Knygos herojus Bernis Giunteris, sąžinės priekaištų kamuojamas buvęs Berlyno policininkas, sugrįžta. Išaiškėjus jo tikrajai tapatybei, jis laukia, kol galės žaisti katės ir pelės žaidimą. Privatus seklys negali ramiai gyventi net ir praėjus dešimt metų po Vokietijos sutriuškinimo.

1956-ieji, Prancūzijos Rivjera. Ernstas Milkė, Rytų Vokietijos „Stasi“ vadovo pavaduotojas, atvyksta į Nicą. Šis senas ir pavojingas priešas trokšta suvesti sąskaitas. Bernis turi nuvykti į Londoną ir nunuodyti vieną agentę, su kuria abiem teko turėti reikalų.

Senas kriminalinės policijos bendradarbis Fridrichas Koršas dabar dirba „Stasi“ ir turėtų užtikrinti, kad Bernis atliks paskirtą užduotį. Bernis nuo jo pabėga ir juda link Vokietijos sienos, tikėdamasis ją pereiti. Keliaudamas jis turi marias laiko prisiminti paskutinę užduotį, kurią teko vykdyti drauge su Koršu.

Tai buvo 1939-ųjų pavasaris: Oberzalcberge, Hitlerio kalnų prieglobstyje, randamas žemo rango biurokrato lavonas. Bernis skiriamas vadovauti bylos tyrimui, į pagalbą jis pasikviečia Koršą. Žudikui surasti jiedu turi savaitę, kol Hitleris atvyks švęsti savo penkiasdešimtmečio. Berniui pasisekė: ši byla paskirta jam kaip geriausiam žmogžudysčių skyriaus detektyvui. Būtų katastrofa, jei Hitleris sužinotų, kad sukrečianti žmogžudystė buvo įvykdyta jo namų terasoje.

1939-ieji ir 1956-ieji: dvi skirtingos epochos, kurias skiria septyniolika metų. Ir vis dėlto ne tokios ir skirtingos, kaip parodys pribloškianti kulminacija, kai jos abi persipins, sukeldamos tikrą sprogimą.

Knygą iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė. Kiti Philipo Kerro istoriniai detektyvai: „Beveidis nusikaltėlis“, „Bedvasis“, „Kovo našlaitės“, „Vokiškas rekviem“.

Ištrauka iš knygos:

Man pavyko keletą valandų numigti. Keista, bet buvimas arti Hitlerio darbo kabineto durų tam visiškai netrukdė. Vos pastovėjau ant kojų ir, ko gero, būčiau galėjęs išmiegoti visą naktį ant Plikojo kalno. Pabudau nuo kambaryje garsiai skambančio telefono. Dirstelėjau į laikrodį. Buvo gerokai po vidurnakčio.

– Labas, šefe, – tarė Fridrichas Koršas. – Čia aš.

– Ką nors radote?

– Flekso rašomojo stalo stalčiuje buvo kažkokie dokumentai. Nuomos sutartis. Regis, mūsų bičiulis nuomojosi garažą Berchtesgadene. Maksimilijono gatvėje. Priklausantį vietiniam naciui verslininkui vardu daktaras Vechteris. Jis teisininkas.

– Paimkite mane nuo Berghofo po dešimties minučių. Nuvažiuosime ir apžiūrėsime. Gal ten rasime ko nors įdomaus.

– Jūs pamirštate, kad aš neturiu leidimo įžengti į Vado teritoriją.

– Tada grįžkite į Bechštaino vilą. Susitiksime ten. Ar paskambinote Hermanui?

– Jis jau pakeliui į Berchtesgadeną.

Išėjau iš savo kambario ir nusileidau laiptais į vestibiulį. Name buvo dar šalčiau negu prieš tai, tačiau vienas ar du tarnai, vilkintys paltais, vis dar sukiojosi aplink; Kanenbergas man paaiškino, kad jie praktikuojasi dirbti tokią vėlyvą valandą, kai to prireiks atvykus Hitleriui. O man tik norėjosi susirasti lovą ir kristi miegoti. Atsispyriau pagundai įsimesti į burną porą pervitino tablečių ir tikėjausi, kad viskas bus gerai.

