Naktį prieš Hitlerio paskyrimą reichskancleriu Remarkas pabėga iš Berlyno ir emigruoja į Šveicariją prie Madžorės ežero. Sėkmės sulaukęs rašytojas tėvynėje nebesijaučia saugus, o netrukus naciai ima deginti jo romanus ant laužo. Remarkas pasineria į gilią sumaištį ir beviltiškai stengiasi parašyti naują knygą. Depresiją jis slopina cigaretėmis ir alkoholiu, ištvirkavimu bei erotiniais nuotykiais su buvusia žmona Juta. Ji taip pat bėga nuo nacių, kurių veikla ir skleidžiamos idėjos kasdien didina Askonos tremtinių bendruomenę. Remarkui niekaip nepavyksta užbaigti romano „Trys draugai“, o vilties išsigelbėti suteikia tik susitikimas su jo gyvenimo moterimi, kuri visiems laikams nutraukia rašytojo tremtį Šveicarijoje.
Romanas „Askona“ – tai įspūdinga kelionė į dramatiškus nacistinės Vokietijos metus ir Šveicarijos tremtinių bendruomenę. Šios knygos puslapiuose įtaigiai vaizduojamas ne tik garsusis vokiečių rašytojas, bet ir daugybė gerai žinomų asmenybių, kurios prarado tėvynę ir tremtyje svyruoja tarp bejėgiškumo ir vilties. Remarko kolegos Ėmilio Liudvigo žodžiais tariant, „atsikelti ryte pagrįstai tikintis, kad vakare vis dar būsite gyvas ir turėsite dvi rankas, dvi kojas ir galvą, – tikra prabanga“.
Knygos autorius patraukliai pasakoja apie idilišką ramybės kampelį, tapusį prieglobsčiu ne vienam menininkui. Kai Remarkui, kaip ir daugeliui kitų politiškai nemėgstamų žmonių, tenka bėgti nuo nacionalsocialistų į Askoną, jį pasiveja vidiniai demonai – alkoholis ir depresija. Itin ryškų vaidmenį Remarko gyvenime atliko ir fatališkoji Marlena Dytrich.
Daug moterų, daug alkoholio ir daug vienatvės. Askonoje praleistas laikas atskleidžia kūrybines rašytojo kančias, kovą su istorija ir pačiu savimi. Šis pasakojimas – tai intymus žvilgsnis į nedidelę vokiečių menininkų grupę tremtyje ir paties Remarko sielą, kupiną abejonių, apatijos, jausmų skirtingoms moterims ir vilties išsigelbėti per meilę.
E. Rai yra parašęs daugiau kaip dvidešimt romanų, šešis iš jų – Moritzo Matthieso slapyvardžiu. Heseno žemėje gimęs rašytojas studijavo muzikologiją ir anglų kalbą, dėsto kūrybinį rašymą Berlyne ir kasmet išleidžia bent po vieną knygą.
Romaną „Askona“ vertė Asta Dvilaitienė.
Romano ištrauka:
Ėrichas stovėjo prie didingų laiptų nugara į ežerą ir žvelgė į Liudvigo vilą: mimozos, azalijos, kamelijos, laukinės rožės. Besileidžianti saulė užliejo fasadą impresionistiniu raudoniu. Namas Ėrichui ir vėl atrodė kitaip. Kaskart lankydamasis atrasdavo vis kokią nors naują detalę.
Susiręsti nedidelį namuką Elga su Ėmiliu ryžosi iškart po vestuvių, dar prieš karą, turėdami nedaug pinigų, bet daug drąsos. Be elektros, be telefono, be karšto vandens. Vėliau jie užsakė suprojektuoti vilą su daugybe kolonų ir arkų, o kai prieš dešimt metų statybos baigėsi, ėmėsi ją perstatinėti ir plėsti. Taip pat nusipirko gretimus žemės sklypus, iš pradžių iš šlaito ten perkėlė daržą, o vėliau ir teniso aikštelę. Ir terasa kasmet didėjo – natūralus procesas. Ėmilio įsitikinimu, baigus statyti namuose apsigyvena mirtis. Buvo akivaizdu, kad abu su Elga nori gyventi amžinai. Savo prieškarinių laikų namuką paliko stovėti kaip romantišką prisiminimą.
Elga stovėjo terasoje, šalia XVI a. pradžioje sukurtos bronzinės šaudančio iš lanko Apolono statulos. Ėmilis buvo garsus rašytojas, žinomas visame pasaulyje, tačiau svečiuotis jo rezidencijoje visų pirma reiškė svečiuotis pas Elgą. Jos buvo pilna visur.
