„Matau nelaisvės sienas, vienodai nudažytas, monotoniškai skamba muzika – ji pažįstama, bet nedžiuginanti. Nuspėjamos valandos. Kur atradimų plotmė, kur vaikiškų emocijų virpesys, kur nuotykių lobynas? Saugi ta rutina, bet nuobodi. Man avantiūrų mėgėjai, aktorystės dramų vandenynų tyrinėtojai, rutina reiškia pabaigą, net, sakyčiau, mirtį (jei nežinočiau, jog mirtis tai – naujas patyrimų kelias). Mes senstame būtent tada, kai rutina tampa mūsų esybe, mūsų žinojimo sala. Neatmetu rutinos epizodų savo tėkmėje, bet pagrindiniu leitmotyvu, tikiu, ji niekad netaps.“ Julija Krutko, aktorė.
„Rutininiai veiksmai man – tai kasdienė gyvenimo higiena. Galima jos nemėgti, bet savęs neprižiūrint kasdien, žmogus tampa purvinas ir niekam negražus. Taip ir su gyvenimo rutina, kultivuodamas ją kasdien, žmogus švyti ir kopia į naujas viršukalnes, priešingu atveju, tiesiog egzistuoja.“ Julija Baniukevič, mokslo politikos analitikė
Semantiškai rutina aiškinama kaip ilgą laiką nekitę įpročiai ir veiklos būdas, šabloniškas ir nusistovėjęs dalykas, dažnai vertinamas neigiamai. Jei tą patį veiksmą kartoji daugybę kartų, tai jau, tarsi, turėtų būti rutina. Paprastumas virto abejonių lavina. Galvoje vienas po kito gimė žodžiai: ritualas, tradicija, dienotvarkė, disciplina, valia, grafikas, taisyklės, įpročiai, pastangos, ritmas. Jie taip greitai kito ir maišėsi prisiminimų bei potyrių amplitudėje, kad greitai supanašėjo į visų spalvų Babelį nei į vienaprasmiškai išryškintą ar įmanomą sudėti į vieną sakinį logišką apibrėžimą. Rutina pasirodė esanti labiau asmeniška savybė nei nuasmeninta diagnozė, kurią kažkaip būtų įmanoma į skirtingas lentynas surūšiuoti ir aprašyti kaip daugeliui būdingą vienodą bruožą.
„Rutina – svarbus elementas, tai sisteminė, galima sakyti, pilka kasdienybė. Dėl kasdienės rutinos be streso ir įtampos galime daug nuveikti, svarbių darbų atlikti. Nerutininis džiaugsmas ar liūdesys yra streso būsena, kurią sukelia tam tikras įvykis ar renginys. Tada daug jėgų ir mąstymo atiduodama situacijos vertinimui. O įprasta veikla sustoja. Rutina yra didis gėris, dėl kurios kiekvienas iš mūsų gali veikti pilkos kasdienybės sistemoje.“ Arminas Lydeka, LRS narys
„Pirma mintis – rutinos gyvenime daug ir ji susijusi su kasdienybe, nuoboduliu ir visais neigiamais buities atspalviais. Kasdien tas pats – darbas ir namai, pusryčiai ir vakarienės, tie patys nesibaigiantys darbai. Įklampina ilgam ir kartais atrodo beviltiškai. Tai blogoji rutina, kuri įtraukia kaip pelkė, jei laiku nesusigriebi. Bet yra ir šviesesnė – geroji rutina. Tie patys mieli veiksmai, suteikiantys ramybę ir saugumą, kurių pasiilgsti kur nors ilgesniam laikui iškeliavęs.“ Gintarė Gulbinė, aplinkos apsaugos atašė
Sezoninė rutina. Mūsuose esti keturi metų laikai: vasara ir pavasaris dažniausiai priskiriami aktyvesniems, o ruduo ir žiema – pasyvesniems mėnesiams. Natūraliai vasaros pramogas ir darbus, ilgas dienas ir šviesias naktis lydi spartus ritmas. Žmonės turi gausybę planų: kasdienius darbus biuruose keičia kasdienių darbų soduose, kaimuose, kiemuose pasiutpolkė. Ne vienas lietuvis didžiuojasi užaugintomis gėrybėmis, gėlynų ir daržų tvarka, rungtyniauja su kaimynais išpuoselėtais kiemais. Kiti savaitgalius, laisvus nuo darbų vakarus papildo aktyviomis pramogomis: mėgaujasi gražiais orais, nubundančiomis pievomis, turtais besidalijančiais miškais, leidžiasi lepinami jūros bangų mūšos. Dažniau susitinka su artimaisiais. Vieni tai daro spontaniškai, kiti nuodugniai planuoja.
