano asmeninė rekomendacija – kario dešrelė (angl. currywurst). Tai yra aliejuje gruzdinta dešrelė, patiekiama su bulvytėmis, prieskoniais, majonezu ir pomidorų padažu. Tiesa, vietiniai patikins, kad reikia žinoti vietas, nes ne visur gaminama išties skaniai. Teko šio patiekalo ragauti keliose rekomenduojamose vietose ir man labiausiai patiko „Curry 36“ užkandinė, esanti netoli Berlyno zoologijos sodo.
Berlynas, be kita ko, yra tikra meno meka. Čia rasite galybę įvairių muziejų ir galerijų, kurias labai rekomenduoju aplankyti. Man asmeniškai labai patiko „Urban nation“, kur galima pamatyti šiuolaikinio meno eksponatų, kurie ne tik meistriški, bet ir paliečia aktualiausias šių dienų temas. Tiesa, ši galerija yra įsikūrusi rajone, kur gyvena daugiausia homoseksualūs asmenys, tad pakeliui tikrai pamatysite daug vaivorykštėmis dekoruotų aplinkos detalių bei laimingų tos pačios lyties porų.
Atvykusi į Berlyną vykau apžiūrėti didingiausių lankytinų objektų, pirmiausia –Brandenburgo vartų. Tai – architektūros paminklas, vienas iš Berlyno simbolių, buvę miesto vartai. Ilgus metus Brandenburgo vartai buvo Vokietijos padalijimo, o 1989 m. jie tapo Vokietijos suvienijimo simboliu. Šie vartai yra vieninteliai išlikę Berlyno miesto vartai. Juos 1788–1791 m. karaliaus Frydricho Vilhelmo II paliepimu pastatė Carlas Gotthardas Langhansas. Tai buvo pirmasis klasicizmo paminklas Berlyne. Vartai stovi Paryžiaus aikštėje, o jų viršūnę vainikuoja pompastiška kvadriga – keturių arklių tempiamas kovos vežimas. Ši skulptūra Napoleono karų metu, prancūzams užėmus miestą, buvo išgabenta į Paryžių ir atgal grąžinta tik po 8 metų. Per Antrąjį pasaulinį karą vartai stipriai nukentėjo, kvadriga buvo visiškai sunaikinta. Juos rekonstravo 2000–2002 m. Šaltojo karo metu Brandenburgo vartai buvo dalis Berlyno sienos, skyrusios Rytų ir Vakarų Vokietiją. Šis architektūros paminklas tapo suvienytos Vokietijos simboliu po istorinės Berlyno sienos griūties 1989 m.
Visai netoli, lengvai pasiekiamas pėsčiomis yra kitas svarbus objektas – Reichstagas. Šis pastatas 1894 m. buvo pastatytas specialiai parlamentui, išrinktam tiesioginiuose rinkimuose. 1919 m. Vokietijai pasivadinus Veimaro Respublika, jame buvo renkama ir valstybės galva – reichskancleris. 1933 m. sausio 30 d. demokratiniu keliu į valdžią atėjęs Adolfas Hitleris jau vasario 27 d. inscenizavo Reichstago gaisrą, apkaltino juo komunistus ir sustabdė demokratijos plėtrą, pareiškęs, kad parlamentui nebėra kur susirinkti. Faktiškai paskutinė Reichstago sesija įvyko 1942 m. Pastatas dar kartą degė 1945 m. balandį per Berlyno šturmą. Iki 1991 m. jis stovėjo lyg paminklas fašizmui, tačiau susivienijus Rytų ir Vakarų Vokietijoms buvo nutarta jį suremontuoti. Nuo 1999 m. jame vėl dirba Vokietijos parlamentas – Bundestagas. Šį Vokietijos vyriausybės pastatą rekonstravo seras Normanas Fosteris. Projektas parengtas atsižvelgiant į politinius ir socialinius pokyčius, kurie vyko vėl suvienytoje Vokietijoje. Rezultatas – technologiškai pažangus statinys, tapęs naujojo Berlyno simboliu. Ardant buvo atidengtos senosios jo konstrukcijos. Dėl to buvo nuspręsta palikti originalų karkasą ir parodyti įvairius istorinius statinio sluoksnius.