Ėrichas kilstelėjo rankas, dešinėje rodydamas gėles, o kairėje – butelį baltojo vyno „Cheval Blanc“, kurį jie išgers vėliau. Elga padėjo vieną ranką ant bronzinio Apolono pjedestalo. Ji gebėdavo atrodyti kaip valdovė, bet kartu draugiška ir nuoširdi. Ėrichas užlipo laiptais.
– Kažkas vėl pasikeitę, – pasakė jis, – tik nesuprantu, kas.
Šleivodamas atkrypavo Ėmilis. Elga viena ranka apkabino vyrą per klubus.
– Esu tikra, kad jis mielai jums viską aprodys. Am I right, my love? Ar ne taip, mano meile? – Ji buvo užaugusi dvikalbėje šeimoje, mama – anglė.
Ėmilis taip žvilgtelėjo į žmoną, lyg vis iš naujo liudytų, koks jaučiasi laimingas, kad likimas būtent juodu suvedė. Daugiau nei dvidešimt penkerius metus jie bemaž kiekvieną dieną leisdavo kartu, dirbdavo kartu, kvėpuodavo tuo pačiu oru. Vien nuo minties apie tokią bendrystę Ėrichui refleksiškai norėjosi sprukti.
– Paskui mane! – tarė Ėmilis.
Jie užėjo į pastato sparną virš ateljė, kurioje gyveno namų personalas. Kaip tik buvo padarytas atskiras įėjimas. Taip darbuotojams nebereikėjo vaikščioti per namą. Ėmilis tris kartus įėjo vidun ir vėl išėjo. Vidun, laukan, vidun, laukan, vidun, laukan.
Kol Ėrichas riktelėjo:
– Dėl Dievo meilės, supratau!
Greta, it antis krypuojanti italė virėja, pagamino ossobuco – veršienos troškinį. Su šafrano rizotu. Nekalbėdami ir nejudėdami jie sėdėjo savo krėsluose priešais vėstantį židinį, o butelis baltojo vyno tebestovėjo nepaliestas ant atbrailos.
Už lango sutemo. Ėrichas padarė tai, ką savo viloje darydavo pernelyg retai: atsistojo, šalia natų pastatė savo taurę, susuko siuvinėtą klavišų staltiesėlę ir atsisėdo prie fortepijono. Liudvigai turėjo fortepijoną „Bechstein“ su minkštai paspaudžiamais klavišais, šiltais bosais, o antrosios oktavos dermė – lyg specialiai skirta lyrinėms melodijoms. Elga sunėrė rankas. Ji dievino, kai Ėrichas baldu virtusiam instrumentui bent laikinai įkvėpdavo gyvybės.
Šumanas. Net nežinia, iš kur jis dabar čia atsirado. Opus 15, „Vaikystės scenos“ – „Apie svetimus kraštus ir žmones“, G-dur, toks paprastas ir tikras. Tylą užliejo švelnūs akordai, kažko gražaus viltis. Dar prieš tai ant laiptų supanti aplinka Ėrichui pasirodė keistai nereali, o dabar, skambant muzikai, tas įspūdis dar labiau sustiprėjo. Regėjos, kad kambarys iš lėto nuo visko atsyja.
Ėrichas prisiminė, kaip prieš penkiolika metų kelis mėnesius praleido ligoninėje, kaip grojo fortepijonu sužeistiesiems. Prisiminė slaugytojų žvilgsnius ir, žinoma, slaptas valandėles su direktoriaus dukra, jos krizenimą jo lovoje, pačiame karo įkarštyje.
Ant klavišų vėl užtiesė staltiesėlę. Stojusi tyla spengė ausyse. Ėmilis nuklibinkščiavo į vyno rūsį, sunkiai nulipo laiptais, grįžo su buteliu „Marcobrunn“. Kitą cigaretę tarp pirštų laikė tol, kol nuorūka ėmė deginti odą ir beveik neliko ką nukratyti.
Niekas nežiūrėjo į laikrodį, Elga pakilo, pasilygino sijoną, nuėjo prie knygų lentynos ir įjungė radiją. Ilgosios bangos. Ji pasukinėjo rankenėlę, eteryje pasigirdo traškesys, rusų kalbos nuotrupos, švediškas žagsulys, paskiau ji rado.
Balsas iš medinės dėžutės skambėjo stebėtinai arti ir aiškiai. Veiksmas jau buvo prasidėjęs.
