Geografija

Beveik visa Antarktida plyti Pietų poliariniame rate. Tai penktas pagal dydį žemynas po Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Antarktida didesnė nei Australija ir Europa kartu sudėjus! Žemyną skalauja Pietų vandenynas. Nors jį sudaro Atlanto, Indijos ir Ramusis vandenynai, dėl žemesnės vandens temperatūros ir mažesnio druskingumo jis dažnai yra laikomas atskiru. Antarktida sudaryta iš aukštų senovinių uolienų kalnynų, kurių aukščiausias taškas, esantis Vinsono masyve siekia 4 880 m. Maždaug 95 proc. žemyno ištisus metus yra padengti ledu, kurio storio vidurkis siekia 1,9 km.

Klimatas

Antarktidos žemyno klimatas, kuriame vyrauja anticiklonas, skiriasi nuo antarktinio klimato, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Antarktidos klimatas – šalčiausias visoje Žemėje. Oro temperatūra žemyno gilumoje žiemą nukrenta iki 80 °C, o vasarą pakyla iki 30 °C šalčio. Šilčiausi pakrančių regionai vasarą įšyla iki 0 °C. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atspindi apie 90 proc. saulės radiacijos ir spinduliai išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos vidutinė temperatūra – 50 °C šalčio.

Iš žemyno vidurio į pakraščius pučia pastovūs stiprūs (ypač žiemą) vėjai. Kai ciklonų ir nuotėkinių vėjų kryptys sutampa, kyla uraganai. Stipriausias vėjas pasaulyje (apie 90 m/s) registruotas Karaliaus Jurgio V Krante. Vilkso žemės pakrantėje registruota 340 audringų dienų per metus. 

Istorija

Antarktidos atradimo be išlygų vienam tyrinėtojui priskirti negalima. Kapitonas James Cookas buvo pirmasis, 1772–1775 metais kirtęs Poliarinį ratą, tačiau sausumos buvimas nebuvo patvirtintas, kol Nathanielis Palmeris nepasiekė Antarktidos pusiasalio 1920 metais. Apie 1940 m. amerikietis Charles Wilkesas pamatė pakankamai pakrantės, kad galėtų patvirtinti, jos Antarktida yra ne salų grupė, o žemynas, kurį britų tyrėjas Jamesas Clarkas Rosas nubraižė žemėlapyje. 1911 metais Roaldas Amundsenas mėnesiu aplenkė kapitoną Robertą Falconą Scottą lenktynėse į Pietų ašigalį, o Richardas E. Byrdas buvo pirmasis, pamatęs Antarktidą iš oro.

XIX a. pradžioje Antarktida domėtasi komerciniais tikslais. Čia buvo gausybė ruonių ir banginių, besimaitinančių vandenyne gyvenančiais smulkiais vėžiagyviais. Amžiaus pabaigoje Antarktida tapo banginių medžioklės centru, o vėliau – ir mokslinių tyrinėjimų objektu.

Sutartis

1959 metais dvylika valstybių pasirašė Antarktidos sutartį, garantuojančią tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą. Įsigaliojusi 1991 metais ji uždraudė komercinį žemyno eksploatavimą ir įteisino sistemą, pagal kurią ledynu padengtoje žemėje mokslo labui veikti gali ir kitos šalys. Tačiau iš esmės Antarktida yra nepriklausoma ir negali būti naudojama kariniams tikslams.

Dabar keletas valstybių turi įsirengusios Antarktidoje tyrinėjimo stotis. Jos tiria tikrąjį Antarktidos reljefą, klimatą, žemės sandarą. Nustatyta, kad po ledynais yra naftos ir kitų naudingųjų iškasenų, bet Antarktidos sutartis draudžia jas išgauti.

Sausieji slėniai

Antarktidoje visus metus tvyro šaltis, pučia smarkūs vėjai, o beveik visą žemyną dengia ledas. Tačiau yra regionų, kuriuose piečiausio žemyno paviršius yra be ledo dangos. Jie vadinami oazėmis arba sausaisiais slėniais, nes čia vyrauja gana palankios sąlygos gyvybei.

