Trumpai apie Meksiką
Meksika, o tiksliau Meksikos Jungtinės Valstijos – tai federalinė konstitucinė respublika Šiaurės Amerikoje. Šalis užima beveik 2 mln. km² plotą ir yra 14-ta tarp didžiausių nepriklausomų valstybių pasaulyje. Joje gyvena virš 120 mln. gyventojų.
Meksikos vardas kilęs nuo jos sostinės Meksiko pavadinimo, o šis savo vardą paveldėjo iš anksčiau toje vietoje buvusio actekų miesto Mešiko-Tenočtitlano. „Meši“ – tai karo dievo Mešitlio vardo dalis, priesaga „-ko“ reiškia šalį, taigi „Mešiko“ – Mešitlio šalis. Ispanams užkariavus šalį, nahuatlių (actekų) kalbos garsai buvo užrašomi pagal ispanų kalbos rašybos taisykles, taigi pavadinimas tapo „México“. Ilgainiui ispanų kalboje garso „š“ nebeliko ir „x“ žymimas garsas dabar tariamas kaip „ch“. Todėl šalies pavadinimas ispaniškai dabar skamba kaip „Mechiko“, o ne „Mešiko“. Kai kurios kitos kalbos (tarp jų ir lietuvių) garsą, žymimą raide „x“, išsivertė ne pagal ispaniškąjį, o pagal lotyniškąjį tarimą – „ks“, taigi mums ši šalis žinoma kaip Meksika.
Meksikoje labai sudėtinga situacija nusikalstamumo ir korupcijos atžvilgiu. Dauguma vietinių žmonių gyvena nepritekliuje, tačiau pinigų prasimanyti bando visais įmanomais būdais. Prekybą šioje šalyje vykdyti nesunku, nėra tiek reguliavimų ir reikalavimų kiek, pavyzdžiui, Lietuvoje, tad šeimos neretai prekiauja kuo tik gali tiesiog gatvėse. Ryte gali pamatyti tą patį žmogų siūlantį įsigyti kavos puodelį, per pietus – tradicinių takų, o vakare prekiaujantį siuvenyrais. Tiesa, švietimas šioje šalyje skurdus. Tiek pati valdžia nesiima gerinti sistemos, tiek ir žmonės nelinkę manyti, kad išsilavinimas reikalingas. Iš kartos į kartą tėvai savo vaikams perduoda prekybos gatvėse „žinias“ ir siunčia verčiau dirbti, o ne mokytis.
Įdomu dar ir tai, kad meksikiečiai tiki mistika, raganavimu, įvairiais užkalbėjimais, magijos galia. Čia veikia ne vienas „raganų turgus“, kuriame galima įsigyti žvakių ir eliksyrų visiems gyvenimo atvejams bei kitų „raganiškų“ dalykėlių. Maža to, daugelis meksikiečių apsirgę būna linkę pirmiau kreiptis į šamanus nei į medicinos profesionalus. Dalis mirčių ištinka būtent dėl to, kad laiku nepaskirtas gydymas, o žmonės kliovėsi stebuklingais prisilietimais, tepalais ar skysčiais.
Kaip mes planavome kelionę
Kadangi pamatyti šią milžinišką šalį nusprendėme keliaudami savarankiškai, planavimas išties užtruko. Regis, vykome netrumpam laikui, tačiau vis tiek teko atsirinkti labiausiai dėmesio vertas vietas. Galiausiai susidėliojome preliminarų planą ir pradėjome domėtis plačiau. Šiek tiek išgąsdino įvairūs straipsniai ir pasakojimai apie vagystes, pavojus keliuose, įvairius sukčiavimo atvejus, netgi susišaudymus. Kilo idėja susirasti Meksikoje gyvenantį lietuvį, kuris padėtų geriau suprasti situaciją. Ir mums pasisekė. Tautietis ne tik papasakojo apie kiekvieno planuojamo aplankyti regiono specifiką, bet ir patarė, kaip geriausia keliauti šalies viduje. Padedami lietuvio keliose zonose užsisakėme mikroautobusiukus su vairuotojų paslaugomis, o vienoje – išsinuomojome automobilius. Čia verta paminėti, kad keliavome aštuoniese, tad gausioje kompanijoje ir padedami tautiečio tikrai jautėmės saugiau. Tiesa, būtent jis ir stebėjosi drąsiu mūsų maršrutu, žadančiu tiek daugybę nuostabių vaizdų, tiek ir nepamirštamų nuotykių. Ir iš tiesų, nors nebuvome niekur apgauti ar apvogti, ekstremalių situacijų netrūko, o patirti įspūdžiai į prisiminimų skrynelę nugulė ilgam.
