Šis detektyvas sulaukė tarptautinio pripažinimo – 2019 m. tapo „New York Times“ bestseleriu. Autorės knygą rekomenduoja „Good Morning America“ knygų klubas.
Šiame jaudinančiame įtempto siužeto detektyviniame romane pasakojama jautri istorija apie seserų santykius, žudančią priklausomybę ir sukrečiančius likimo smūgius.
Abi seserys gyvena ir dirba Kensingtono gatvėse, tačiau jų kasdienybė tokia skirtinga... Ir viena jų dingsta. Narkotikų nualintame Filadelfijos rajone, Kensingtone, kadaise neišskiriamos seserys atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Keisė gyvena gatvėje – priklausomybės gniaužtuose. Mikė tuose pačiuose kvartaluose dirba policijos pareigūne. Jos nebebendrauja, bet Mikė nuolat nerimauja dėl sesers.
Kai Keisė staiga dingsta, Mikės patruliuojamame rajone įvyksta virtinė paslaptingų žmogžudysčių. Vyresnioji sesuo, nepaisydama jokių pavojų, siekia surasti nusikaltėlį. Ir savo seserį – kol dar ne per vėlu.
Iš anglų kalbos vertė Renata Vereikienė.
Knygos ištrauka:
Prieš trylika metų, kai tik pradėjau dirbti policijoje, per metus gaudavome vieną kitą pranešimą apie narkotikų perdozavusį nelaimėlį, mirusį taip seniai, jog medikų pagalbos nebereikėdavo. Vis dėlto dažniau policiją kviesdavo ten, kur kvaišalų perdozavęs asmuo būdavo dar gyvas; dažiausiai jį pavykdavo atgaivinti. Pastaruoju metu tokių iškvietimų padaugėjo. Vien šiemet mieste skaičiuojama arti 1200 narkotikų perdozavimo atvejų, didžioji dauguma kurių nutiko Kensingtone. Dažniausiai tai sąlygiškai neseniai įvykę perdozavimai, tačiau pasitaiko ir pradėjusių irti kūnų. Kartais lavonus nemokšiškai bando paslėpti draugai ar meilužiai, kurių akivaizdoje įvyko mirtis. Nenorėdami prasidėti su teisėsauga, jie nepraneša policijai. Paprastai negyvėliai lieka lauke, visam laikui užsnūdę kur nors nuošaly. Pasitaiko, kad pirmiausia juos aptinka artimieji. Kartais vaikai. Kartais mes: patruliuodami pastebime tįsančius ar susmukusius, patikriname pulsą – nėra. Jų kūnai būna šalti. Net vasarą.
Pralindę pro tvoros angą mudu su Laferčiu nusileidžiame į nedidelę daubą. Per darbo policijoje metus esu čia ėjusi dešimtis, gal net šimtus kartų. Šis užžėlęs plotas teoriškai priklauso mūsų patruliuojamai zonai. Kaskart čia randame kokį nors žmogų ar daiktą. Kai dirbau su Trumenu, jis visados eidavo pirma manęs, kadangi buvo vyresnis. Šiandien aš einu pirma, nuleidusi galvą, tarsi tai padėtų išvengti lietaus. Lietus vis dar pliaupia. Taip garsiai tyška man ant kepurės, jog vos girdžiu savo pačios žodžius. Batai slysta purve.
Kaip ir daugelis vietų Kensingtone, Lihajaus viadukas – dabar dažniausiai vadinamas Bėgiais – yra savo paskirtį praradęs žemės ruožas. Kensingtono pramonės klestėjimo laikais juo zujo krovininiai traukiniai, tačiau dabar jis tįso apaugęs žole, veik nenaudojamas. Po žole, lapais ir šakomis slypi besimėtančios ant žemės adatos ir maišeliai. Kad ir ką čia veiktumei, tave užstos nedidukų medžių eilė. Miesto valdžia ir geležinkelių įmonė panūdo užlieti teritoriją asfaltu, tačiau kol kas permainų nematyti. Esu skeptiška: manding, čia negalėtų būti niekas kita, kaip tik slėptuvė netveriantiems susileisti dozę, priebėga Prospekte dirbančioms moterims ir jų klientams. Jeigu Lihajaus viaduką sutvarkys, aplink pridygs naujų panašių darinių. Esu mačiusi taip nutinkant.
