Tai didelio formato albuminė knyga su daugybe iliustracijų. Šis išskirtinis albumas skirtas klasikinės muzikos gerbėjams, norintiems daugiau sužinoti apie mėgstamus kompozitorius.
Žinynas supažindina su daugiau kaip 100 garsiausių klasikinės muzikos kompozitorių nuo Bacho iki Ksenakio gyvenimu ir kūryba, apima visus muzikos kūrybos stilius: nuo viduramžių iki šių dienų.
Muzikos garsų komponavimas yra viena paslaptingiausių meno formų. Žmones, kurie nesunkiai perpranta literatūros kūrinį ar paveikslą, vis dar dažnai glumina tai, kad muzikos kūrinys, kuris išreikštas materialiu pavidalu – natomis, turi būti vėl paverčiamas garsais tarpininkaujant trečiam asmeniui – atlikėjui.
Leidinyje pateikiamos kompozitorių biografijos, istorinė informacija apie muzikos eras, žymiausi skirtingų laikotarpių įvykiai ir meno stiliai, taip pat kompozitorių įtaka muzikos meno raidai. Kompozitoriai pristatomi chronologiškai, greta pateikiant lenteles su svarbiausiais jų gyvenimo faktais ir kūriniais. Gausiai iliustruotame albume – daugiau kaip 500 meno kūrinių ir nuotraukų: kompozitorių portretai, vietos, kur jie gyveno ir kūrė, scenos iš baleto ar operos spektaklių, taip pat natų rankraščių pavyzdžiai.
Iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė.
Knygos ištrauka:
Robertas Šumanas
XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje muzikos scenoje dominavo V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas, vėliau iki 1850 m. svarbiausiais vėliavnešiais tapo F. Mendelsonas ir R. Šumanas (Robert Schumann). Pastarojo asmenybė ir karjera puikiai iliustruoja muzikinį romantizmą: jo svyruojančios nuotaikos, šokinėjančios nuo euforijos iki gilios depresijos, nuolatinės pastangos pelnyti dievinamos mylimosios ranką, imlumas literatūriniams dirgikliams, maniakiškas domėjimasis numerologija ir slaptais šifrais, galiausiai beprotystė ir ankstyva mirtis, kaip spėjama, nuo sifilio (nuo sifilio ir tuberkuliozės mirė daug įžymių romantizmo epochos talentų).
Literatūros įtaka
R. Šumanas buvo jauniausias knygų pardavėjo sūnus, iš tėvo perėmęs domėjimąsi literatūra. Dar būdamas moksleivis pradėjo kurti muziką, taip pat rašyti straipsnius ir dramas. Jis subūrė vokiečių literatūros mėgėjų draugiją, o Žano Polio (tikr. Johann Paul Friedrich Richter, 1763–1825) romanuose atrado atitikmenį dviem prieštaringoms savo asmenybės pusėms, kurias vėliau apibūdino kaip Florestaną (karštakošį ekstravertą) ir Eusebijų (svajingą melancholišką intravertą).
Studijuodamas teisę Leipcige, jis pradėjo mokytis skambinti fortepijonu pas Frydrichą Vyką (Friedrich Wieck), kurio devynmetė duktė Klara taip pat demonstravo išskirtinį pianistės talentą. Tuo metu R. Šumanas jau buvo nusprendęs rankos trauma (galbūt dėl raumenų silpnumo, kurį lėmė sifiliui gydyti naudojamas gyvsidabris) sužlugdė viltis tapti koncertuojančiu pianistu. Vietoj to jis nusprendė atsiduoti muzikos kūrybai ir recenzijų rašymui.
Ankstyvieji kūriniai
Iki 1832 m. R. Šumanas jau buvo išleidęs du stambius kūrinius fortepijonui: Abegg variacijas, grįstas valso tema ir pavadintas mergaitės, kuriai simpatizavo, vardu, ir kūrinių fortepijonui seriją Drugeliai (Papillons), kurie tarpusavyje susiję įvykiais kaukių baliuje, aprašytame viename iš Žano Polio romanų. Taip pat pradėjo rašyti simfoniją.
1834 m. įkūrė įtakingą muzikos žurnalą Neue Leipziger Zeitschrift für Musik, kurį naudojo kaip platformą naujiems muzikiniams talentams reklamuoti, tarp jų ir tokius to meto kompozitorius kaip J. Bramsas ir F. Šopenas. Be to, žurnalo puslapius jis naudojo kovai su menininkų filistinizmu, pasitelkdamas įsivaizduojamą visuomenę – Davidsbundą, arba „Dovydo lygą“ (pavadintą Galijoto nugalėjo vardu), kurios nariai buvo vadinami išgalvotais vardais: pats Šumanas buvo Florestanas arba Eusebijus, Klara Vyk (Clara Wieck) – Kiara arba Kiarina, jos tėvas – meistras Raro, o F. Mendelsonas – Feliksas Meritis. Šie vardai pasirodė ir R. Šumano 18 „charakteringų kūrinių“ fortepijonui rinkinyje Davidsbiundlerių šokiai (Davidsbündlertanze, 1837 m.).