Nesaugus Siudad Valjesas ir nuostabios apylinkės
Į Meksiką skridome pro Frankfurtą. Vokietijos sostinės oro uoste persėdome į lėktuvą, nukėlusį mus į sostinę Meksiką. Tiesa, čia apsistojome vos kelioms valandoms – nusiprausti ir numigti. Ryte laukė ankstyvas skrydis į Tampiką, vieną iš pavojingiausių Meksikos regionų dėl klestinčios narkotikų kontrabandos. Būtent dėl to oro uoste mus iškart pasitiko pirmasis mikroautobusiuko vairuotojas. Tokiose nesaugiose zonose patartina keliauti su vietiniu, kuris yra susipažinęs su vietos specifika.
Pirma stotele pakeliui į nakvynės vietą Siudad Valjese buvo Puente de Dios kriokliai ir tvenkiniai. Tai – lankytina vieta, kur galima šokinėti į vandenį, plūduriuoti prieš sraunią srovę besilaikant už virvės, plaukioti olose ir kitaip smagiai pramogauti. Žmonių čia tikrai netrūksta, tačiau prižiūrėtojų – nėra. Taigi karstydamasis šlapiomis olomis ar šokinėdamas nuo jų į vandenį kiekvienas pats atsakingas už savo saugumą. Kaip, beje, ir daugumoje Meksikos vietų.
Kitas objektas – Tamulo krioklys – buvo vienas iš labiausiai lauktų pamatyti. Tiesa, Puente de Dios pliuškenomės ilgiau, nei buvome numatę, tad prie Tamulo atvykome jau vakarėjant. Lipome į vieną paskutinių valčių, kuriomis žydru vandeniu plukdoma link krioklio. Iš tiesų, nei žodžiais apsakysi, nei nuotraukomis perteiksi, koks stebuklingas Tamulo krioklys leidžiantis saulei. Kai yrėmės atgal visiškoje tyloje ir ramybėje, o aplinka priminė fėjų miškus, vienbalsiai sutikome, kad mums pasisekė, jog į šią vietą atvykome keliomis valandomis vėliau. Šias mintis gamta tik patvirtino mums išlipus į krantą – link transporto ėjome jonvabalių nusėtomis pievomis.
Jau visai sutemus pavakarieniavome pakelės užeigoje. Deja, ši zona nėra pritaikyta turistams, tad vietų pavalgyti čia nėra gausu, o ir tos, kurios veikia – paprastos ir skirtos vietiniams. Pagaliau pasiekėme nakvynės vietą. Išsyk nustebino, kad visi namo langai ir durys apkalti grotomis. Mus pasitikusi savininkė paaiškino kodėl: Siudad Valjese labai nesaugu, čia vyksta susišaudymai ir vagystės. Moteris mus prisaikdino gerai užsirakinti ir nekelti kojos į lauką. Tąnakt išties prižadino garsai, panašūs į šūvius. Ryte vieni kitus raminome, kad galbūt tai – fejerverkai. Paklausėme vairuotojo, ar vyko kokia šventė, ar visgi tai buvo susišaudymas. Jis teatsakė: „Kad jums būtų ramiau, galvokite, kad fejerverkai.“
Kitą dieną anksti ryte išvykome tyrinėti dar kelių šiame regione svarbių objektų. Pakeliui stabtelėjome gausių ir riebių pusryčių, o prie mūsų prisijungė papūga, kuri ne tik šokinėjo nuo galvos ant galvos, bet ir be jokių skrupulų maitinosi iš mūsų lėkščių ir puodelių.
Po kelių valandų pasiekėme Las Pozas – 32 ha ploto siurrealistinį sodą su aukštomis betono skulptūromis, esantį daugiau nei 610 metrų virš jūros lygio, subtropiniame atogrąžų miške, kurį čia kadaise įkūrė pakvaišęs menininkas Edwardas Jamesas. XX a. pradžioje gyvenęs britų poetas atvykęs į Meksiką užsimanė čia įkurti Edeno sodą. Mirus tėvams jis paveldėjo didžiulius turtus, kuriuos ir investavo, kad sukurtų šią keistą vietą. Jo geras draugas buvo Salvadoras Dali. Tikima, kad jis prisidėjo savo idėjomis.