Kairėje pasigirsta šlamesys: iš krūmų išnyra keistas, vaiduoklio išvaizdos vyriškis. Sustoja kaip įbestas, stypso nuleidęs prie šonų rankas, vandens upelių plaunamais skruostais. Tiesą sakant, nežinia, ar tai ašaros.
– Pone, – kreipiuosi į jį, – gal netoliese matėte ką nors, apie ką mums dera žinoti?
Vyriškis neatsako. Toliau spokso. Apsilaižo lūpas. Iš pažiūros atrodo išsiblaškęs ir išalkęs dozės. Jo akys keistai žydros. Galbūt šis žmogus laukia draugo ar narkotikų prekeivio: to, kuris jį išgelbės. Pagaliau jis iš lėto papurto galvą.
– Žinote, jums nederėtų čia būti, – įspėju.
Kai kurie pareigūnai nesivargintų šito sakyti, esą, tuščias darbas, tas pats, kas ravėti piktžoles: vos išrautos, jos tuojau vėl želia. Bet aš visada atlieku šį formalumą.
– Atsiprašau, – sako vyriškis, tačiau, regis, neskuba pasišalinti, o aš neturiu laiko su juo terliotis.
Einame toliau. Mums iš šonų telkšo didžiulės balos. Pasak dispečerės, kūnas yra už mažiau nei šimto metrų nuo skylės tvoroje, pro kurią įlindome, truputį dešiniau. Už rąsto. Esą apie lavoną pranešęs asmuo paliko ant rąsto laikraštį, kaip orientyrą policijai. To laikraščio mudu ir dairomės, vis labiau toldami nuo tvoros.
Pirmas rąstą pastebi Lafertis ir suka nuo tako, kuris, po teisybei, net ne takas, o per daugelį metų labiausiai išvaikščiota Bėgių dalis. Seku iš paskos. Kaip visada svarstau, ar būsiu pažinojusi mirusiąją. Gal esu gabenusi ją į nuovadą, gal daugybę kartų pravažiavusi gatve pro šalį? Tada, man nespėjus pažaboti minčių, galvoje vėl girdžiu pažįstamą skanduotę. „Arba Keisė. Arba Keisė. Arba Keisė.“
Dešimtį žingsnių pirma manęs nuėjęs Lafertis įsispitrija į vaizdą už rąsto. Jis tyli, tik vis labiau svyra pirmyn ir pakreipęs galvą įdėmiai žiūri.
Prisiartinusi taip pat žiūriu.
Toji moteris – ne Keisė.
Štai pirmoji man į galvą šovusi mintis: ačiū Dievui, jos nepažįstu. Antroji: mirusi neseniai. Trumpai šičia guli. Moters kūnas nėra minkštas ar ištižęs. Ji sustingusi, guli ant nugaros, viena ranka tįso delnu aukštyn, mėšlungio sutraukti pirštai primena išskėstus erelio nagus. Jos veidas persikreipęs, bruožai aštrūs; akys kraupiai atmerktos. Įprastai, mirusieji nuo perdozavimo būna užsimerkę. Tai visada šiek tiek mane guodžia ir teikia vilties, kad bent jau ramiai iškeliavo. Tačiau ši moteris atrodo priblokšta, negalinti patikėti, kad ją ištiko šitoks likimas. Ji guli lapų patale. Išskyrus dešiniąją ranką, yra tiesi, tarsi skardinis kareivėlis. Moteris jauna. Dvidešimt kelerių. Plaukai surišti į tvirtą, nūnai ištaršytą uodegą. Vilki berankovius marškinėlius ir džinsinį sijoną. Tokiai aprangai dabar per šalta. Jos kūną ir veidą plauna lietus. Be to, jis baudžiasi sunaikinti įkalčius. Instinktyviai panūstu mirusiąją pridengti, apvilkti šiltu drabužiu. Kur jos striukė? Galbūt po mirties auką išrengė. Nenustembu ant žemės šalia moters pamačiusi švirkštą ir savadarbį varžtį. Ar ji mirė būdama viena? Paprastai moteris svaiginasi drauge su vaikinu ar klientu, kuris, jai mirus, neša kudašių bijodamas įsipainioti į nusikaltimą, įsitraukti į reikalą, nuo kurio verčiau atsiriboti.