„Rutina – tai žodis, kuris kelia neigiamas asociacijas. Bet gerai pagalvojus, ji būna dviejų rūšių. Pirmoji – pandemija. Sėdi namuose, nėra, ką veikti, lipi sienomis, nieko negali pakeisti. Piktas. Antroji – vasara. Sėdi kaime, darai reikalingus darbus, dažnai po žiemos sezono atsirandančius, vakarais ežeras, pasisėdėjimai prie laužo. Laimingas. Antros rutinos pradedu laukti jau nuo rugsėjo pirmosios. Jeigu ji teikia džiaugsmą, ja privalu mėgautis ir ją ištęsti. Jeigu ji pradeda varginti – skubi jos atsikratyti, nes ji pradeda nuodyti. O liūdnas žmogus pradeda nuodyti gyvenimą jį supantiems žmonėms.“ Dalius Skamarakas, aktorius
Norint visur kokybiškai spėti, tenka planuoti. Planavimo intensyvumas skiriasi pagal gyvenamąją vietą: miestiečiai sau leidžia paviršutiniškai apibrėžti bendras ar abstrakčias plano gaires, o užmiesčio gyventojai sau tokios prabangos gaili. Kai gyveni mieste ir turi laisvą vakarą, bet kurią pasilinksminimo vietą pasiekti užtrunka sąlygiškai trumpą laiką. Kai gyveni toliau už miesto – logistika sudėtingesnė. Tenka apmąstyti, kur palikti gyvūnus, kas pasirūpins vaikais, kaip grįši vakare namo. Ruduo vis dažniau dienas nuspalvina dargana. Žmogus dar skuba – it norėdamas pagauti paskutinius ilgus saulės spindulius, bet ypač antroje rudens pusėje – ritmas lėtėja. Išeini su tamsa ir grįžti tamsoje. Vienareikšmiškai negalima išbraukti dviejų metų laikų ir nugrimzti į absoliutų liūdesį. Vasaros rutiną daugelis žmonių įvardijo kaip malonią, laukiamą, o žiemą ilgesnius aktyvios veiklos tarpsnius keičia didžiosios tradicinės metų šventės, kurios yra laukiamos ne mažiau nei vasaros atostogos. Ir čia įžvelgiu keistą paradoksą: karštesnių vasaros dienų metu dažnai prisimename žiemos šaltuką; pavargę nuo tamsos, laukiame pavasario atgimimo; įsisukę į vasaros auginimo ir rudens derliaus nuėmimo darbus, geidžiame žiemos, kai romantiškai palinkę prie židinio, supamojoje kėdėje leisime sau ilgiau paskaityti knygą.
„Kažkodėl žodis rutina asocijuojasi su kažkuo neigiamu. Kad ir kasdienis ėjimas į darbą ar šeimos pareigų atlikimas. Bet tereikia atimti šias prievoles, kaip buvo per karantiną, ir pamatysime, kad mes tos rutinos pasiilgome. Manau, kad kiekviena rutina gali virsti maloniu dalyku. Tai priklauso nuo mūsų pačių.“ Rūta Skyrienė, „Investors’ Forum“ vykdomoji direktorė
Mąstydama apie sezoninę rutiną, nutariau, kad suplanuotų darbų tikslų įgyvendinimą lemiame patys, o tada – jau mums nepavaldžios jėgos, susijusios su metų laikų kaita ir pokyčiais, iškelti tikslai ir siekiai išnaudoti, įgyti, patirti kuo daugiau, nes šviesoje natūraliai tiek žmogaus kūnas, tiek protas išlieka gyvybingas ilgiau. Neaplenkiamas ir asmeninis indėlis – darbo ir pomėgių pusiausvyra. Kad pamiltas veiklas kristalizuotume ir realizuotume, reikalingos žmogiškosios pastangos suskirstyti laiką į skales, kiekvienai jų priskirti žingsnius, darbus ir taip jas įgalinti. Norint išlaikyti dėsningumą, būtinas pakartojimas, stipri valia ir net inercija.