Santuoka su Klara
1834 m. R. Šumanas įsimylėjo Ernestiną fon Friken, su kuria slapta susižadėjo ir kuriai vėliau skyrė kūrinių fortepijonui rinkinį Karnavalas. Sužinojęs, kad ji tėra nesantuokinė barono duktė, sužadėtuves nutraukė, o savo švelnius jausmus nukreipė į Klarą Vyk, kuri tuo metu jau buvo išaugusi į gležną tamsiaplaukę penkiolikametę gražuolę. Klaros tėvas, kuris akylai saugojo dukterį, įsiutęs uždraudė R. Šumanui bendrauti su Klara. Taip tarp F. Vyko, kuris apipylė R. Šumaną siaubingais kaltinimais, ir dviejų mylimųjų prasidėjo šešerius metus trukusi tūžminga kova. Galiausiai 1840 m. F. Vykas šią kovą pralaimėjo ir teismo sprendimu R. Šumanas įgijo teisę sudaryti santuoką su Klara, kuri įvyko rugsėjo 12 d.
Taip prasidėjo viena įspūdingiausių muzikinių santuokų. Tai buvo gerokai to meto tradicijas pralenkusi partnerystė, kurioje vyras ir žmona mėgino suderinti šeiminį gyvenimą ir sėkmingas savarankiškas karjeras.
Klara Šuman
Klara Šuman (Clara Schumann, 1819–1896) to meto visuomenėje buvo viena labiausiai išsiskiriančių moterų. Ji jau ankstyvame amžiuje ėmė demonstruoti ypatingus talentus: grojo fortepijonu, smuiku ir kasdien po dvi valandas praktikavo dainavimą bei, padedama tėvo Frydricho, kuris buvo profesionalus pianistas ir fortepijono mokytojas, studijavo teoriją, harmoniją ir kompoziciją. Jos debiutas koncertų salėje įvyko Leipcige, kai jai tebuvo devyneri, o sulaukusi dvylikos kartu su tėvu išvyko į koncertinį turą po Europą. Trylikos ji jau gebėjo skambinti iš atminties, o 1838 m. buvo pagerbta Austrijos rūmuose ir išrinkta į prestižinę muzikos bičiulių draugiją Vienoje. Trapi jos išvaizda slėpė plieninę vidinę stiprybę, kuri padėjo jai tęsti intensyvią koncertinę veiklą visoje Europoje (ji buvo viena geriausių savo amžiaus pianisčių), nepaisant vienas po kito sekusių nėštumų ir vaikų auginimo, o jų nuo 1841 m. iki 1854 m. pagimdė net aštuonis.
Klaros Šuman kūryba dažnai būdavo menkinama tvirtinant, kad jos vardu išleistus kūrinius daugiausia rašė vyras. Kaip pavyzdį galima paminėti 1841 m. poros išleistą rinkinį Meilės pavasaris (Liebesfrühling), kurį sudarė devynios Roberto Šumano ir trys Klaros Šuman sukurtos dainos. Tiesą sakant, jos kurtos dainos sulaukė didesnio populiarumo. Kai buvo vos šešiolikos, parašė koncertą fortepijonui (1836 m.), taip pat populiarius instrumentinius kūrinius Trio g-moll fortepijonui, smuikui ir violončelei (1846 m.), Trys romansai (Drei Romanzen, 1853 m.) ir variacijas Roberto Šumano tema (1855 m.).
Santuoka su Robertu neapsiėjo be įtampos (R. Šumaną žeidė žmonos sėkmė, kuri užgožė jo kaip kompozitoriaus reputaciją), bet Klara skatino vyro kūrybinę vaizduotę, buvo jo mūza, geriausia draugė ir kritikė.
1853 m. R. Šumanas užmezgė artimus profesinius ir asmeninius ryšius su Johanesu Bramsu, kuriuos Klara palaikė ir po vyro mirties 1856 m.
Tiesą sakant, Johanesas Bramsas buvo įsimylėjęs Klarą, bet ji buvo ištekėjusi už jo geriausio draugo. Vėliau Roberto Šumano psichinė sveikata pašlijo ir po nesėkmingo mėginimo nusižudyti jis pateko į psichiatrijos ligoninę. Kai tai nutiko, J. Bramsas apsigyveno jų namuose, kad padėtų išlaikyti šeimą. Klarą ir J. Bramsą ėmė sieti daugiau nei draugystė, ir nors nėra žinoma, kas tiksliai nutiko, šis meilės trikampis yra viena dažniausiai pasakojamų meilės istorijų muzikos pasaulyje, kuri 1947 m. buvo ekranizuota filme „Song of Love“ („Meilės daina“), kuriame Klaros vaidmenį atliko Katarina Hebern (Katharine Hepburn).