Nuo Berghofo iki Bechštaino vilos eiti reikėjo neilgai. Žemyn vedantis kelias dėl sniego ir ledo tapo apgaulingas, todėl džiaugiausi, kad avėjau „Hanwag“ batus. Kelio apačioje, sargybinio namelyje, budintis esesininkas taip apstulbo, pamatęs kažką, ateinantį pėsčiomis nuo Berghofo, kad net nuvirto nuo taburetės. Turbūt pamanė, kad Raudonbarzdis pabudo iš savo tūkstantmečio miego kalno viduje, o gal tiesiog pats buvo užsnūdęs.

Radau Fridrichą Koršą laukiantį automobilyje šalia vilos, ir mudu kartu nuvažiavome žemyn, į Berchtesgadeną. Maksimilijono gatvė prasidėjo ties kalva už didžiulio geležinkelio stoties pastato ir baigėsi kiek žemiau vietinės pilaitės, kurios miela rausva spalva priminė torto glajų. Garažas, kurio adresą ant kvito rado Koršas, buvo priešais pranciškonų vienuolyną, šalia „Rothman’s Silver“ – cigarečių krautuvėlės, kuri atrodė uždaryta. O vienuolynas iš pažiūros laikėsi kuo puikiausiai. Ant krautuvėlės lango matėsi išblukę geltonos žvaigždės kontūrai – žvaigždė buvo nuvalyta, bet, spėju, tik po to, kai ponas Rotmanas su šeima išsikraustė iš Berchtesgadeno. Tokie miesteliai kaip Berchtesgadenas su žydais elgėsi griežčiau negu didmiesčiai; mažuose miesteliuose visi žinojo, kas yra žydai ir kur gyvena, o didmiestyje jie galėjo tapti nematomi. Kažin, pagalvojau, o gal Rotmanas, kaip ir Gerdės Trost bičiulis daktaras Vaserštainas, persikėlė gyventi į Berlyną arba galbūt apskritai išvyko iš Vokietijos. Žinojau, kaip aš būčiau pasielgęs tokiu atveju.

Tebeturėjau Flekso durų raktus, ir po keleto bandymų vienas raktas iš ryšulio tiko garažo vartų spynai. Kai jas atidarėme ir uždegėme palubėje kabančią elektros lemputę, mūsų akys išvydo ryškiai raudoną „Maserati“ su šoniniu išmetamųjų dujų vamzdžiu, nublizgintą iki absoliutaus tobulumo. Kadangi variklio dangtis buvo ilgumo sulig karstu, automobilis vos tilpo į garažą. Starterio rankena buvo nuimta, o šios itališkos transporto priemonės priekis rėmėsi į čiužinį, atremtą į galinę sieną, kad būtų įmanoma kuo labiau jį prispausti nesugadinant priekio, o garažo vartus uždaryti ir užrakinti.

– Tikrai nepanašu, kad prieš mus čia kas nors lankėsi, – pastebėjau. Ant sienos kabojo visas mechaniko įrankių rinkinys, jame nieko netrūko. – Bet vėlgi, čia nėra ko ieškoti. Išskyrus automobilį.

– Užtat kokį automobilį, – atsakė Koršas. – Dabar aišku, kodėl jo name Buchenhohėje pilna tokių paveikslų.

Papurčiau galvą.

– Deja, nelabai atkreipiau į juos dėmesį.

Įdėmiai pažvelgiau pro duris, jungiančias garažą su tuščia krautuvėle.

– Visi susiję su automobilių lenktynėmis, – jis parodė į Rudolfo Karačiolos nuotrauką ant sienos. – Didžiojo prizo plakatai. Lenktynininkai. Atrodo, kad mūsų bičiulis Fleksas buvo tikras automobilizmo entuziastas. Lažinuosi, kad šis automobilis buvo Flekso džiaugsmas ir pasididžiavimas.

– Jei taip, kodėl jis jo nelaikė savo namuose Buchenhohėje?

– Gal juokaujate? Ten nėra garažo, štai kodėl. Žmogus norėjo apsaugoti nuo sniego šį nepalytėtą grožį. Ir aš jo dėl to nesmerkiu. Be to, šis daiktas neturi stogo. Tobulai tinka vasarai, bet turbūt nelabai žiemai, – Koršas apėjo aplink automobilį, braukdamas delnu per kėbulo paviršių. – 26M sportinis variantas. Surinktas 1930 metais. Du su puse litro, aštuoni cilindrai, du šimtai arklio galių. Tikriausiai kainavo krūvelę markių.