Pasigrožėjusi Reichstago didybe, pėsčiomis keliavau prie netoliese esančio Holokausto memorialo, o tiksliau – „Memorialo nužudytiems Europos žydams“. Galiu drąsiai teigti, kad šis aplankytas objektas paliko didžiausią įspūdį. Kvapą gniaužia tyla ir rimtis, tvyranti didžiuliame betoniniame labirinte. Šis memorialas iškilo 2005 m. Jį sukūrė architektas Peteris Eisenmanas. Memorialą sudaro daugiau nei 2 700 betono blokų – jų plotis ir ilgis nesiskiria, tačiau aukštis svyruoja nuo 0,2 iki 4,8 m. Visa memorialo teritorija kiek primena kapines.
Vienas svarbiausių objektų, kuriuos reikėtų aplankyti svečiuojantis Vokietijos sostinėje yra Berlyno siena. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1945 m.), remiantis Jaltos konferencijos nutarimais, Vokietija, o taip pat ir Berlynas, buvo padalinti į keturias okupacines zonas, kurias valdė sovietų, amerikiečių, britų ir prancūzų administracija. Matydamos kylančią įtampą dėl Berlyno padalijimo ir supratusios, kad su sovietais nepavyks susitarti, Vakarų valstybės sujungė savo okupacinius sektorius į vieną – taip buvo padėti demokratinės Vakarų Vokietijos valstybės pamatai. Ilgainiui vis labiau ėmė skirtis demokratinės VFR ir komunistinės VDR valstybių lygis. Vis daugiau žmonių kėlėsi iš Rytų Vokietijos į turtingesnę ir laisvesnę Vakarų Vokietijos dalį. Didžiulis pabėgėlių srautas kėlė SSRS susierzinimą. 1952 m. Sovietų Sąjunga uždarė Rytų Vokietijos sieną. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad geležinėje uždangoje žiojėjo skylė – Vakarų Berlynas, tapęs Rytų Vokietijos pabėgėlių prieglobsčiu. 1961 m. kasdien Rytų Berlyną palikdavo daugiau nei 1 000 žmonių. Sovietai pareikalavo, kad Vakarų valstybės pasitrauktų iš Berlyno, o miestas būtų laikomas laisvu ir demilitarizuotu. Vakarų valstybėms kategoriškai atmetus sovietų reikalavimus, SSRS ir VDR 1961 m. rugpjūčio 13 d. užtvėrė visus kelius tarp Rytų ir Vakarų Berlyno ir pradėjo statyti Berlyno sieną. Per kelias savaites iškilo 160 kilometrų ilgio siena, kurios aukštis siekė 3,6 m. Berlyno siena beveik tris dešimtmečius skyrė ne tik dvi Berlyno puses, bet ir du – Rytų ir Vakarų – pasaulius. Sienos griūtis prasidėjo 1989 m. lapkričio 9 d. Per vieną naktį buvo perrašyta Berlyno istorija, kuomet tūkstančiai Rytų ir Vakarų Berlyno gyventojų prasibrovė pro betoninius blokus ir susigrąžino miestą. Dar ir šiandien šiuos istorinius įvykius mena sienos likučiai. Plika akimi matomi architektūros ir infrastruktūros plėtros skirtumai vienoje ir kitoje jos pusėje. Na, o 1,3 km ilgio betoninės sienos ruožas Šprė upės pakrantėje yra bene populiariausias lankytinas objektas Berlyne, dar vadinamas „Rytų galerija“. Tai – bene didžiausia pasaulyje galerija po atviru dangumi. Ant šios išlikusios sienos atkarpos galima pamatyti padalintos Vokietijos ir jos susivienijimo epochą įamžinusius paveikslus – grafičius. Šią galeriją iš karto po Berlyno sienos griūties sukūrė apie 120 menininkų iš 21 šalies. „Rytų galerijoje“ iš viso galima išvysti apie 100 piešinių.