• Makmerdo sausieji slėniai

Šie slėniai užima maždaug 4 900 kv. km ir yra laikomi didžiausiais Antarktidos plotais be sniego. Aukšti kalnai neleidžia ledynams slinkti į slėnius, todėl jų niekada neuždengia ledas. Šiose vietose yra itin mažai drėgmės, todėl ledas negali susidaryti. Lietaus čia nebuvo 2 mln. metų. Nors ir vadinami oazėmis, Makmerdo sausieji slėniai iš esmės yra dykumos. Amžinajame įšale negali išgyventi jokie gyvi organizmai, nors čia buvo rasta šiek tiek fotosintetinių bakterijų, gyvenančių palyginus drėgname uolų viduje ir anaerobinių bakterijų, kurių medžiagų apykaitai reikalingos geležis bei siera.

• Haleto kyšulys

Tai dar viena oazė plytinti Rytų Antarktidos Viktorijos žemėje. Skirtingai nei Makmerdo slėniuose, Haleto kyšulyje yra augalų: čia auga aštuoniolika rūšių kerpių ir penkios samanų. Šioje vietovėje gyvena ir gyvūnų: keturios erkių ir trys kolembolų rūšys, taip pat yra pietinių poliarinių plėšikų ir Adelės pingvinų kolonijų. 

• Bangerio kalvos

Šiose kalvose, esančiose Knokso pakrantėje Vilkso žemėje, ledo nebūna visus metus. Neužšalusios teritorijos plotas siekia 450 kv. km, bet gali išsiplėsti ir iki 900 kv. km. Tarp raižytų kalvų tyvuliuoja daug gėlo ir sūraus vandens ežerų. Didžiausias ir giliausias Dumblių ežeras yra 25 km ilgio ir iki 137 m gylio.

• Vestfoldo kalvos 

Tai virtinė žemų, uolėtų, sniegu ir ledu nepadengtų pakrantės kalvų, užimančių 411 kv. km plotą ir besidriekiančių Princesės Elžbietos žemėje. Jose iš daugiau kaip 300 ežerų ir vandens telkinių yra susiformavusios labai įvairios ežerų sistemos, kurias galima laikyti didžiausia pasaulyje sluoksniuotų ežerų koncentracija. 

• Širmacherio oazė 

Ši oazė yra mažiausia iš visų esančių Antarktidoje, jos plotas – 34 kv. km. Tai 25 km ilgio ir iki 3 km pločio plynaukštė Karalienės Matildos žemėje Rytų Antarktidoje. Joje yra daugiau kaip 100 gėlo vandens ežerų. Ši plynaukštė yra 100 m aukščio ir ji sulaiko į šiaurę slenkančią ledo srovę, todėl šis regionas niekada nepasidengia ledu. Aukštesnė temperatūra leidžia augti tam tikroms samanų ir kerpių rūšims. Taip pat čia aptinkami antarktiniai plėšikai ir snieginiai bei Vilsono audrapaukščiai. Kartais užklysta ir Adelės pingvinai.

Šiuolaikiniai tyrinėjimai

500 m gylyje po Antarktidos ledo paviršiumi mokslininkai aptiko ertmę, kurioje gyvuoja unikali ekosistema. Tai iki šiol neregėtas poledinis darinys, esantis po Antarktidos ledynu. Gyvybės tvirtumas ir atkaklumas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis – stulbina.

Tyrėjai šį slaptą ir tamsų pasaulį ištraukė į dienos šviesą – jame knibždėte knibžda nesuskaičiuojama galybė miniatiūrinių būtybių. Buvo aptiktos 77 skirtingos kirmėlių rūšys – tikras įvairiausių būtybių gausybės ragas. Mokslininkai radiokarboninio datavimo būdu nustatė kai kurių jų aptiktų samangyvių ir dvigeldžių amžių, siekdami įvertinti, kiek ilgai jie ten buvo. Kita biologų komanda kilometro gylyje po Antarktidos ledo sluoksniu rado pinčių. Šis atradimas lyginamas su atogrąžų miško lopinėlio aptikimu vidury Sacharos dykumos.