Toliau važiavome į Sotano De Las Huahuas. Šimtais laiptų pasikėlus lydint vietinei gidei ir čia už kąsnį „dirbantiems“ šunims, atsiveria 100 m pločio ir 500 m gylio urvas, kuriame gyvena paukščiai. Kiekvieną rytą jie skrenda iki jūros medžioti, o vakare grįžta į kalnus ir maždaug 150 km/val. greičiu neria atgal į urvą. Būtent todėl čia ir atvykome vakare, kad galėtume pamatyti šį unikalų reiškinį. Dauguma čia gyvenančių paukščių yra kregždutės ir papūgos, kurios visu būriu klegėdamos lyg kulkos šauna žemyn, o jų balsai aidu atsimuša į gilaus urvo sienas.
Kitos dienos rytą, papusryčiavę netoliese esančiame turguje, vykome į De Micos krioklių parką, garsėjantį nusileidimu lynu (angl. zip-line). Aš pati niekada nesu to mėginusi, todėl labai bijojau ir mane ganėtinai ilgai įkalbinėjo. Visgi jau nusileidusi pirmąja ir trumpiausia trasa buvau laiminga sutikusi. Leisdamasi antrąja 1 kilometro ilgio trasa virš nuostabių žydrų krioklių pajutau dar daugiau džiaugsmo ir laisvės. Ir po to viskas pasikeitė. Kai atėjome prie trečios trasos, netekome žado. Ant lynų stovėjo dviračiai, kuriais turėjome minti pirmyn ir atgal. Neapsakysiu, kaip buvo baisu: esi 80 metrų aukštyje, vėjas dviratį siūbuoja į kairę ir į dešinę. Prisiminiau visas žinotas maldas, ašaros tekėjo skruostais, o kinkos drebėjo kaip epušės lapai vėjyje. Ir pasirinkimo nėra, ir kelio atgal nėra, viskas priklauso tik nuo tavęs – privalai minti ir nesustoti.
Mano siela dar nespėjo sugrįžti į kūną, kai laukė dar viena ekstremali pramoga – šokinėjimas nuo krioklių, virš kurių ką tik skraidėme. Buvau vienintelė kompanijoje, mėginusi pabėgti į saugų autobusiuką, tačiau prižiūrėtojai neleido. Atskirai nuo visų šokinėjau nuo mažesnių, „vaikiškų“ kriokliukų. Tačiau ir to pakako, kad vienoje vietoje pagautų srovė ir imtų sukti po vandeniu. Tuomet patyriau pirmą savo gyvenime panikos ataką, po kurios, pagauta adrenalino, nušokau nuo 4 m aukščio krioklio. Ilgai negalėjau atsitokėti ir toliau tiesiog ėjau šalimais upės ant kranto, iki pabaigėme šią man per daug ekstremalią pramogą.
Likusi dienos dalis buvo kur kas ramesnė ir bent jau man malonesnė. Aplankėme nuostabaus grožio Minas Viejas ir El Maco krioklius. Po jų keliavome pažiūrėti vieno plačiausių Meksikos krioklių – El Salto. Deja, nepasisekė įvertinti jo tikrojo grožio, kadangi buvo užsukti šliuzai...
Linksmybės ir blogybės Gvadalacharoje
Anksti ryte patraukėme į kitą regioną. Mūsų tikslas – Gvadalachara. Čia pakelėje sustojome papusryčiauti. Vairuotojo rekomenduotoje kavinėje buvo tiekiamas neįprastas patiekalas – juodi takai ir milžiniškos juodos kesadilijos. Aš vienintelė jų nevalgiau, kadangi užkišau skrandį sriuba. Ir vakare vienintelė nebuvau labai stipriai apsinuodijusi... Daugeliui buvo ne tik neapsakomai bloga, bet ir pakilo temperatūra, o atsigauti negalėjo dvi dienas. Blogiausia, kad kitą dieną mus sutiko lietuvis, padėjęs organizuoti kelionę. Jis mums surengė vakarėlį, per kurį gaminome gvakamolę, kepėme takus, klausėmės linksmųjų mariačių. Tačiau gyvų tarp mūsų buvo mažai... Neslėpsiu, kad pakaitomis visi blogavome visą likusią kelionę, ir net kelissyk.