– Jūs nusimanote apie automobilius?

– Prieš įstodamas į policijos gretas, dirbau mechaniku, šefe. „Mercedes“ autoservise Vakarų Berlyne.

„Maserati“ stovėjo virš garažo duobės, kurią Koršas mikliai apžiūrėjo ir pranešė, kad, be alyvos rinktuvės, ten daugiau ničnieko nėra. O aš atidariau automobilio bagažinę, po to daiktadėžę salone. Šalia dvejų akinių, poros odinių šalmų ir vairuotojo pirštinių ten buvo Vokietijos ir Šveicarijos žemėlapiai ir „Bad Horn“ viešbučio ant Konstanco ežero kranto išduotas kvitas. Aš net atsegiojau variklio gaubto dirželius ir paieškojau šalia variklio, bet ten irgi nieko gero neradau. Rakteliai tebebuvo automobilyje, tad Koršas neatsispyrė pagundai, įsitaisė vairuotojo sėdynėje ir tvirtai suėmė rankomis vairą.

– Norėčiau turėti tokią mašinaitę, – pasakė.

– Na, jei liksite čia, ant Hitlerio kalno, ir sugebėsite išsukti kokį nors gražų, viliojantį reikaliuką žmogui, vardu Martinas Bormanas, tada gal ir galėsite sau leisti įsigyti tokią. Tačiau nežinau, ar šis automobilis daug ką pasako. Išskyrus tai, kad Fleksas mėgo važinėti į Šveicariją.

– Jis pasako, kad Fleksas turėjo gerą skonį, rinkdamasis automobilius. Pasako, kad užsidirbo nejuokingą sumą pinigų. Dar pasako, kam tuos pinigus leido. Pasako, kad niekas, su kuo iki šiol kalbėjome, neužsiminė apie šį automobilį, tad galimas daiktas, kad jis nedažnai jį vairavo. Galbūt tik nedaugelis žmonių apie jį žinojo. Ar apie šį garažą, – jis ilgesingai pasukiojo medinį vairą. – Galiu užvesti?

– Mielai prašom, – atsakiau. – Dėl manęs galite ir visą miestelį apvažiuoti.

Atstūmėme automobilį nuo čiužinio ir ištraukėme iš mažytės bagažinės starterio rankeną. Jau rengėmės užvesti variklį, kai čiužinys neišlaikęs pusiausvyros nuvirto ant nuožulnaus „Maserati“ gaubto. Aš nuėjau jo pakelti.

– Minutėlę, – pasakiau Koršui. – Man atrodo, toje sienoje už čiužinio kažkas yra.

Dar šiek tiek pastūmėme automobilį akmeninėmis grindimis, kol pusė korpuso išlindo pro vartus į gatvę, ir atitraukę čiužinį išvydome seną „York“ sieninį seifą su kodine spyna. Seifo būta didžiulio – sulig automobilio durimis. Pasukiojau mažytę apvalią rankeną, bet durys nejudėjo iš vietos.

– Turbūt priklausė krautuvei, – tarė Koršas. – Geras būdas paslėpti. Su šiuo automobiliu.

– Aš nieko prieš lažintis, kad būtent šito ir ieškojo žmogus, iškrėtęs Flekso namus, – pasakiau.

– Būčiau linkęs pritarti, – atsakė Koršas. – Ta prasme, kam dar šautų į galvą ieškoti seifo, pamačius tokį akį traukiantį daikčiuką kaip šis „Maserati“?

– Panašu, kad mums teks kreiptis į ankstesnį savininką, Jakobą Rotmaną, – pasakiau. – O gal į žmogų, iš kurio Fleksas nuomojosi šią vietą. Daktarą Vechterį. Kad pasakytų skaičių kombinaciją.

– Vechteris gyvena Berchtesgadene, Lokštaino gatvė, namo numeris 29. Apie porą kilometrų nuo čia.

– Nuvažiuokime ir pažadinkime jį, – nusišypsojau, įsivaizduodamas godų, nusipenėjusį nacį advokatą, kuris pasinaudojo Rotmano situacija. Jau įsivaizdavau, kaip pasismaginsiu per tą mūsų pokalbį.