Tyrinėtojai poledinį pasaulį atrado po Larseno ledo masyvu, prisitvirtinusiu prie rytinio Antarktidos iškyšulio. Būtent čia 2021-aisiais atskilo didžiausias ledkalnis pasaulyje. Anksčiau palydovinės nuotraukos parodė neįprastai didelį aktyvumą, nes šioje vietoje ledo luitas jungiasi su žemynu. Mokslininkai išsiaiškino, kad ledynas atskilo dėl poledinės upės.

Daugelis gyvūnų rūšių Antarktidoje gali išgyventi turėdamos gerokai mažesnį maisto kiekį, tad, nors vandenynų paviršius šyla, jos pajėgtų rasti maisto gilesniuose vandenyse. Nepaisant to, kokia neprieinama yra ši buveinė, ji visgi kinta drauge su planeta. Dėl klimato pokyčių šylant planetai ir spartėjant Antarktidos ledynų griūčiai, šios visiškoje tamsoje esančios vidinės buveinės netrukus gali susidurti su vandenynu. Net jeigu dėl šių pokyčių kai kurios vietos labiau tiktų sutvėrimams, kurie gali pasinaudoti saulės spinduliais, unikalios aplinkos, kokia šiuo metu yra, nebeliks.

Kol kas ištyrinėtas tik maždaug 1 kv. m iš 1,6 mln. kv. km ploto buveinės. Tikėtina, kad dalis po Antarktidos žemynu esančios biologinės įvairovės gali išnykti nė neatrasta. Manoma, kad šiame žemyne glūdi daug žmonėms svarbių atsakymų į klausimus apie mūsų planetą.

Meteoritų lietus ledynuose

Nors meteoritai krinta visame pasaulyje, dėl išskirtinės aplinkos ir unikalių procesų aptikti juos snieguotame Antarktidos kraštovaizdyje yra lengviau. Vis dėlto, rinkti kosmines uolienas šiame žemyne yra pavojinga.

Mokslininkai skaičiuoja, kad Antarkties paviršiuje gali gulėti daugiau kaip 300 tūkst. dar neatrastų meteoritų. Jie ledynuose kaupėsi tūkstančius metų ir išliko dėl šalto klimato.

Jei ledynas atsitrenkia į didžiulę kliūtį, ledas pakyla ir meteoritai iškyla į paviršių. Be to, meteoritus atidengia sausi Antarkties vėjai, palaipsniui ardantys ledą. Kai į paviršių iškyla daugiau ledo, procesas kartojasi iš naujo. Taigi per tam tikrą laiką gali susikaupti nemažai uolienų. Meteoritai yra per maži, kad juos būtų galima pastebėti iš oro, tačiau įmanoma numatyti, kurioje paviršiaus vietoje jie telkiasi.

Meteoritų būna mėlynojo ledo zonose. Spalva išsiskiriantis mėlynasis ledas leidžia lengvai pastebėti ir surinkti kosminius akmenis per Antarktidos misijas.

Pingvinų rojus

Pingvinai Antarktidoje

Shutterstock nuotr.

Mokslininkai, tiriantys klimato kaitos poveikį Antarktidos pingvinų populiacijoms, pateikė netikėtą išvadą – kai kurios jų rūšys dėl nykstančio jūros ledo mažėja, o kitos dėl kylančios temperatūros auga.

Tyrinėtojai rytinėje Antarkties pusiasalio pusėje plaukiojo lediniais vandenimis skaičiuodami ten esančius pingvinus. Palyginus jų duomenis su ankstesniais įrašais aiškėja, kokią įtaką klimato kaita turės įvairių rūšių išlikimui.

Daugiausia dėmesio skirta dviem rūšims: Adelės pingvinams, kurie mėgsta šaltesnę ir atšiauresnę aplinką, ir papuasiniams pingvinams, labiau prisitaikiusiems prie šiltesnių sąlygų. Kur yra Adelės pingvinai, netoliese bus ir jūros ledo, Pastebėta, kad kai ledas tirpsta, atitinkamai mažėja ir šių pingvinų populiacija.

Nors Antarktidoje pokyčiai vyksta labai greitai, o vakarinė jos dalis yra viena sparčiausiai šylančių planetos vietų, tikimasi, kad rytinė pusė taps saugiu šaltį mėgstančių Adelės pingvinų prieglobsčiu.