Kitą dieną išvykome į Tekilą. Tai – regionas, kur auga mėlynosios agavos, iš kurių gaminama tekila. Panašiai kaip ir su šampanu, tik Tekilos regione varomas alkoholinis agavų gėrimas gali būti vadinamas tekila. Visa kita – meskalis. Jo ir skonis daug prastesnis. Tiesa, tekila Meksikoje visai kitokia nei Lietuvoje – daug švelnesnė, lengvesnė, ryte net jos padauginus nebūna jokių pasekmių.
Apsilankėme tekilos fabrike, mums papasakojo apie gamybos ypatumus, eksperimentus su muzika (antai nuo muzikos, kuri leidžiama brandinant tekilą, priklauso jos skonis!), degustavome įvairias rūšis. Čia sužinojau, kad skaidrus gėrimas supilstomas iškart pagaminus, o gelsvai rusvas – brandintas statinėse. Įdomu dar ir tai, kad agavų derlius nuimamas tik kas septynerius metus. Finansinio išprusimo stokojantys meksikiečiai, gavę pinigus už derlių, netrunka jų išleisti – perka daiktus, keliauja. O likusį laiką ir toliau gyvena vos sudurdami galą su galu.
Pasivaikščioję po patį Tekilos centrą patraukėme namo. Pakeliui dar užsukome į labai linksmą barą po atviru dangumi, kuriame gaminami ypatingi kokteiliai – kantaritos. Tai tekilos, gazuoto vaisvandenio ir šviežių citrusinių vaisių kokteiliai, kuriuos gamina į mažiausiai 10 litrų talpos molines taures. Linksmas barmenas gamindamas daro tikrą šou, o rankomis spaudžia vaisius geriau nei sulčiaspaudės. Ir jam – tik 14 metų...
Kitos dienos plane – kopimas La Barranca de Huentitan kanjonu. Tiesa, čia mes su kambarioke nusprendėme nevykti. Šiam iššūkiui reikalinga gera savijauta ir fizinis pasirengimas. Išsimiegojusios tiesiog nuvykome į apžvalgos aikštelę ir pasigrožėjome vaizdais. Po pietų sugrįžusi likusi komandos dalis buvo labai pavargę ir norom nenorom pripažino abejojantys, kad buvo verta. Vakare turėjome laisvo laiko, tad nusprendėme pasivėžinti po Gvadalacharą karietomis. Gera žinia ta, kad karietos čia – be arklių. Gyvūnų teisių aktyvistai po truputį gyvuliais traukiamas karietas išstumia iš rinkos.
Ten, kur palmės, baltas smėlis ir žydra jūra
Anksti ryte išskridome į Meridą. Iš čia patraukėme Karibų jūros link. Selestūne įsigijome ekskursiją kateriu, juo buvome nuplukdyti į įlanką, kurioje gyvena flamingai, pasiplaukiojome siaura džiunglių upele stebėdami milžiniškus termitų lizdus, sustojome pasipliuškenti ir išsitepti gydomuoju moliu.
Kitą dieną pradėjome pasiplaukiojimu senotuose (karstiniuose ežerėliuose). Pirmiausia atvykome į La Cuzamą. Tai kelių senotų kompleksas, kur turistai pervežami arkliais varomais vežimais ant bėgių. Senotai čia išties įspūdingi, išskirtiniai, verti dėmesio.
Po pietų išvykome į Izamalį. Tai – nedidelis miestas Jukatano valstijoje. Jis žinomas kaip Geltonasis miestas, kadangi įstatymais čia įtvirtinta prievolė visus pastatus dažyti vienoda geltona spalva.
