1917 m. kovą paskutinis visos Rusijos caras Nikolajus II buvo priverstas išsižadėti sosto. Baigėsi 300 metų trukęs Romanovų dinastijos valdymo laikotarpis. Autorius nagrinėja paskutinius Nikolajaus gyvenimo metus: nuo karūnos atsisakymo iki tragiškos žūties 1918 m. liepos mėnesį kartu su visa šeima Jekaterinburge. Lenino nurodymu su paskutinio Rusijos monarcho šeima, įskaitant nepilnamečius vaikus, susidorojo bolševikai. 

Caras Nikolajus II yra kontroversiška XX a. istorijos figūra. Vieni juo žavisi ir teisina kaip mylintį vyrą bei tėvą, iš visų jėgų mėginusį apsaugoti Rusiją nuo aršių revoliucionierių. Kiti – kritikuoja, pateikdami visai kitokį vaizdą: jų akimis, Nikolajus II buvo užsispyręs, reakcingas tironas, savo veiksmais destabilizavęs šalį ir sunaikinęs bet kokias galimybes išvengti vėlesnių dešimtmečių katastrofos.

Istorikas R. Service’as remiasi iki šiol nenaudotais šaltiniais, analizuoja caro dienoraščius ir užrašytus pokalbius, naujai nušviečiančius Nikolajaus II valdymą bei asmenybę. Knygoje taip pat gausu informacijos apie socialines, ekonomines bei politines negandas, Pirmojo pasaulinio karo metais užgriuvusias Rusiją ir lėmusias bolševikų diktatūros įsigalėjimą.

Robertas Service’as yra britų akademikas ir istorikas, besidomintis Rusija bei Sovietų Sąjunga. Jis yra Rusijos istorijos profesorius Oksfordo universitete ir Oksfordo Šv. Antonijaus koledžo bendradarbis. R. Service’as parašė didelio pripažinimo sulaukusias Lenino ir Stalino biografijas, darbus apie XX a. Rusijos istoriją.

Pateikiame knygos ištrauką:

Nikolajus ir Aleksandra dievino vienas kitą. Jos laiškai dvelkė po daugybės santuokos metų vis dar neišblėsusia aistra, o jis atsakė tuo pačiu. Tačiau jų abipusė priklausomybė neleido jam matyti jos kaip carienės trūkumų. Aleksandra buvo išdidi, ir jei kitos imperatorienės bei karalienės šią savybę kompensuodavo tam tikru „teatrališkumu“, ji tiesiog nemokėjo apsimetinėti ar vaidinti linksmos, kai jausdavosi abejinga ar liūdna. Jos negebėjimas prisiversti šiltai bendrauti su aukštuomenės nariais pakenkė jos įvaizdžiui rusų akyse. Būdama valdinga ir užsispyrusi, ji atstūmė daugumą savo vyro giminaičių, įskaitant jo motiną Mariją Fiodorovną. Aleksandra dėl to nė kiek nesisielojo. Ji visada elgėsi taip, lyg Dievas ir sveikas protas būtų jos pusėje.

Tai nebūtų turėję didelės reikšmės, jei Rusijos imperijos nebūtų apėmusi gili krizė, dėl kurios daugelis kaltino silpną imperatorių, nesugebantį atsispirti valdingos žmonos nuomonei politiniais klausimais. Daugėjo vidinių ir išorinių sunkumų, o kartu augo ir neapykanta jai. Ji visada laikė savo pareiga paremti Nikolajaus įsitikinimą, jog reikia išsaugoti vienvaldystės tradicijas. Likus keletui dienų iki Vasario įvykių Aleksandra savo vyrui rašė: „Aš taip karštai trokštu padėti tau nešti šią naštą! Tu toks drąsus ir tvirtas. Visa savo siela esu ir kenčiu su tavimi – daug labiau, nei galiu išreikšti žodžiais.“ Dar guosdama pridūrė, kad velionis Rasputinas, „mūsų brangusis draugas“, užtaria jį pas Dievą. Nikolajaus ir Aleksandros temperamentai buvo visiškai skirtingi: ji ūmi, jis ramus; ji greitai susidarydavo nuomonę, o jis neskubėdavo spręsti. Kiekvieną vakarą jie vienu du aptardavo jiems rūpimus dalykus, bet niekada nesikalbėdavo apie politiką kitų akivaizdoje. Daugeliu klausimų jie sutarė, ir nors ji darė jam įtaką renkantis ministrus, nėra įrodymų, kad kada nors būtų jį atitraukusi nuo pasirinktos politikos krypties.