„Gyvenime įpročiai jungiasi į visumą. Ne epizodiniai veiksmai, o būtent įpročiai veda į sėkmę. Svarbu, kaip mes išmokstame juos valdyti. Motyvacija aplanko žmogų atsitiktinai. Vieną dieną, regis, degu, o kitą dieną – išblėstu. Taip yra dėl to, kad momentinė motyvacija yra paremta emocija. Rutina yra pasikartojantis veiksmas. Tad jei laikiną motyvaciją paverstume įpročiais, jie virstų rutina, kuri leistų siekti tikslų ir juos užtvirtintų.“ Ilja Laursas, verslininkas, investuotojas
„Kadangi turiu keletą veiklų, mano gyvenimo tempas yra labai intensyvus, o rutina yra tai, kas leidžia ramiai sustoti ir įsikrauti energijos bateriją. Kaip vieną svarbiausių savo rutinos elementų išskirčiau nuolatinį planavimui skiriamą laiką, rytinį neskubėjimą ir mankštą bei jaukius pokalbius geroje kompanijoje vakarais. Visgi tikslų gyvenime pasiekti leidžia ne įpročiai ar rutina, o vertybės ir požiūris.“ Orijana Mašalė, nepriklausoma valdybų narė, verslininkė
Spalva, kurią suteiksime sezoninei rutinai, skirsis dėl kiekvieno mūsų asmeninio požiūrio: veiklą vertinsime kaip malonumą ar kaip prievolę. Čia, mano galva, atsiranda erdvė pasireikšti kitoms rutinos rūšims: kasdienei, šeimos, namų ir tradicijų. Kasdienės rutinos labai nesureikšminame. Ją, tiesa, veikia kiekvieno asmeninis dienos ritmas, bet vienaip ar kitaip visi rutinai paklūstame: tam tikru laiku nubundame, keliamės iš lovos, atliekame asmeninę higieną, pusryčiaujame, ruošiamės į darbus ar kitas veiklas, keliaujame per dieną savais suplanuotais takais, atliekame užduotis, kurios kiekvieną dieną panašiu laiku pasitinka: valgome, kažkur važiuojame, krauname produktus į šaldytuvus, pagamintą maistą į lėkštes, išplautas lėkštes dedame į spinteles, batus į jiems skirtas dėžes, patalus ant lovos, sulankstytus drabužius į spintas, o nusiprausę užsukame vandens čiaupus, prieš miegą užmerkiame akis. Labai retai sutrikdome šias kasdienes veiklas.
„Rutina yra ramybės, tvarkos ir disciplinos sinonimas. Ji sustato gyvenimo chaosą į vietas, leidžia nepasimesti ir nesiblaškyti. Kaip ir bet kuris stabdis, rutina šiek tiek blukina gyvenimo spalvas, tačiau neleidžia pamiršti tikslų. Mano gyvenime rutinos nemažai ir aš labai stengiuosi, kad ji išliktų, nes sportininkams ji būtina ir neišvengiama.“ Kornelija Dūdaitė, sportininkė
Jos keičiasi ir skiriasi laiko išdėstyme, nežymiai sumaišomos vietomis, bet prieš išeidami iš namų, visgi pirmiausia apsirengsime, prieš apsirengdami, greičiausiai išlipsime iš lovų. Kaip kadaise nemalonias asociacijas kėlę veiksmai tampa įprasta veikla, taip bet kuri rutina, paversta įpročiu, tampa savaime suprantama. Atsiminkime vaikystę: dantis rytais valytis tėvai vos ne su pagaliu varė, o vaikui, koks bereikšmis ir nepaaiškinamos svarbos dalykas atrodė tie švarūs dantys. Kai tau treji, tikrai nesirūpini tuo, kad būdamas 40-ties, neišvengiamai bent kartą į metus pas odontologus lankysiesi, kad tai taps įprasta. Rutinos vertinimas, žinoma, kinta kartu su žmogaus branda. Iš nesąmoningos „mama liepia“ iki asmeninės „aš turiu“.