Vakare atvykome pernakvoti į Valjadolidą, o vakarienei čia ragavome gvakamolės su svirpliais. Iš čia ryte patraukėme pamatyti vieno iš septynių pasaulio stebuklų – Čičen Icos. Tai – majų šventyklų miestas, buvęs politinis, ekonominis ir religinis šios civilizacijos centras. Miestas įkurtas VII a. XIV a. pabaigoje dėl iki šiol nežinomų priežasčių gyventojai miestą staiga paliko. Gidas mums pasakojo, kad priežastis – iškirsti medžiai, suteikdavę pavėsį ir užuovėją nuo kaitrios saulės. Ir išties, kol pasivaikščiojome, nemenkai sukaitome. Tiesa, čia nustebino ir vietinis suvenyrų pardavėjas, su mumis prakalbęs lietuviškai. Toliau keliavome pasimaudyti dar keliuose senotuose, vienas kurių, Sayutun, – labiausiai lankomas įvairių nuomonės formuotojų iš viso pasaulio. Dėl čia įrengto „podiumo“ nuotraukos būna fantastiškos. Deja, užtrukti ir surengti fotosesijos negalėjome, kadangi laukė ilgas kelias iki „Chiquila“ kelto, plukdančio į Holbošo salą. Tai – unikali sala Kintanos Roo valstijoje. Ją nuo žemyno skiria 10 km sekli lagūna, kurioje gyvena flamingai, pelikanai ir kerintys švytintys planktonai. Ši vieta unikali tuo, kad joje uždraustas eismas automobiliais. Žmonės čia juda pėsčiomis, dviračiais arba golfomobiliais.
Labai gailėjomės, kad čia likome vos dviem naktims. Tai – tikrai nuostabi vieta, atmosfera čia nepakartojama, atpalaiduojanti. Tačiau mūsų laukė neką mažiau nuostabus Bakalaras, į kurį išvykome tarpmiestiniu autobusu. Šis miestas yra įsikūręs šalia lagūnos. Čia šiltas gėlas vanduo, iš kurio nesinori išlipti.
Bakalare išsinuomojome du lengvuosius automobilius ir patraukėme link Tulumo. Pačiame mieste negyvenome – labai brangu. Pasirinkome greta esantį Chemuyil miestelį ir viešbutį džiunglėse. Pakeliui gavome laišką, kuriame nurodyta, kad į namus gali atklysti skorpionų (prašoma nepalikti drabužių ant grindų), tarantulų (prašoma jų nežudyti, nes gentainiai tai pajunta ir subėga dešimtimis) ir gyvačių (prašoma nesifotografuoti ir staigiai pranešti personalui). Kad ir kaip ten būtų, namelis džiunglėse buvo išties jaukus, o nepageidaujami gyviai į svečius užsukti pasidrovėjo.
Viešbutyje buvo teikiama Temazcalio paslauga, šiek tiek primenanti ir mūsų pirčių papročius. Džiunglėse stovinti molinė garinė pirtis, senovės actekų dainos jose, psichologiniai pratimai išreiškiant savo norus, neramumus, palinkint kitiems gerų dalykų, ir rėkimas kiek gali iš širdies gilumos. Tai – tikrai įdomi patirtis, verta dėmesio pramoga.
Sulaukę naujos dienos vykome pasipliuškenti į Dos Ojos senotus. Čia su gidu galima pasnorklinti tamsoje pasišviečiant žibintuvėliais ir nuplaukti į šikšnosparnių olą. Labai rekomenduoju, nes įspūdžiai – neišdildomi. Ypač jei pavyks sutikti po jumis gilyn neriančių narų.
Popiet išvažiavome į Akumalį, kuriame gyvena jūrų vėžliai. Čia plukdoma iki rifo ir paskui su gidu nardant, arba snorklinant, parplaukiama iki kranto. Pakeliui stebimas rifas, rajos, kalmarai ir galų gale – patys vėžliai. Labai smagu pamatyti, kaip kas kelias minutes šie didžiuliai gyvūnai išneria įkvėpti.
Kitą dieną išvykome į ekskursiją po majų civilizacijos griuvėsius Tulume. Šie griuvėsiai išsiskiria unikalia vieta ant Karibų jūros kranto. Tulumas buvo vienas paskutinių majų pastatytų miestų, svarbus šios civilizacijos uostas, todėl jo architektūra gerokai skiriasi nuo kitų majų miestų. Manoma, kad anksčiau Tulumo miestas buvo vadinamas Zama – majų kalba tai reiškia „aušros miestas“. O štai pavadinimas „tulum“ reiškia sieną – jį miestui greičiausiai suteikė jo tyrinėtojai.