Kaip ir lankantis bet kurioje Europos šalies sostinėje, taip ir Berlyne – privalu pamatyti katedrą. Berlyno katedra – didžiausia protestantų bažnyčia Vokietijoje. Statyta ji 1894–1905 m. Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II įsakymu pagal Julius Raschdorffo projektą. Kelis kartus degusi, sprogdinta, atstatyta ir rekonstruota, tokia kokia ji yra šiandien, duris atvėrė tik 1993 m.
Kaip Vilniuje, taip ir Berlyne – iš kurios miesto dalies bepažvelgsi į dangų, pamatysi kaip aštrus televizijos bokšto smaigalys perveria dangų. Berlyno televizijos bokštas iškilo 1969 m., vietiniai dar jį vadina dantų krapštuku. Liftu galima pakilti į 203 m aukštyje esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria kerinti Berlyno panorama. Čia taip pat įsikūręs ir restoranas.
Vokietijos mokslo centras Potsdamas
Visai netoli Berlyno yra kitas Vokietijai svarbus miestas – Potsdamas, kuriam aplankyti pakaks ir vienos dienos.
Kai Berlynas tapo oficialia Prūsijos, o vėliau – Vokietijos imperijos sostine, karališkieji rūmai tuomet taip pat buvo Potsdame. Čia taip pat kūrėsi ir daug kitų valdžios institucijų. 1914 m. Naujuosiuose rūmuose buvo pasirašyta Pirmojo pasaulinio karo deklaracija. Potsdamas savo antrosios sostinės statuso neteko pasibaigus karui.
1933 m. Garnizono bažnyčioje (vok. Garnisonkirche) Potsdame įvyko Adolfo Hitlerio ir Paulo von Hindenburgo rankų paspaudimo ceremonija, simbolizuojanti kariuomenės pajėgų ir nacių susijungimą. Cecilienhofo rūmuose 1945 m. vyko garsioji Potsdamo konferencija, kur susitiko Harry S. Trumanas, Winstonas Churchillis ir Josifas Stalinas. Šaltojo karo metu Potsdame ant Glienicke tilto buvo keičiamasi sugautais šnipais.
Potsdamo Babelsbergo rajonas garsus dėl čia kuriamų daugybės kino juostų. Nuo XIX amžiaus miestas buvo vystomas kaip Vokietijos mokslo centras. Dabar čia veikia 3 aukštosios mokyklos ir daugiau nei 30 įvairių tyrimų institutų.
Potsdamo simbolis – Sansusi (pranc. Sans souci – be rūpesčių) rūmai − didžiausias pasaulio paveldo objektas Vokietijoje. Daugiau nei keturis šimtmečius geriausi savo laikų menininkai pagal Brandenburgo-Prūsijos didikų norus kūrė nuostabius pilių ir parkų kompleksus Potsdamo mieste. Frydricho Didžiojo laikais pilys ir parkai buvo sujungti į vieną visumą, rūmų sode sukurta statulų galerija. Pagrindiniai rūmai baigti statyti 1747 m., o 290 hektarų užimantis parko kompleksas yra seniausia Potsdamo istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžio dalis.
Mažieji Brandenburgo vartai, stovintys Potsdame, yra senesni už garsiuosius Berlyno Brandenburgo vartus. 1770 metų karo laimėjimui atminti jie buvo pastatyti šiame mieste Brandenburgo gatvėje. Pagal architektūrinį projektą statinys primena garsiąją Triumfo arką, nes buvo remtasi romėnų Konstantino arkos pavyzdžiu. Įdomu tai, kad iš abiejų pusių vartai atrodo skirtingai, nes abi jų fasado dalis kūrė ne vienas architektas.