Antarktida – tarptautinis žemynas

Antarktida yra vienintelis žemynas, kuriame nėra vietinių gyventojų. Dauguma čia esančiųjų yra tyrėjai, ieškantys naujų organizmų, klimato istorijos duomenų arba besikeičiančios aplinkos įrodymų. Jau beveik 200 metų tūkstančiai biologų, ekologų ir geologų atlieka tyrimus 14 mln. kv. km ploto kontinente.

Dabar Antarktidoje yra 70 tyrimų bazių. Nuolat įvairiose tyrimų stotyse dirba per tūkstantį mokslininkų, kurie čia atvyksta iš viso pasaulio. Dėl tokios įvairovės Antarktida vadinama tarptautiniu žemynu. 

Klimato kaita – svarbiausias tyrimų objektas. Būtent Antarktidoje vyksta pokyčiai, kurie gali turėti pasekmių visam pasauliui. Šiemet žemyne fiksuota aukščiausia kada nors registruota temperatūra – 18,3 °C šilumos. Tai yra 0,8 laipsnio daugiau nei ankstesnis rekordas 2015 m. Skaičiuojama, kad jeigu ištirptų visas Antarktidos ledas, jūrų lygis pakiltų daugiau nei 60 m.

Kiti tyrėjai į Antarktidą atvyksta tam, kad geriau suprastų jos ekosistemas. Taip pat giedras dangus virš žemyno ir jo sausas, šaltas oras mokslininkams leidžia atlikti kosmoso stebėjimus.

Naujai atvykusiems tyrėjams tenka susidurti su atšiauriu klimatu ir susitaikyti su tuo, kad yra neįtikėtinai toli nuo civilizacijos. Nors žemynas ir yra nuošalus, mokslininkai retai kada būna vienui vieni. Jie gyvena, miega, valgo, dirba kartu nedidelėse tyrimų bazėse. Dauguma tyrinėtojų į žemyną atvyksta dideliais laivais, skirtais plaukti atšiauriomis sąlygomis, galinčiais prasibrauti ir pro storą ledą. Vos atvykėliai įkelia koją į Antarktidą, jų gyvenimai visiškai pasikeičia.

Dėl žemos temperatūros ir stiprių vėjų net ir kasdienės užduotys Antarktidoje gali būti sudėtingos. Atšiaurios oro sąlygos reiškia normuotą maistą ir ribotas daiktų atsigabenimo galimybes. Prieš daugiau nei pusę amžiaus mokslininkams tekdavo patiems medžioti gyvūnus maistui. 6-ajame dešimtmetyje išleistoje britų bazės receptų knygoje – patiekalai iš pingvinų kiaušinių, ruonių smegenų, kepti kormoranai. Šiandien medžioti gyvūnus maistui griežtai draudžiama.

Dar vienas iššūkis šalčio kaustomame ledyne – vanduo. Nors apie 90 proc. pasaulio ledo yra Antarktidoje, gyvenimas čia yra tarsi dykumoje. Gyventojai neturi neišsenkančių vandens atsargų, tad žiemą, kai 24/7 būna tamsu, tenka tirpdyti sniegą. Vasarą jie naudoja vamzdžius, kad išgautų vandenį iš dirbtinių lagūnų, į kurias subėga tirpstantis sniegas.

Žemyne dirba ne tik mokslininkai, bet ir šimtai darbuotojų, užtikrinančių jų darbo sąlygas. Nors darbuojantis Antarktidoje reikia prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų, gyvenimas bazėse gali pasirodyti netgi įprastas. Žmonės sportuoja, valgo, dirba, net balsuoja rinkimuose. Įdomu ir tai, kad Antarktidoje atliekamos ir religinės apeigos. Pavyzdžiui, Rusijos Belingshauzeno bazėje lankosi dvasininkas.

Ledo žemynas – ne visiems turistams

Ledynų spalvos – neįtikėtinos, vos spėji fotografuoti, tai raudona maišosi su žalia, tai pereina į mėlyną, geltoną. O gyvūnai – stulbinantys: banginiai, orkos, kormoranai, albatrosai, ruoniai. O pingvinų, kaip akmenų – tokią Antarktidą išvysta turistai.