Po ekskursijos ketinome apsilankyti Tulumo ir Kankūno miestų centruose, bet visi pagrindiniai keliai buvo uždaryti. Visgi labai nenusivylėme, nes tądien buvome įpusėję kelionę ir jau jautėsi nuovargis. Vakare buvome užsisakę vakarienę, kurią gamina ir į namelį pristato virtuvės šefas. Neslėpsiu, buvo labai juokinga, kai „virtuvės šefu“ pasirodė esančios trys mielos meksikietės moterytės, kurios mumis labai rūpinosi.
Leidę sau šiek tiek ilgiau pamiegoti išsiruošėme paplaukioti dar viename senotame. Gran senotas ypatingas tuo, kad jame gyvena gėlavandeniai vėžliukai, kurie ne tik plaukioja kartu, bet ir tingiai šildosi saulytėje. Tiesa, čia – labai griežta apsauga. Draudžiama naudotis kremais nuo saulės, būtina labai kruopščiai apsiprausti. Pavakarieniavę mieste keliavome į viešbutį, kadangi kitą dieną anksti ryte turėjome vykti į povandeninį skulptūrų parką „Musa“, o vakare laukė skrydis į kitą regioną.
Netoli Kankūno įsikūręs unikalus povandeninis skulptūrų parkas, kurio pagrindinis uždavinys – apsaugoti sparčiai nykstančius koralinius rifus. Idėjos autorius – britų skulptorius Jasonas de Caires Tayloras. Skulptūros pagamintos iš medžiagų, skatinančių natūralų koralų augimą. Čia galimi du skirtingi turai. Vienas yra skirtas nardyti, kitas – snorklinti. Kadangi mūsų laukė skrydis, nardyti, deja, negalėjome, nes turi praeiti tam tikras laiko tarpas, iki bus leidžiama kilti lėktuvu.
Jūrą keičia kalnai
Atvykome į Kankūno oro uostą kelios valandos iki skrydžio. Planavome palikti bagažą ir kur nors oro uoste užkąsti. Ant bilietų buvo aiškiai nurodyta, kad skrydžio laikas 7 p.m., tačiau, pasirodo, lėktuvas išskrido 7 a.m. Kaip darbuotojas mums aiškino, problema ta, kad mes nesuprantame ispanų kalbos, Meksikos specifikos – kartais „p.m.“ gali virsti „a.m.“. Tą vakarą daugiau jokių skrydžių į Tustlą nebuvo, turėjome likti Kankūne ir laukti kelionės kitą dieną. Vargais negalais išsireikalavome nemokamą pervežimą, nakvynę ir vakarienę.
Atskridus į Tustlą mus pasitiko antras mikroautobusiuko vairuotojas. Juokėmės, kad jis atrodė tarsi mafiozas iš meksikietiškų veiksmo trilerių. Matyt, ne veltui. Iš Tustlos keliavome tiesiai į San Kristobalį. Kelias į jį veda kalnų serpantinais, kuriuose vyksta blokados, kartais turistai apvagiami ar sušaudomi. Kelionę šiuo pavojingu keliu būtina baigti dar prieš sutemstant. Tuomet visi atvykę vairuotojai lukteli vieni kitų ir saugumo sumetimais grįžta karavanu. Įpusėję važiuoti pastebėjome kamštį. Vairuotojas, nevengdamas nei priešpriešos, nei skardžio, brovėsi į priekį. Temo.
Autobusiuke stojo nejauki tyla. Privažiavęs kiek tik galėjo arčiau, kamščio pradžios vairuotojas linktelėjo – „blokada“. Vyras kalbėjo tik ispanų kalba, tad negalėjo mums nieko daugiau paaiškinti. Paskubomis iššoko iš autobusiuko ir nubėgo į priekį. Nežinojome, ką daryti. Laukėme. Po kurio laiko pamatėme vairuotoją, kurį praminėme „viršininku“, parbėgant. Marškinius jis gniaužė kumštyje. Išplėšęs vairuotojo dureles visu balsu sušuko: „El Patron!“, ir trenkęs durimis nukurnėjo atgal. Išsivertėme, kad tai reiškia „bosas“, tačiau nė vienas nenorėjome žinoti, kas per bosas ir kur jis. Per susigrūdusias mašinas negalėjome įžiūrėti, kas vyksta. Žmonės lakstė aplinkui ir kažką šūkavo. Saulė nusileido, kalnus apgaubė aklina tamsa. Po pusvalandžio ar kiek daugiau viršininkas sugrįžo, mirktelėjo akimi ir tarė: „500 pesos.“ Supratome, kad susitarė ir mus praleis už mokestį (vairuotojai čia patys būna atsakingi už visus kelių mokesčius ir pakišas, tačiau gausiais arbatpinigiais kompensavome šią žalą ir dar daugiau). Prasivėręs langą viršininkas šūkavo ir brovėsi į priekį. Kai kurias mašinas ar žmones pakeliui net stumteldavo ranka.