Tačiau ji sulaukė daug daugiau kaltinimų negu buvęs caras. Kobylinskis, laikęsis anuo metu tipinio požiūrio, jog žmona turi paklusti vyrui, teigė, kad „ji buvo šeimos galva ir lenkė imperatorių elgtis pagal jos valią“. Nikolajus vengė spręsti svarbius praktinius klausimus nepasitaręs su ja, bent jau po atsistatydinimo. Ko nors paklaustas, paprastai atsakydavo: „Ką apie tai galvoja mano žmona? Eisiu jos paklausti.“ Aleksandra pasitikėjo savimi ir nemėgo silpnadvasiškumo. Vienas iš mėgstamiausių jos posakių: „Geriau daryti klaidų, nei susilaikyti nuo sprendimų.“ Ji bjaurėjosi puikavimusi bei prabanga ir puošėsi tik dviem perlų vėriniais. Daugiau papuošalų ji sau neleido. Aleksandra buvo įsitikinusi vegetarė, kaip ir „eretikas“ Levas Tolstojus. Kai supykdavo, jos skruostai parausdavo. Dažniausiai jos veido išraiška būdavo skausminga, ji galėdavo nesunkiai įsijausti į kitų nelaimę. Paprastai elgdavosi santūriai, ir daugelis ją laikė pasipūtusia. Tačiau jei kas nors ją pralinksmindavo, jos šypsena pavergdavo visų širdis. Dukterys žinojo tai geriau nei pašaliečiai, todėl vadino ją Saulyte.

Imperatoriškoji pora paprastai bendraudavo angliškai. Gimusi Vokietijos imperijoje kaip Heseno princesė ir pakrikštyta Aliks, būsimoji imperatorienė šešerių metų prarado motiną ir didžiąją dalį ilgų atostogų praleisdavo Jungtinėje Karalystėje su savo močiute karaliene Viktorija. Po 1904–1905 m. Japonijos karo ji nusprendė oficialiomis progomis kalbėti rusiškai, kad parodytų ištikimybę savo antrajai tėvynei. Vienintelis keblumas buvo tas, kad ji kalbėjo gana lėtai, atidžiai tardama kiekvieną žodį. Nemėgdama bendrauti su aukštąja visuomene, Aleksandra susirado būrelį patikėtinių, kurios buvo tokios pat įsitempusios kaip ir ji. Pagrindinė sąlyga norint tapti dvaro freilina buvo visada pritarti carienės nuomonei ir tikėti tais pačiais prietarais. Aleksandra mėgo siuvinėti, o karo metu daug valandų praleisdavo Carskoje Selo ligoninėje, slaugydama sužeistuosius. Godžiai skaitė dvasinę literatūrą. Pramogai skambindavo pianinu kartu su Sophie Buxhoeveden, kuri kartą prasitarė, kad išgirdę jos grojimą Wagneris, Griegas ir Čaikovskis vartytųsi kapuose.

Aleksandra žinojo – ir dėl to visą gyvenimą kankinosi – kad tai iš jos giminės Aleksejus paveldėjo baisią hemofilijos ligą. Savo draugėms kartais sakydavo esanti nelaimės šauklys. Nuo šios ligos pirma laiko mirė jos dėdė, brolis ir du sūnėnai. Ji žinojo, kad toks pat likimas laukia ir jos sūnaus. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ji atsigręžė į Dievą. Ji niekada negalėjo užmiršti Aleksejaus būklės ir galbūt niekada sau dėl to neatleido. Vienas iš šeimos gydytojų, Jevgenijus Botkinas, pats slapta ištyrė Romanovų sveikatos istoriją. Ano meto medicinos mokslas jau suprato, kad mirtino nukraujavimo sindromas ištinka tik hemofilija sergančius berniukus. Vis dėlto buvo manoma, kad moterys irgi gali patirti nemalonių simptomų. Specialistų nuomone, šeimų, kuriose ši liga paveldima iš kartos į kartą, moteriškos lyties atstovės turi polinkį po menopauzės susirgti isterija, ir Botkinas nusprendė, kad tai paaiškina Aleksandros religinės ekstazės priepuolius. Tačiau jis niekada to nebūtų pasakęs nei jai, nei jos vyrui. Botkinas buvo atsidavęs imperatoriškajai šeimai ir pasiryžęs tarnauti jiems iki galo, kad ir koks šis būtų.