Nors šaltis vasaros sezono metu nėra didelis, tačiau oro sąlygos vis tiek būna nuožmios. Visi keliautojai iš anksto supažindinami su taisyklėmis ir daiktų sąrašu, ką reikia pasiimti į ekspediciją. Kadangi kasdien po kelias valandas turistai praleidžia lauke, būtina dėvėti neperšlampamus, neperpučiamus šiltus drabužius. Visi keliautojai gauna specialias striukes, aukštus ir šiltus batus. Žemyne būtinas ir apsauginis kremas. Tyrėjus Pietų ašigalyje pasiekia iki 5 kartų didesnis ultravioletinių spindulių kiekis nei rekomenduojama norma. Prieš atvykstant į Antarktidą privalu išklausyti ir išgyvenimo bei saugumo kursus.

Keliaujantieji į Antarktidą patiria dar vieną iššūkį – dviejų dienų kelionę laivu per Dreiko sąsiaurį. Jis laikomas planetos pavojingiausia vieta vandenyje. Čia susitinka trys vandenynai – Atlanto, Ramusis ir Pietų. Laivus pasitinka stiprus vėjas, galingos srovės ir didelės bangos, kurios kartais siekia dešimtis metrų.

10 dienų kelionė kainuoja nuo 7,5 iki 15 tūkst. JAV dolerių žmogui, kaina skiriasi dėl laivo dyžio ir kajutės įrengimo. Dvi dienas keliautojai praleidžia plaukdami, o šešias – tyrinėja Antarktidą.

Dabar ledynai tirpsta sparčiau

Dėl pasaulio klimato atšilimo Antarktidos ledynai šiuo metu tirpsta apie šešis kartus sparčiau negu prieš 40 metų. Šis procesas didina pasaulinio vandenyno lygį. Nuo 1979 iki 2017 metų dėl Antarkties ledo tirpsmo pasaulio jūros jau pakilo daugiau kaip 1,4 cm. Prognozuojama, kad šis procesas ateityje sukels katastrofišką vandenynų lygio kilimą. Jeigu išsipildytų blogiausias scenarijus, iki 2100 metų jūros lygis pakiltų 1,8 metro. Tokiu atveju būtų užlieta daugelis pakrančių miestų, kuriuose gyvena milijonai žmonių. 

Ši riba yra numatyta istorinėje 2015 metų Paryžiaus klimato sutartyje, sudarytoje siekiant pažaboti klimato atšilimą. Šiltėjantis vandenynų vanduo ateityje dar labiau skatins ledo tirpsmą. Naujausi tyrimai atskleidė, kad vandenynai šyla sparčiau negu iki šiol manyta: pastaraisiais metais buvo fiksuojami vis nauji šilumos rekordai.

Antarktidos ledas dengia 98 proc. žemyno ir sudaro daugiau nei 50 proc. Žemėje esančio gėlo vandens. Didžioji dalis Antarktidos ledo dėl savo svorio ir gravitacijos nuolat juda vandenyno link. Antarktidą gaubiančio ledo lukštas vietomis siekia net 3 km storio.

Nuo ledynų kiekvienais metais atskyla 50 milijardų tonų ledo. Nuo 2000 metų ledynai neteko daugiau nei 1 000 milijardų tonų ledo, o per pastaruosius tris dešimtmečius šis skaičius nuolat didėjo. Jeigu ištirptų visi ledynai, vandenynų lygis pakiltų 65 cm.

Nuo 1900 metų jūros lygis pakilo maždaug 20 cm, o tai jau dabar verčia pakrančių bendruomenes palikti savo namus ir aštrina aplinkos apsaugos problemas, tokias kaip potvyniai, vandens užterštumas ir buveinių nykimas.

Tveitso ledyno grėsmė

Tveitsas, kartais vadinamas pasaulio pabaigos ledynu, gali būti ne vienintelis, kuriam gresia atskilti į vandenyną. Jei tai įvyktų, kiltų grandininė reakcija – atskiltų ir kiti netoliese esantys ledynai, dėl to jūros lygis pakiltų keliais metrais. Taip yra todėl, kad Vakarų Antarktidos ledynai yra pažeidžiami, kai besitraukiantis ledas atskleidžia nestabilias ledo uolas, kurios griūva į vandenyną.