Kaip feniksas iš pelenų prikeltas Dresdenas
Už poros valandų kelio automobiliu nuo Berlyno yra įsikūręs Dresdenas. Miesto pavadinimas kilo iš vakarinių slavų genčių – gyvenvietę jie vadino Drezdany arba Drezdzany, kas reikštų „miško gyventojai lygumoje“. Anot archeologų, Dresdeno apylinkėse žmonės gyvena nuo ankstyvojo neolito laikų, t. y. 5000 m. pr. m. e.
Svarbiausias naujųjų laikų istorijos įvykis Dresdene yra jo subombardavimas Antrojo pasaulinio karo metu. 1945 m. vasario 13-osios naktį Didžiosios Britanijos vadavietė smogė Dresdenui, surengusi 800 bombonešių antskrydį ir numetė apie 2 700 tonų sprogmenų, įskaitant ir daugybę bombų, sukeliančių gaisrus. Susiklosčius palankioms oro sąlygoms, mieste kilo ugnies audra – tūkstančiai mažų gaisrų susijungė į galingą stichiją, kuri sukėlė tokį stiprų vėją, kad į liepsnas įsiurbė deguonį, degalus, sugriuvusias konstrukcijas ir žmones. Šio gaisro metu sudegė dešimtys tūkstančių žmonių. Kitą dieną JAV aštuntosios oro pajėgos numetė dar 400 tonų bombų, o vasario 15 d. surengė dar vieną 210 bombonešių antskrydį. Manoma, kad per tris sąjungininkų oro antpuolius Dresdene žuvo apie 150 000–250 000 civilių gyventojų, dauguma kurių buvo moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės. Šie antskrydžiai Dresdene tapo siaubingo teroro kampanijos prieš Vokietiją simboliu ir vienu kontroversiškiausių sąjungininkų karo veiksmų.
Po 1990 m. susivienijimo Vokietija dėl moralinių ir politinių tikslų ėmėsi atstatyti centrinę istorinę miesto dalį. Ir su fanfaromis pristato vis naujus darbus, kurie tebevyksta iki šiol. Dresdenui, kaip meno ir kultūros centrui, sugrąžinta didelė dalis jo buvusios didybės.
Labiausiai čia rekomenduoju aplankyti Cvingerio rūmų kompleksą. Jame rasite baroko stiliaus rūmus, paverstus meno galerija, kurioje eksponuojami išties garsūs meno kūriniai, nediduką porceliano muziejų, kuriame galima pamatyti Tolimųjų Rytų ir Meiseno kolekcijas, instrumentų ir prietaisų muziejų, ginklų galeriją bei įstabų sodą. Žinoma, atvykus čia būtina pamatyti Briu terasą, kuri yra vadinama Europos balkonu dėl nuostabaus reginio į Elbės upę su Augusto tiltu, istorinius pastatus ir Dievo Motinos bažnyčią (vok. Frauenkirche), kuri Antrojo pasaulinio karo metu buvo apgriauta, o jos atstatymo darbai baigti tik 2006 m. Žvelgiant į ją, skirtingos plytų spalvos atskleidžia, kas yra atstatyta, o kas išlikę.
Pasakų pilis ir porceliano meka
Jei nuspręsite keliauti į Dresdeną, labai rekomenduoju pakeliui iš ar į aplankyti ir Moricburgo pilį bei Meiseno miestą.
1723–1736 m. pagal vokiečių architekto Matthäus Danielio Pöppelmanno projektą tvenkinių vandenyse buvo supilta sala, kurioje buvo pastatytas baroko stiliaus architektūrinis ansamblis, įrėmintas keturių kampuose išdėstytų bokštų. Aplink pastatus buvo pasodintas sodas bei įrengtas parkas. Kadangi čia dažnai vykdavo medžioklės, tad rūmų viduje sukaupta unikalių medžioklės atributų ir trofėjų kolekcija. Dabar Moricburgo pilyje rengiami spektakliai ir klasikinės muzikos koncertai. Turistai ir miestiečiai atvyksta apžiūrėti turtingos rūmų ekspozicijos, pasivaikščioti parko takais, vedančiais į netoliese esančius miškus ir begales nuostabių vandens telkinių, kuriuose turškiasi įvairūs paukščiai.