Aleksandra buvo linkusi į misticizmą, todėl ją patraukė Rusijos senosios religinės tradicijos. Priėmusi stačiatikybę, ji visa širdimi ir siela pasinėrė į naująjį tikėjimą. Ji niekada nesigailėjo pakeitusi religiją, sakydama: „Protestantizmas yra toks nuobodus!“

Ji ir toliau Rasputiną laikė senosios stačiatikybės išminties ir dorybės įsikūnijimu. Kai jos freilina Marija Tutelberg pareiškė tuo abejojanti, Aleksandra griežtai ją nutraukė: „Išganytojas savo mokiniais pasirinko ne mokslininkus ar teologus, o paprastus žvejus ir dailides. Evangelijose parašyta, kad tikėjimas gali judinti kalnus.“ Tada parodė į paveikslą, vaizduojantį vieną iš Kristaus stebuklų, ir pareiškė: „Šis Dievas gyvas ir šiandien. Tikiu, kad mano sūnus vėl prisikels. Žinau, kad dėl mano tikėjimo daugelis mane laiko išprotėjusia. Tačiau visi, kurie tikėjo, tapo kankiniais.“ Nors ir daug meldėsi, Aleksandra negalėjo nepastebėti, kad jos maldos nė kiek nepagerina sūnaus būklės. Priepuoliai kartojosi, ir jis lengvai galėjo bet kuriuo metu mirti. Štai kodėl Rasputinas tapo jai toks svarbus. Gilliard’as pasakojo:

„Susipažinusi su Rasputinu ji įtikėjo, kad jeigu kreipsis į jį Aleksejui Nikolajevičiui pasijutus blogai, jos sūnus gyvens. Aleksejui Nikolajevičiui kažkaip pasidarys geriau. Jei norite, vadinkite tai atsitiktinumu, bet šeimos bendravimas su Rasputinu sutapo su Aleksejaus Nikolajevičiaus būklės pagerėjimu.“

Aleksandra tuo tikėjo. Ji nebeturėjo ko daugiau įsitverti, o šiame tikėjime rado sielos ramybę. Ji buvo įsitikinusi, kad Rasputinas yra pusiau šventasis ir tarpininkas tarp jos ir Dievo.

Rasputinui mirus, ji mėgino kiek galėdama gelbėti sūnų.

Aleksejus su motina buvo labai artimi. Gilliard’as pasakojo:

„Net jei užeidavo pas ją dvidešimt kartų per dieną, ji visada jį pabučiuodavo. Supratau, jog kaskart su juo atsisveikindama ji bijojo, kad niekada jo nebepamatys. Be to, man atrodo, kad religija jai nedavė to, ko ji tikėjosi: priepuoliai tęsėsi, grėsmė jo gyvybei neišnyko. Stebuklas, kurio ji laukė, niekada neįvyko.“

Aleksejaus sveikata išliko prasta didžiąją metų dalį. Tačiau nors šeimos „draugas“ buvo miręs, laimei, nepasitaikė kritinių situacijų, kad berniukas būtų susižeidęs arba kraujavęs.

Jis visada stengėsi būti drąsus. Dažnai kęsdavo nepakeliamus kojų skausmus, bet paklaustas apie tai juos neigdavo. Kartais pats klausdavo gydytojų: „Kaip jūs manote – ar tai kada nors praeis?“ Kai jausdavosi gana gerai, su mokytoju Gibbesu žaisdavo „plėšikus“. Aleksejus taip pat mėgo žaisti su alaviniais kareivėliais ir brązginti balalaiką. Kobylinskis jį prisiminė kaip gyvą ir energingą vaikiną, laisvai kalbėjusį angliškai ir prancūziškai (jo niekada nemokė vokiečių kalbos). Tėvai ir seserys vadino jį Mažėliu – tai rodo, kad neskubino jo suaugti – ir jis įprato apie save galvoti kaip apie vaiką. Nors buvo nekvailas, protu atitiko savo amžių, jo auklėtojai Pierre’as Gilliard’as ir Sidney’is Gibbesas buvo įpareigoti dalyvauti jo sugalvotuose žaidimuose lauke. Abu vyrai, kaip ir Botkinas, pernelyg brangino savo draugystę su Romanovais, kad laikytų tai savo orumo pažeminimu, be to, jiems irgi būdavo smagu. Taip pat jautėsi ir vieno iš šeimos gydytojų paauglys sūnus Kolia Derevenka, paprašytas kartais pažaisti su Aleksejumi. Visi Romanovai ir jų dvariškiai mėgo švelnų Aleksejaus būdą.

Nikolajus sosto atsisakė kaip tik tuo metu, kai visos keturios jo dukterys – Olga, Tatjana, Marija ir Anastasija – sirgo tymais, greičiausiai užsikrėtusios nuo Aleksejaus. Olga ir Tatjana dar kentėjo nuo pleurito.