„... ir rytojaus vokietis, – baubė Gebelsas, – bus ne tik knygos, bet ir charakterio žmogus.“ Elga sustojo prie radijo imtuvo. „Kaip tik tokius norime jus išauklėti, – reichsministras rėkė studentams, – kad nuo pat jaunų dienų nepristigtų drąsos pažvelgti gyvenimui į negailestingas akis, pamirštumėte mirties baimę, o jos akivaizdoje taptumėte kupini baimingos pagarbos! – Gebelsas pabrėžė kiekvieną žodį. – Todėl gerai, kad šią vidurnakčio valandą susirinkote liepsnoms atiduoti praeities demonų. Tai galingas, didingas ir simbolinis veiksmas! Šis veiksmas viso pasaulio akivaizdoje įrodys... – Elga kandžiojo lūpas, buvo blogiau, nei tikėjosi. Gebelsas baigė. – ... Iš šių griuvėsių pergalingai atgims naujosios dvasios feniksas!“
Pasigirdo pučiamieji, o po jų – prislopintas tūkstančio balsų choras: „... mes būsime kartu ir gyvenime, ir mirtyje...“
Tyla. Ir laužo spragsėjimas Berlyno Operos teatro aikštėje, kankinamai ilgai nieko daugiau, tik pleškanti ugnis.
Galiausiai per liepsnas pasigirdo ir studento balsas: „Vokiečių studentai! Savo veiksmus nukreipėme prieš negermanišką dvasią. Atiduokite viską, kas nevokiška, UGNIAI!“
Elga atsirėmė į knygų lentyną, tarsi norėtų nuversti sieną.
– Tai štai, kaip toli mes nuėjome?! Esame priversti leistis nurodinėjami šutvės bepročių, sprendžiančių, kas yra vokiška, o kas ne!
Laužas turėjo būti milžiniškas. Bet kokiu atveju studentą vargiai pavyko suprasti. Nuaidėjo pirmasis šūkis, dabar jau garsesnis, skardesnis, šauklys kažką rėkavo apie idealistinį požiūrį į gyvenimą ir taip pradėjo knygų egzekuciją: „Atiduodu liepsnoms Karlo Markso raštus!“
Antrasis balsas perėmė estafetę: „Prieš dekadansą ir moralinį nuosmukį! Už drausmę ir moralę šeimoje bei valstybėje! Atiduodu liepsnoms Heinricho Mano, Ernsto Glėzerio ir Ėricho Kestnerio raštus“.
Trečiasis šauklys norėjo sunaikinti niekšiškomis pažiūromis ir politine išdavyste apkaltinto Frydricho Vilhelmo Fersterio knygas.
– Kaip tai reikėtų suprasti? – svarstė Ėmilis. – Niekšiškos pažiūros?
Kitas sąraše buvo Froidas, kalbančio balso tvirtinimu, pernelyg pervertinantis seksualinių instinktų reikšmę gyvenime, nuo kurių esą „krinkanti siela“.
Tada penktasis balsas: „Prieš mūsų istorijos klastojimą ir didžiųjų jos asmenybių menkinimą. Už didžią pagarbą mūsų praeičiai! Atiduodu liepsnoms raštus Ėmilio. Liudvigo. Kon!
Ėmilis prisidegė dar vieną cigaretę, atsistojo, laisvą ranką įsikišo į kelnių kišenę ir sužiuro į it laku padengtą ežerą.
Galbūt, pagalvojo Ėrichas, ateis diena, kai bus garbė būti vienu tų autorių, kurio kūriniai tą akimirką liepsnojo. Nepamirškit manęs. Nepamirškit sudeginti ir mano knygų, taip pat nepamirškit jų prisiminti.
Iš radijo imtuvo pasigirdo kitas šauklys: „Prieš literatūrinę Didžiojo karo kareivio išdavystę, už tautos auklėjimą kovingumo dvasia!“
Tebežiūrėdamas į stiklą, Ėmilis pratarė:
– Labai panašu į jus.
Balsas pranešė: „Atiduodu liepsnoms raštus Ėricho. Marijos. Remarko!“
Jie nesulaukė transliacijos pabaigos. Tucholskis, Osieckis, Zėgers, Cveigas, Tomas Manas, Klausas Manas, Foichtvangeris, Toleris, Einšteinas – nesibaigiantis sąrašas.
Elga užsidengė veidą rankomis:
– Kada tai įvyko? Jie visi – mąstantys žmonės!
Tiesą sakant, tai ir buvo liūdniausia: kad šios idėjos sumanytojai – net ne Gebelsas ar Gėringas, o Vokietijos studentija, šviesuomenės elitas, ateities karta.
– Būk gera, brangioji, – Ėmilis priėjo prie židinio, – prisėsk vėl prie mūsų, – jis nuo atbrailos paėmė Ėricho butelį, – ir gal dar atneštumei didžiąsias taures.