Meisenas nuo XVIII a. pr. garsėja porceliano dirbiniais, čia veikia ir jų muziejus. Kalnuotoje vietovėje įsikūrusiose gatvėse galima pamatyti XIII–XIV a. gotikinės architektūros pastatų, garsiausi kurių yra Albrechtsburgo pilis, gotikinė Meiseno katedra ir Dievo Motinos bažnyčia. Čia rekomenduojama paragauti varškės štrudelio.
Laisvasis ir Hanzos miestas Hamburgas
Hamburgo pavadinimas kilo nuo 808 m. prie Alsterio pastatytos tvirtovės pavadinimo Hamma Burg (burg reiškia tvirtovę, o ham senąja saksoniečių tarme – krantą). Tai buvo pirmasis statinys toje vietoje. Tik apie 1900 m. Hamburgas tapo metropoliu, kai miesto gyventojų skaičius pasiekė milijoną. Hamburgas nuo 1937 m. turi Vokietijos žemės statusą (prijungus prie Hamburgo priemiestį Altoną, miestas sutampa su žemės teritorija – viso 746 km²).
Antrojo pasaulinio karo metu Hamburgas buvo smarkiai sugriautas sąjungininkų bombardavimų. Intensyvios oro atakos prasidėjo 1943 m. liepos pabaigoje („Gomoros“ operacija). Oro antpuolių šūkis buvo: „Jie sėjo vėją, todėl turi pjauti viesulą.“ Vėliau ši operacija pradėta vadinti Vokietijos Hirošima. Bombardavimas buvo toks intensyvus, kad nuo kilusių gaisrų temperatūra siekė 800 °C, lydėsi asfaltas, o žmonės tiesiog iškepdavo karštyje. Vien tik liepos 27 naktį žuvo daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Karo pabaigoje miesto centre iš pastatų praktiškai buvo likęs tik vienintelis, pajuodęs nuo suodžių Šv. Mykolo bažnyčios bokštas, kurį galima pamatyti ir šiandien. Britų kariai Hamburgą užėmė 1945 m. gegužės 3 d. Po metų buvo išrinkta miesto taryba, o 1952 m. priimtas naujas miesto statutas, galiojantis iki šiol.
Hamburgo senamiestis yra rytiniame Alsterio upės krante, o naujamiestis – vakariniame. Senamiestyje daug kanalų, tad Hamburgas pasižymi ir tiltų gausa (net 2 304). Jų čia daugiau nei Amsterdame ir Venecijoje kartu sudėjus.
Hamburgo miniatiūrų muziejus yra vienas garsiausių lankytinų objektų visoje Vokietijoje. Šis muziejus garsėja didžiausiu pasaulyje veikiančiu geležinkelio modeliu, kurį sudaro apie 13 tūkst. metrų geležinkelio bėgių, kuriais kursuoja daugiau nei 900 traukinių. Čia traukiniai skuba pro miniatiūrinius miestus, pūškuoja pro kalnus, tarpeklius ir tiltais – visa tai yra sumažinta daug kartų ir telpa keliuose buvusio sandėlio pastato aukštuose. Šiuo metu muziejuje veikia kelios teminės ekspozicijos – tai Šveicarija, Austrija, Vokietija, Skandinavija, Amerika, taip pat daug dėmesio sulaukia oro uostas su kylančiais ir besileidžiančiais lėktuvais. Miniatiūrų muziejus buvo įkurtas 2000 m ir yra nuolatos plečiamas.
Nemažiau garsus yra ir senasis Elbės tunelis, vadinamas technologiniu stebuklu. 1911 m. atidarytas tunelis sujungė du Elbės upės krantus. Jis yra 426 m ilgio, įrengtas 24 metrų gylyje po žeme. Anksčiau juo važiuodavo ir automobiliai, o jiems nuleisti sukonstruoti didžiuliai liftai, kurie veikia dar ir šiandien.