Olga buvo kukli mergina, mokėjo prancūzų, anglų ir vokiečių kalbas. Ji mėgo dainuoti, turėjo gražų aukštą balsą. Gražiai piešė. Vengė prašmatnių drabužių. Žmonės pastebėjo, kad Olga tėvą myli labiau nei motiną. Tatjana, priešingai, visada artimai bendraudavo su Aleksandra – galbūt todėl, kad buvo į ją panaši. Ryžtinga ir mėgstanti nurodinėti, ji padėdavo namuose palaikyti tvarką, ir vienas iš jos mokytojų yra pasakęs, kad jei imperatorienė kur nors išvyktų, Tatjana lengvai galėtų ją pavaduoti. Marija buvo gražuolė ir šeimos numylėtinė. Kitų vadinama Maška, ji turėjo gabumų dailei ir buvo socialiausia iš visų seserų. Ji dažnai plepėdavo su sargybiniais, žinojo jų žmonų vardus, klausinėdavo, kiek vaikų ar žemės jie turi. Stipri ir energinga, ji kai kuriems primindavo savo senelį Aleksandrą III. Aleksejus jos prašydavo: „Maška, panešiok mane!“, ir Marija mielai paimdavo brolį. Anastasija buvo neaukšto ūgio, bet tvirtai sudėta. Ji mėgo atrasti žmonių silpnybes ir paskui juos erzinti, antra vertus, turėjo gerą humoro jausmą. Namiškiai ją pravardžiuodavo malonybiniu šuns vardu – Švibziku.

Laiminga Romanovų šeima atsidūrė tokiose sąlygose, kurių niekada neįsivaizdavo. Tačiau jie nenusiminė. Tik Aleksandrai buvo sunku prisiversti šypsotis. Įsižeidusi dėl, jos akimis, iškilių politikų sąmokslo prieš jos vyrą, ji dažniausiai būdavo niūrios nuotaikos. Jai labai trūko aktyvios veiklos Carskoje Selo sanatorijose. Vis dėlto net ir ji suprato, jog neturi pasiduoti nevilčiai, tad su dukterimis grįžo prie paprastų jas vienijančių malonumų: skaitymo, kambarinių žaidimų ir siuvinėjimo. Aleksejus žaisdavo su žaisliniais kareivėliais ir ginklais. Nikolajus daug laiko praleisdavo pjaudamas malkas. Laisvi nuo ankstesnių visuomeninių pareigų, visi jie ieškojo, kaip prasiblaškyti. Laukdami tolesnių įvykių, stengėsi neprarasti drąsos.

Laikinoji vyriausybė

Laikinoji vyriausybė nematė reikalo su Romanovais elgtis griežtai, o Nikolajus savo ruožtu stengėsi nekelti valdžiai jokių keblumų. Abi pusės bendradarbiavo, kad imperatoriškosios šeimos įkalinimas Carskoje Selo būtų kuo pakenčiamesnis. Nepaisant to, kai kurie ministrai troško įsitikinti, ar teisingi yra gandai, kad Nikolajus ir Aleksandra per karą slapta derėjosi su vokiečiais. Taigi iš patyrusių oficialių tyrėjų buvo suburta Vyriausioji ypatingoji tyrimų komisija, kurios užduotis – išsiaiškinti, ar kas nors iš Romanovų mėgino išvesti Rusiją iš karo ir sudaryti atskirą taikos sutartį su Vokietija. Jei komisija būtų suradusi tai patvirtinančių įrodymų, imperatoriškoji šeima būtų buvusi apkaltinta valstybės išdavimu.

Petrogrado taryba nusiuntė į Carskoje Selo kareivių būrį, vadovaujamą socialisto revoliucionieriaus pulkininko Mstislavskio. Jie atvyko šarvuotais automobiliais. Mstislavskis priklausė partijos kairiajam sparnui, ir kurį laiką atrodė, kad smurto išvengti nepavyks. Apsirengęs karine uniforma, jis Kobylinskiui priešais nosį pamojavo laišku nuo Čcheidzės ir pareiškė norįs asmeniškai pasimatyti su Nikolajumi. Taip pat pareikalavo kuo greičiau perkelti buvusį carą į Petropavlovsko tvirtovę Petrograde. Kobylinskiui kategoriškai atsisakius, Mstislavskis sušuko: „Pulkininke, juk suprantate, kad tuoj pasipils kraujas, ir jis kris ant jūsų sąžinės!“ Kobylinskis atsakė: „Ką gi, tebūnie. Jei kris, tai kris, bet aš vis tiek negaliu išpildyti jūsų reikalavimo.“ Mstislavskiui nuboglinus šalin, Kobylinskis pamanė, kad tuo viskas ir baigėsi. O išties anas įsigudrino patekti į Aleksandro rūmus, įtikinęs budintį kapitoną įleisti jį su sąlyga, kad nekalbės su imperatoriumi, o tik pažiūrės į jį iš toli. Grįžęs į Petrogradą, Mstislavskis pranešė Tarybai, kad Romanovai sergimi tinkamai.