Privažiavome pačią blokadą: kelias buvo užvertas automobiliais, už jų – kelio darbų blokeliai, o už šių – minia. Mums važiuojant kelią pravėrinėjo, o protestuotojai ėmė rankomis daužyti autobusiuką šaukdami „por la libertad“ (liet. už laisvę). Neatsiliko ir viršininkas, tą patį šaukdamas išlindęs pro langą. Viešbutį pasiekėme nakčia, tačiau kitą dieną laukė ne mažiau sunki kelionė – dar statesniais ir staigesniais kalnų serpantinais į Chamulos gyvenvietę. Šios kelionės dažniausiai neatlaiko vestibiuliarinis aparatas, tad vaistinėse parduodamas specialus preparatas, apsaugantis nuo supimo (galimas šalutinis poveikis – slopinimas ir mieguistumas). Taigi prieš eidami ilsėtis patraukėme ieškoti vaistinės.
Į kelią leidomės labai anksti. Išgėrėme po tabletytę, kuri visus iki vieno išguldė taip, kad atrodė, jog atsidūrėme giliausioje komoje. Sustojęs pusryčių mūsų niekaip negalėjo prikelti nė vairuotojas – šūkavo, švilpavo, plojo. Kūnas buvo sunkus, galva tuščia, o sapnas niekur nenorėjo trauktis. Šiaip ne taip išsibudinome. Kelio liko nebedaug.
Chamula yra miestelis Meksikos Čiapaso valstijoje. Čia gyvena indėnų genties palikuonys. Visi jie rengiasi išskirtiniais kailiniais tautiniais drabužiais. Šiame miestelyje negalioja jokie įstatymai, nėra policijos – teisybės ieškoma linčo teismo keliu. Vyriausias vadas čia – vietos šamanas, kuris vadovauja bažnyčiai. Jis sprendžia viską, net tai, ar susirgus kreiptis į gydytojus, ar išgijimo prašyti unikaliomis apeigomis. Vietiniai tiki, kad turi dvi sielas, viena kurių atsakinga už jų sveikatą bei gyvybę ir gali būti pavogta filmuojant ar fotografuojant. Todėl čia šiukštu negalima to daryti. Jei nukreipsi kamerą ar telefoną į vietinį, gali būti užpultas ir sužalotas.
Centrinė šio miestelio vieta – bažnyčia. Iš išorės ji nėra išskirtinė, tačiau užėjęs į vidų pasijunti it kitame pasaulyje. Kaip jau minėjau, susirgę čiabuviai neretai gydosi unikaliomis apeigomis. Susirgęs asmuo turi atvykti į bažnyčią su visa šeima ir... višta. Meldžiantis vištai nusukama galva, o tuomet geriama degtinė, kad būtų paprasčiau kalbėtis su dievais, prašant išgijimo. Po šios „ceremonijos“ vištos kūną reikia užkasti tikslioje vietoje, ten, kur susirgai, o galvą išvirti ir suvalgyti. Jei nepasveikai – na, užkasei ne ten, kur susirgai.
Ir štai užeinant į bažnyčią smogia realybė – šiurpūs ir tikri apeigų vaizdai. Sausakimšos šventyklos grindys nuklotos džiovintais spygliais, prietemoje dega tūkstančiai įvairaus dydžio žvakių, kurios virsta, padega spyglius, grindis... Girdisi raudos, vištų kudakavimas... Tų, kurios dar gyvos. Einant į bažnyčios gilumą tenka perlipti ne vieną paukščio lavoną. Aplinkui pilstoma degtinė. Vaikai, žinoma, gerti negali, tad už juos makteli tėtis. O paskui tie tėčiai, gerokai padauginę, voliojasi apsišlapinę bažnyčios prieigose. Viduje palei sienas išstatytos šventųjų skulptūros – visos be rankų. Jas nukapojo gyventojai, supykę, kai bažnyčioje kilo gaisras. Ir išties, kalti šventieji, o ne tūkstantinės pačių degamos ir vartomos žvakės... Dar viena įdomi detalė – ant šių skulptūrų krūtinių pakabinti veidrodžiai. Čia kalbama išpažintis žiūrint į savo atvaizdą, nes savęs neapgausi...