„Kai buvau jaunesnis, galvojau, kad rutina yra labai nuobodi, kad improvizacija – jėga. Po darbo – šokam į barą, lekiam prie jūros ir nė motais, kad naktis bus nemiegota. Dabar auga atsakomybė, neseniai sulaukiau savo pirmagimės. Planavimas pasidarė labai svarbus. Be jo būtų sunku kur nors spėti. Planuodamas laiką jaučiuosi saugus. Planavimas leidžia laiku įvykdyti įsipareigojimus. Rutina tapo draugu.“ Gintaras Radauskas, komunikacijos specialistas
Rutinos „žaidimo aikštelė“ skiriasi dėl kiekvieno žmogaus amžiaus, veiklos ar darbo pobūdžio, gyvenamosios vietos, tikslų ir siekių, požiūrio, poreikių, norų ir svajonių, galiausiai malasi nuolatiniame žmogaus gyvenimo kisme. Daugelis lūžiu rutinos cikle laiko šeimos sukūrimą ar gyvenimą šeimoje ir nesvarbu, ar šeima turi vaikų, ar ne, bet ypač, jei turi. Kai tampi atsakingas ne vien už save arba esi įpainiojamas į santykių raizgalynę, asmeninė rutina kinta ir prisitaiko prie kitų žmonių. Kad ir kokią dienotvarkę turėtum, ji sudūžta į milijonus spalvotų stikliukų. Prie įprasto „mano“ kaip pienės pūkai prie rūbo kimba dar ir aibė „kito“ kaip „mano“ poreikių. Į juos gali žiūrėti kaip į pareigą arba kaip į kadaise priimto sprendimo pasekmes, gali vertinti kaip nuobodžią veiklą, kurios negali išvengti, arba kaip veiksmų, kurių atlikimas tave daro geresnį, pareigesnį, visumą.
„Vaikai atsineša savo rutiną, patinka tau tai ar ne. Ryto chaosas išsiruošiant į mokyklas ir darbą, pomokyklinė logistika, vakaro rutina – maisto ruošimas, bendras valgymas, šuns vedžiojimas, prausimasis ir vakaro pokalbiai prieš einant miegoti. Mano rutina – tai dienos refleksija, analizuoju įvykius ir emocijas, ypač tas, kurios išlieka iki vakaro.“ Neringa Bliūdžiūtė, komunikacijos specialistė
„Rutina man asmeniškai yra dvilypė: niūrioji ir džiugesingoji. Nors dažniausiai rutina asocijuojasi su neigiamu dalyku: tas pats per tą patį, bet iš esmės rutinos elementai gali būti labai džiuginantys. Pavyzdžiui, dabar mano rutina yra užimta dukros dalykais ir kasdienė jos dalis – saulės palydėjimas nuo tos pačios kopos. Žiūriu tom pačiom akim, į tą patį horizontą, kojas įsmeigusi į tą patį smėlį, tačiau dienos pabaiga nusispalvina vis kitaip.“ Živilė Surblienė, jauna mama.
„Buities rutina – taip arti mūsų ir tuo pačiu taip toli nuo mūsų gyvenimo intencijos ir tikslų. Ji nuolat įsuka į savo verpetą ir toksiškai naikina mūsų gerumą. Nuolat bandau nepasimesti tarp plačiausiai mano šeimoje besišypsančio skalbinių krepšio ir savaitgalio stalo žaidimo su vaikais, ekologiškų žirniukų akytėmis bei raudonų paprikėlių šypsenėlėmis papuoštų mokyklos priešpiečių dėžučių ir apkabinimų, tų, kas tai valgys.“ Monika Grubliauskienė, tarptautinės įmonės personalo vadovė.