Robertas Šumanas: produktyvieji metai
Nuo 1840 m. R. Šumanas beveik reguliariai kasmet parašydavo dainų ciklų, kaip antai Mirtos (Myrthen), kompozitoriaus vestuvinė dovana Klarai, Dainų ciklas (Liederkreis), Moters meilė ir gyvenimas (Frauenliebe und -leben) ir Poeto meilė (Dichterliebe), kamerinės muzikos kūrinių (kvartetą ir kvintetą fortepijonui ir tris fortepijoninius trio) bei fortepijoninės muzikos kūrinių, kuriems neprilygo jokio kito tuometinio kompozitoriaus kūryba. Būtent Klara paskatino Robertą išbandyti jėgas kuriant stambius kūrinius. Taip gimė koncertai fortepijonui (populiarusis koncertas fortepijonui a-moll buvo parašytas jai), smuikui ir violončelei, keturios simfonijos ir kiti simfoniniai kūriniai, kaip antai Koncertinė pjesė 4 valtornoms ir orkestrui (Konzertstück) bei poeto Bairono įkvėpta uvertiūra Manfredas (Manfred).
R. Šumano orkestrinė muzika kritikuojama dėl sudėtingo orkestravimo (iš dalies dėl jo paties kaip dirigento neišmanymo), tačiau bet kokius trūkumus puikiai kompensuoja melodijos žavesys ir išradinga konstrukcija. Tarp R. Šumano įvestų naujovių verta paminėti pasikartojantį motto temų ir kitų cikliškų priemonių naudojimą: simfonijoje d-moll (IV) jis nurodė, kad temiškai susijusios dalys turi būti atliekamos be pertraukos.
Tarp jo didelės apimties vokalinių kūrinių – pasaulietinė oratorija Rojus ir Peri (Das Paradies und die Peri, 1843 m.), opera Genovaitė (Genoveva, 1850 m.) ir chorinė muzika, J. W. Goetheʼs „Fausto“ scenos (1853 m.). Kaip dainų ir fortepijoninės muzikos kompozitorius jis užsitarnavo F. Šuberto įpėdinio vardą. Jo fortepijoninė muzika atskleidžia paslaptingą vidinį pasaulį, kupiną literatūrinių ir muzikinių aliuzijų, autobiografinių detalių ir kriptogramų: daugelis jo kūrinių fortepijonui grįsti užuominomis apie Klarą, pavyzdžiui, naudojant jos vardo raidžių muzikinius atitikmenis. Dainas jis rašė pagal J. V. Gėtės, Adelberto fon Šamiso (Adelbert von Chamisso, 1781–1838), Eduardo Mėrikės (Eduard Mörike, 1804–1875) ir Jozefo fon Eichendorfo (Joseph von Eichendorff, 1788–1857) žodžius, tačiau kūriniams pagal Heinricho Heinės (Heinrich Heine, 1797–1856) tekstus, ypač dainų ciklui Poeto meilė (Dichterliebe) ir kai kuriems kūriniams iš rinkinio Romansai ir baladės (Romanzen und Balladen), būdingas ypatingas subtilumas ir lyriškumas.
Paskutiniai metai
1843 m. Šumanai susitaikė su Frydrichu Vyku, kuris, be abejo, norėjo pamatyti pirmąjį savo vaikaitį. Po koncertinio turo po Rusiją kitais metais jie persikėlė iš Leipcigo į Dresdeną. R. Šumanas visada buvo linkęs į ligas ir dažnai panirdavo į gilią depresiją, o 1846 m. jo sveikata ir nervai taip pašlijo, kad jis beveik nustojo kurti. 1849 m., kai dėl revoliucinio sukilimo šeima buvo priversta laikinai išvykti iš Dresdeno, R. Šumanas jautėsi itin nusivylęs nesugebėjimu susirasti tikrą darbą ir 1850 m. priėmė pasiūlymą tapti Diuseldorfo miesto muzikos vadovu.
Diuseldorfe praleisti metai buvo paženklinti silpstančia kompozitoriaus sveikata ir nestabilia psichika, o tai neigiamai paveikė jo kaip dirigento gebėjimus ir kėlė vis daugiau problemų santykiuose su darbdaviais. Jis neretai iš pykčio vartydavo stalus, patyrė klausos ir smegenų sutrikimų.
Šviesiausi šio laikotarpio įvykiai buvo susitikimai su jaunuoju Johanesu Bramsu, kurį savo žurnale vadino ateities muzikantu, ir smuikininku Joachimu, kuriam R. Šumanas parašė fantaziją smuikui ir orkestrui ir koncertą smuikui. Tarp paskutinių jo kompozicijų buvo žavingosios Fantastinės pjesės (Phantasiestücke, 1849 m.) klarnetui, altui ir fortepijonui bei Romansai (1853 m.) violončelei ir fortepijonui.
1854 m. vasario pradžioje sveikas protas galutinai apleido R. Šumaną ir jis ėmė matyti haliucinacijas. Po nesėkmingo mėginimo nusižudyti jis pateko į psichiatrijos ligoninę.
Dvejus su puse metų jam buvo neleidžiama pasimatyti su Klara ir tik likus dviem dienoms iki mirties 1856 m. liepos 29 d. ji buvo pakviesta aplankyti jį mirties patale.