Atvykę turime įvertinti aukos gyvybės požymius. Tokiu akivaizdžiu atveju, kaip šis, paprastai to nedaryčiau, bet mane stebi Lafertis, todėl elgiuosi pagal vadovėlį. Sukaupusi ryžtą žengiu per rąstą ir ištiesiu prie moters ranką. Man nespėjus patikrinti pulso, netoliese išgirstu žingsnius ir keiksmus: „Velnias. Velnias. Velnias.“ Dar smarkiau įsilyja.
Mus rado medikų brigada – du jauni vyrai. Jie nesiskubina. Jau suprato negalį išgelbėti moters. Buvo žmogus – nėra žmogaus. Šitai akivaizdu ir be koronerio.
– Šviežia? – klausia vienas. Lėtai pakinkuoju galva. Kartais man nepatinka, kaip jie – mes – kalbame apie negyvėlius.
Du jaunuoliai iš lėto prisiartina ir abejingai dirsteli kitapus rąsto.
– Jėzau, – prataria paramedikas, pasak kortelės, pavarde Saabas.
– Ji bent jau bus lengva, – atitaria kolega, kuris vadinasi Džeksonu. Nuo jo žodžių man apsiverčia viduriai. Jie peržengia rąstą, apeina kūną, atsiklaupia prie moters.
Džeksonas ištiesia ranką, ruošiasi tikrinti pulsą. Keliskart nuolankiai pabando jį užčiuopti, tada pakyla. Dirsteli į laikrodį.
– Nuo lapkričio 21 d. Džeinė Dou skelbiama mirusia.
– Užrašyk, – prašau Laferčio.
Vienintelė priežastis, dėl kurios džiaugiuosi vėl turėdama porininką yra ta, kad nereikia pačiai pildyti veiklos žurnalo. Lafertis laiko jį vidinėje striukės kišenėje. Išėmęs bando kūnu pridengti nuo lietaus.
– Pala, – sakau.
Edis Lafertis dėbteli į mane, tada į kūną.
Stovėdama tarp Džeksono ir Saabo pasilenkiu ir įsižiūriu į aukos veidą, jau apsiblaususias atmerktas akis, skausmingai suspaustus žandikaulius.
Štai, tiesiai po antakiais ir ant skruostikaulių – rausvi taškeliai. Iš tolo atrodė, kad moteris nuraudusi, bet dabar jie aiškiai matyti, tarsi mažytės strazdanos ar rašalo žymės ant popieriaus.
Paramedikai irgi palinksta arčiau aukos.
– O taip, – tarsteli Saabas.
– Kas? – nesupranta Lafertis.
Kilsteliu prie burnos radijo stotelę:
– Galima žmogžudystė.
– Iš ko sprendi? – teiraujasi Lafertis.
Medikai nekreipia į jį dėmesio. Pasilenkę virš kūno toliau apžiūrinėja.
Nuleidžiu radijo stotelę. Grįžteliu į Lafertį. Praktika, praktika...
– Petechijos, – rodau į taškelius.
– O jos yra?..
– Sprogusios kraujagyslės. Smaugimo požymis.
Tuojau prisistato nusikaltimo vietos tyrėjai, kriminalistai ir Eihernas.