– Galėtume važiuoti šiuo „Maserati“.

– Kodėl gi ne? Tada tikrai pažadinsime visus.

Ši mintis irgi privertė mane nusišypsoti; ta patogi Berchtesgadeno ramybė prašyte prašėsi sudrumsčiama taip, kaip tai gali padaryti tik aštuonių cilindų „Maserati“ Grand Prix.

Ant garažo durų palikome raštelį Hermanui Kaspeliui, kad lauktų mūsų sugrįžtant. Po kelių sekundžių pavyko užvesti automobilį, ir Koršas nudūmė Berchtesgadeno gatvėmis ir aukštyn į kalną šiaurės kryptimi, link Kacmano viršūnės ir Austrijos sienos. Nors mūsų veidus čaižė šaltas vėjas, – automobilis turėjo atlenkiamus priekinius stiklus, tik iš jų buvo mažai naudos, – Koršas vairavo išsišiepęs iki ausų.

– Myliu šią mašiną, – šūkčiojo. – Tik paklausykite to variklio. Po žvakę kiekvienam cilindrui, du viršutiniai skirstomieji velenai.

Man šis važiavimas teikė vien sadistinį malonumą; mažame Bavarijos miestelyje Flekso automobilis ūžė lyg meseršmitas, pasiklydęs danguje virš slėnio, lyg tranas iš Landlervaldo bityno. Tas automobilis būtų triukšmingas net vidurdienį, tačiau pirmą valandą nakties net ir bosinio alpių rago gaudimas skambėtų tyliau už šio „Maserati“ variklį. Privažiavus prie Vechterio namo, vos pasukus už vietinės ligoninės Lokštaino gatvėje, liepiau Koršui šiek tiek padidinti variklio apsukas, kad pažadintume visus jo kaimynus.

– O kodėl? – paklausė jis.

– Todėl, kad abejoju, ar šiuos žmones ėmė kankinti nemiga, kai Rotmanas su šeima buvo priversti palikti miestelį.

– Ko gero, jūs teisus, – pasakė Koršas ir vėl išsišiepęs keletą kartų nuspaudė akceleratoriaus pedalą, o tada palaukė, kol variklis nutils. – Dėl to jūs man ir patinkate, šefe. Kartais būnate tikras kalės vaikas.

Koršas išjungė variklį ir nuėjo paskui mane takeliu.

Tai buvo didelis medinis namas, apjuostas mediniu balkonu, su dengtais laiptais šone; nenustebčiau, jei čia net ir loveliuose ant palangių auginamos odinės trumpakelnės. Trūko tik poros prisukamų figūrų su alaus bokalais rankose. Garsiai pasibeldžiau į paradines duris, bet dėl „Maserati“ sukelto triukšmo šviesos viduje jau degė. Duris atidaręs vyras buvo storas ir labai išblyškęs, nors veikiausiai iš įsiūčio, kad prižadintas. Jis vilkėjo raudoną šilkinį chalatą, žili plaukai nebuvo susivėlę, o žili ūsiukai atrodė pasišiaušę iš pasipiktinimo. Atrodė, lyg visas pulkas mažyčių kareivėlių tuoj nužygiuos nuo jo veido ant manojo ir kaip reikiant duos man ausų. Įtūžęs jis ėmė keiktis dėl triukšmo lyg koks tironiškas mokyklos direktorius, bet veikiai sušvelnino toną, kai parodžiau jam savo policininko ženklelį, nors mieliau būčiau užtvojęs viena iš kabančių ant sienos slidžių.

– Policijos komisaras Giunteris.

Prasistūmiau pro jį į vidų, kaip dažnai matydavau elgiantis gestapininkus, ir mes tiesiai iš lauko sustojome jo koridoriuje ir neskubėdami pradėjome spragsėti fotoaparatu ir atidarinėti stalčius. Galop nusprendžiau eiti prie reikalo.

– „Rothman’s Silver“ krautuvė Maksimilijono gatvėje, – atžariai prabilau. – Kaip suprantu, jūs esate dabartinis savininkas.

– Teisingai. Įsigijau tą nuosavybę, kai pernai lapkritį buvę savininkai ją atlaisvino.