Po šios šiurpios patirties keliavome pasiplaukioti Sumidero kanjonu. Tai – populiarus turistinis objektas bei vienas pagrindinių Čiapaso valstijos simbolių, kuris netgi atvaizduotas herbe. Aplink yra įsteigtas Sumidero kanjono nacionalinis parkas. Plaukiant žadą atima ne tik gamtos didybė, bet ir tingūs krokodilai, po medžius besikarstančios beždžionėlės.
Vakare pasivaikščiojome po spalvingą ir gyvą San Kristobalį. Mėgavomės gatvės muzika ir šokiais, vaišinomės tradiciniais patiekalais, įsigijome suvenyrų – artėjo šios margos kelionės pabaiga ir tai labai jutome. Viena vertus, buvo liūdna, kita vertus, visi jautėmės pavargę. Todėl kitą dieną, kuomet mus nuvežė prie Agua Asulio ir Misol-Ha krioklių, tiesiog gulėjome pievutėse.
Po pietų atvykome į Palenkę – sugriautą vėlyvojo klasikinio laikotarpio (600–900 m.) majų miestą. Palenkėje buvo daug įspūdingų pastatų, iš kurių bene geriausiai išlikusi šventykla su hieroglifų įrašais. Dėl svarbios istorinės ir kultūrinės reikšmės Palenkė 1987 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia tikrai verta įsigyti gido paslaugas, kadangi papasakojama labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, apie anksčiau vykusias žaidynes, kuriose laimėti ir būti paaukotam dėl to būdavo garbė. Apie tai, kad šį miestą senovėje valdė moterys. Beje, čia jau tais laikais egzistavo tualetai ir, maža to, atskiri moterims, vyrams ir vaikams.
Iš Palenkės vairuotojas mus nuvežė į autobusų stotį. Tarpmiestiniu autobusiuku, kuriame rodė serialą „Černobylis“ (viešajame transporte Meksikoje per žydrąjį ekraną stebėjome Vilniaus miesto Fabijoniškių mikrorajoną!), išvykome į Viljahermosą. Viljahermosoje kėlėme sparnus atgal į sostinę Meksiką. Kitos dienos rytą aplankėme milžinišką Nacionalinį antropologijos muziejų. Parodos išties įspūdingos – čia saugoma gausiausia ir vertingiausia ikikolumbinių Meksikos kultūrų artefaktų kolekcija. Taip pat eksponuojami kitų senovės kultūrų (Persijos, Graikijos, Kinijos, Egipto) radiniai. Vakare tiesiog slampinėjome po Meksiką – negalėjome užsivėlinti, kadangi reikėjo pakuotis, kitą dieną laukė ilgos kelionės namo pradžia.
Tačiau ir šios dienos neleidome veltui. Ryte mus pasitiko trečiasis ir paskutinis mikroautobusiuko vairuotojas – gidas, aprodęs istorines sostinės vietas. Su juo toliau vykome į Teotihuakaną. Tai – milžiniška archeologinė radavietė Meksikoje. Čia yra vienų didžiausių Mezoamerikos piramidžių kompleksas, taip pat išlikę daug gyvenamųjų pastatų, vadinamoji Mirties gatvė bei spalvinga sienų puošyba. Ankstyviausi miesto pastatai datuojami 200 m. pr. m. e., o svarbiausias statinys – Saulės piramidė, užbaigta maždaug 100-aisiais mūsų eros metais. Anksčiau buvo manoma, kad kažkur VII ar VIII a. miestas buvo nusiaubtas ir sudegintas grobikų, tačiau dabar manoma, kad miesto žlugimą lėmė vidinis sukilimas.
Tai buvo paskutinis šios nuotykių ir įspūdžių kupinos kelionės taškas. Tikiu, kad kai kurios vietos skaitant skambėjo šiurpiai, tačiau išdrįsti pamatyti neturistinę Meksiką iš tiesų verta.