Keliais metrais pakilęs jūros lygis apsemtų daugelį didžiųjų pasaulio miestų, iš jų Šanchajų, Niujorką, Majamį, Tokiją ir Mumbajų. Taip pat po vandeniu atsidurtų didžiulių regionų pakrančių plotai ir žemai esantys salynai, tokie kaip Kiribatis, Tuvalu ir Maldyvai.

Tveitso ledyno dydis – kaip visos Didžiosios Britanijos. Šis ledynas yra plačiausias pasaulyje, beveik 190 km pločio, sulaikomas plūduriuojančios ledo platformos, kuri neleidžia jam irti. Tačiau mokslininkai patvirtino, kad šis ledo šelfas sparčiai destabilizuojasi. Rytinio ledo šelfo paviršiuje yra įtrūkimų, dėl kurių jis gali visiškai sugriūti vos per 10 metų.

Jei Tveitso ledo šelfas suirtų, tai reikštų ledynų pabaigos pradžią. Šiuolaikinė ekologija jau dabar yra nestabili, o jei tai įvyktų, jos būklė dar labiau pablogėtų. Šie pokyčiai yra susiję su geologinėmis transformacijomis, floros ir faunos kitimu, Pasaulio vandenyno lygio kilimu ir su daugelio žmonių sveikata. Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, kad ledynų tirpsmas sukels daugybę epidemijų. Jau šiandien dėl jų kasmet miršta daugiau nei 150 tūkst. žmonių. Nemažai Afrikoje ir Centrinėje Azijoje paplitusių ligų netrukus pasklis ir kituose žemynuose.

Pavojingiausios prognozės apima staigų stichinių nelaimių skaičiaus didėjimą. Uraganai, cunamiai ir potvyniai užklups visas planetos teritorijas. Gėlo vandens trūkumas taip pat gali būti siejamas su prognozuojamomis nelaimėmis. Iki 2030 m. beveik 50 proc. gyventojų patirs nepriteklių. Tai pasakytina ir apie maistą: dramatiški klimato pokyčiai sukels sausras bei potvynius ir nušluos nuo žemės paviršiaus didelius dirbamos žemės plotus.

Ką daryti, kad ledynai netirptų?

Akademikai intensyviai kuria būdus, kaip apsaugoti tirpstančius ledynus nuo pražūtingo temperatūrų poveikio – siūloma įrengti planetos orbitoje apsauginius veidrodžius, o ant ledynų – langines. Tiriami kompleksiniu būdu išvedami augalai, gebantys efektyviau sugerti anglies dvideginį.

Kiekvienas taip pat gali prisidėti prie ledynų išsaugojimo. Tereikia atsisakyti visų rūšių aerozolių, rečiau keliauti automobiliais (patariama rinktis elektrines transporto priemones, dviračius ar viešąjį transportą), apželdinti šalia namų esančius plotus.

Įdomūs faktai

• Antarktida yra pats sausiausias žemynas, nes lietus ar sniegas jį padengia tik 2 kartus per metus.
• Didžiausia pasaulio dykuma yra Antarktida, o ne Sachara. 
• Antarktidoje įsikūrusioje Vostoko stotyje fiksuota žemiausia temperatūra Žemėje – 89,2 °C šalčio.
• Dėl šiltnamio efekto ledynų būklė keičiasi ne tik Arkties ir Antarktidos teritorijose, bet ir Himalajų ledynuose. O Šveicarijos ledynai per pastaruosius 10 metų sumažėjo 12 proc.
• Tirpstant Grenlandijos ledynams, regionas kasmet praranda apie 100 milijardų tonų sausumos ledo.
• Kai tirpsta ledo lakštai, į atmosferą išsiskiria didesnis vandens garų, vienos iš šiltnamio efektą sukeliančių dujų sudedamųjų dalių, kiekis. Tai skatina šiltnamio efektą ir naikina ledynus. 
• Antarktida yra Pietų pusrutulyje, todėl vasara čia prasideda žiemos saulėgrįžos dieną (gruodžio 21 d.), o žiema – vasaros saulėgrįžos dieną (birželio 22 d.).