Iš visų Vyriausybės ministrų tiesiogiai su Nikolajumi daugiausia bendravo Kerenskis, ypač po to, kai Romanovų likimu buvo patikėta rūpintis Teisingumo ministerijai. Jis turėjo pernelyg daug kitų reikalų, todėl tik balandžio 3 d. rado laiko nuvažiuoti į Carskoje Selo ir pasikalbėti su buvusiu imperatoriumi. Per pirmąjį susitikimą Kerenskis į Nikolajų kreipėsi vardu ir tėvavardžiu, tarsi šis būtų eilinis Rusijos pilietis. Vėliau užsimiršęs pereidavo prie „Jūsų Didenybe“. Imperatorius šį faktą paminėjo savo palydovams, nes tai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kurie jį pralinksmindavo bendraujant su teisingumo ministru. Šie apie Kerenskį buvo blogesnės nuomonės. Jis vilkėdavo rusiškus marškinius ir gana nudriskusį dvieilį švarką, o jie buvo įpratę, kad rūmuose ministrai visada pasirodo su frakais, ir nesuprato, kodėl revoliucija turėtų tai pakeisti. Taip pat jie kreivai žiūrėjo į tai, kad jis į Carskoje Selo atvažiuodavo imperatoriaus limuzinu, vairuojamu senojo vairuotojo. Tai dvariškiams labai nepatiko.

Kerenskis savo pareigas vykdė stropiai, bendraudamas ne tik su Nikolajumi, bet ir su Aleksandra bei Aleksejumi. Nors visoje Rusijoje buvo pagarsėjęs kaip advokatas, aršiai kovojęs su carizmo sistema, dabar Kerenskis pamanė, kad jam svarbu geriau pažinti imperatoriškąją šeimą. Jis paklausė Romanovų, ką jie maną apie politinį prieglobstį Anglijoje, ir pats asmeniškai patikrino Aleksandro rūmų apsaugą. Kaip tik per patikrą vienas rūmų tarnas jam prasitarė, kad imperatorienė su Ana Vyrubova krosnyse sudegino krūvą dokumentų. Kvočiami kiti tarnai patvirtino šią istoriją. Apsiginklavęs šiuo Aleksandros suktumo įrodymu, Kerenskis konfiskavo visus oficialius ir asmeninius rūmų dokumentus, kad ji negalėtų trukdyti Ypatingosios tyrimo komisijos darbui. Taip pat jis pasirūpino, kad Vyrubova būtų išvežta iš dvaro. Tą dieną ji sirgo ir gulėjo lovoje vien su naktiniais, šitaip papiktindama Kerenskį. Jis pamanė, kad moteris neturi nei gėdos, nei savigarbos. Negaišdamas nė minutės, įsakė suimti ją kartu su kita Aleksandros patikėtine Lili Dehn ir abi nugabenti į Petropavlovsko tvirtovę.

Po kelių dienų Kerenskis grįžo į Carskoje Selo su pulkininku Korovičenka, kurį paskyrė karinio miestelio vadu. Jis norėjo visiškai izoliuoti Romanovus. Tarnams buvo pasakyta, kad jie gyvens tokiomis pat karantino sąlygomis, ir leista pasirinkti: likti ar išvykti. Rūmai turėjo būti visiškai atkirsti nuo pasaulio. Be Kerenskio leidimo niekas negalėjo įkelti kojos į jų teritoriją. Visa korespondencija turėjo būti tikrinama. Kerenskis atidžiai sekė Ypatingosios tyrimų komisijos darbą ir pareikalavo leisti patikrinti dėžę su senais Nikolajaus laiškais. Nikolajus pakluso, bet pasiliko vieną laišką, teigdamas, kad jis privatus. Korovičenkai išplėšus laišką jam iš rankų, jis prarado kantrybę, bet, negalėdamas pasipriešinti, tik sušuko: „Na, tokiu atveju aš jums nereikalingas! Einu pasivaikščioti.“