Jis pasakė taip, tarsi jie būtų padarę tai savo noru. Tačiau aš, žinoma, supratau, ką reiškia ta data. 1938-ųjų lapkritis. Krištolinė naktis, Sudaužytų vitrinų naktis, kai visoje Vokietijoje nusiaubtos žydų krautuvės ir sinagogos, buvo lapkričio 9-ąją. Savaime aišku, kad Jakobui Rotmanui teko parduoti nuosavybę už smarkiai numuštą kainą, o tai reiškia, kad kai tave reguliariai sumuša gatvėje, imi suprasti, jog esi nepageidaujamas.

– Tai buvo ponas Jakobas Rotmanas, tiesa?

– Ar šis reikalas negalėjo palaukti iki ryto?

– Ne, negalėjo, – šaltai atkirtau. – Garažas šalia krautuvės irgi jūsų, ar ne?

– Taip.

– Ir jūs jį nuomojote daktarui Karlui Fleksui.

– Teisingai. Už dvidešimt markių per mėnesį. Grynaisiais. Bent jau kol rasiu naują krautuvės nuomininką.

– Ten yra seifas, galinėje sienoje. Spėju, kad jame Rotmanas saugojo savo sidabrą. Ar žinote skaičių kombinaciją?

– Ne. Ji buvo užrašyta ant lapelio, kurį daviau daktarui Fleksui, kartu su raktais. Deja, nepasidariau kopijos. Klausykite, juk geriausia dėl to klausti jo paties, ne manęs.

– Faktas, kad klausiu jūsų, reiškia, jog negaliu jo paklausti.

– Kodėl?

– O kaip pats Rotmanas? – paklausiau, ignoruodamas Vechterio klausimą. – Gal žinote, kur jis persikėlė, išvykęs iš Berchtesgadeno? Gal kartais į Miuncheną? Ar kur nors kitur?

– Ne, nežinau.

– Jis nepaliko adreso korespondencijai persiųsti?

– Ne.

– Kaip gaila.

– Ką turite omenyje – kaip gaila? Jis yra žydas. Ir net jei būtų palikęs adresą, nelaikau savo pareiga persiųsti pašto kažkokiam gobšuoliui žydui. Turiu svarbesnių reikalų.

– Aš taip ir pamaniau. Ir taip, tikrai gaila. Man gaila. Matote, tas žydas galėjo man sutaupyti daugybę laiko. Gal net padėti išaiškinti nusikaltimą. Štai kur bėda dėl pogromų. Ateina diena, kai supranti, kad žmonės, kuriuos persekiojai, turi tai, ko tau nedelsiant reikia. Ko man reikia. Ko Martinui Bormanui reikia.

– Kai Rotmanai išvyko, tame seife nieko nebuvo. Jis buvo tuščias. Aš patikrinau.

– O, aš nė kiek neabejoju, kad patikrinote. Na, dabar jis užrakintas, ir, regis, niekas nežino kodo.

– O ten viduje yra kažkas svarbaus?

– Tai seifas. Dažniausiai seife visada būna kas nors svarbaus, ypač kai jis užrakintas. Šiaip ar taip, regis, daktaras Fleksas daugiau nebemokės jums nuomos už garažą. Sakyčiau, kad jūsų sutartis nutraukta. Visam laikui.

– Ak? Ir kodėl gi?

– Jis negyvas.

– O, Dieve. Vargšelis.

– Taip. Vargšelis. Visi tą patį kartoja.

– Kas jam nutiko? Kaip?

– Natūralios priežastys, – atsakiau.

Dabar, kai neišpešiau iš Vechterio Rotmano seifo spynos kodo, mažiausiai reikia, kad kas nors žinotų, jog tas seifas garaže išvis egzistuoja, tad jau ėmiau manyti, kad iš man nebuvo labai protinga važinėtis po Oberzalcbergą automobiliu, slepiamu garaže, o apie tai, kad Fleksas nuomojosi garažą, žinojo vos keli žmonės. Aš tikrai nenorėjau, kad asmuo, įsilaužęs į Flekso namą, mėgintų laužtis ir į garažą. Ką gali žinoti, gal tas asmuo žino seifo spynos skaičių kombinaciją. Liko vienintelė išeitis. Nors man baisiai nesinorėjo to daryti, privalėjau įbauginti Vechterį, kad šis tylėtų apie garažą, seifą, Flekso mirtį, apie viską.