Vienaip ar kitaip rutina susijusi su socialiniu tęstinumu. Ji gali būti laukiama tarsi Kalėdos ir nesibaigiantys pokalbiai su mylimaisiais, pjaustant tradicinę baltą mišrainę. Taip pat gali būti slegianti, kaip nuolat pasikartojantys veiksmai: miegas, darbas, miegas. Kiekvienam skirtingai, nelygu kokius gebėjimus turime spalvinti gyvenimo piešinį, suteikti reikšmes, žongliruoti vaizdiniais: kintančiais ir statiškais. Galiausiai, tai labai glaudžiai siejasi su keliamais tikslais. Nesuklysiu sakydama, jog norint pasiekti tikslų, reikia disciplinos, taisyklių, aiškių kasdienos darbų sąrašo ir valios pastangų nemesti kovos pajutus nuobodulį. Kiekviena veikla talpina visą paletę savybių, kurios kartais mus džiugina, kartais yra tokios monotoniškos, kad, atrodo, atmintinai išpyškinti gali artimiausių valandų dienotvarkę minučių tikslumu. O kartais rutina – tai mūsų ramybės ir saugumo uostas, leidžiantis užtikrintai eiti keliu ir nesiblaškyti, o proto mikroschemoms atsijungti nuo nuolatinio projektavimo, skaidymo ir jungimo. Taigi rutina saugo mus nuo perdegimo ar išsiblaškymo.
„Mano rutina yra darbas ir tai – geriausia, kas man galėjo nutikti. Aš gyvenu ir noriu toliau gyventi toje „virtuvėje“, toje rutinoje, kuri man patinka, nes darau tai, ką myliu ir ką moku geriausiai.“ Lina Šveikauskaitė, „MiniVet“ gyvūnų klinikos įkūrėja
„Rutinos mano gyvenime yra labai mažai, todėl ją suprantu ir vertinu kaip poilsį. Rutina man yra kėlimasis anksti, joga, tvarkingi namai ir dienotvarkė, produktyvumas, koncentracija ir laikas be žmonių. Dažniausiai mano kasdienybė yra labai aktyvi ir šiek tiek chaotiška, todėl maždaug kartą į mėnesį labai reikia poilsio, pasiilgstu rutinos epizodo.“ Justina Marozaitė, baro „WhoHitJohn“ bendrasavininkė
„Man rutina lygi komforto zonai, o ji – svajonių ir idėjų žudikė. Todėl stengiuosi vengti rutinos bet kokia kaina.“ Eglė Gerulaitytė, keliautoja, žurnalistė
Nors pati rutiną priskirčiau aukso viduriui, suvokiau gana kontrastingą jos vertinimą: vieni ją vertino kaip pilką atspalvį turintį ir be išimčių privalomą vengti reiškinį, o kiti įžvelgė teigiamą prasmę – įvardijo ją gyvenimo namo pagrindu. Visgi buvo ir tokių, kurie rutinos nepriskyrė nei pernelyg būtinam gyvenimo pastangų, įpročių ir disciplinos mišiniui, nei labai kenksmingam gyvenimui „žinojimo komforte“.
Rutina chaose. Kartais žmonės sąmoningai ar nesąmoningai pasineria į nuolat kintančias aplinkybes, nes menkiausias pasikartojimas atneša liūdesį ir sumaištį, jog gyvenime kažkas vyksta ne taip. Tokius žmones vadinu „gyvsidabriais“, kurie visa sielos esybe geidžia sugerti kuo daugiau pasaulio, o ne daiktų, namų, brangenybių, karjeros, pasiekimų ar žinomumo, šeimos gausos. Jie siekia pažinti, išjausti ir patirti jausmų sukeltų audrų siūbavimą. Juokingiausia, kad nuolatinis vidinio vyksmo alkis, „nuolat kintančio“ paieška, galiausiai būtent ir tampa „nekintančia“ rutina. Tokie žmonės retai tuo pačiu keliu eina į darbą, jie apskritai retai kada užsiima tuo, kas kaip nors varžo laisves. Jie labai daug dėmesio skiria savo vidinėms jėgoms, kurios nepaklūsta kitų reikalavimams. Rutina chaose reiškia chaosą aplinkoje ir rutiną viduje, kuri nebūtinai rami, bet laipsniškai užtikrina patenkinamą gyvastį, kiek pamaitina, bet palieka alkaną, kiek aprengia, bet žmogus šąla, kiek apglosto, bet ne iki pilnos laimės, kažkiek pastūmėja eiti nutiestu taku, bet staiga jį pradangina ir įmeta į duobę. Šie žmonės nuolat laviruoja tarp skirtingų matmenų trikdžių ir kova dėl teisės jausti pilnatvę virsta rutina.
Metams verčiantis laiku, suvokiu, kad aš vis dar esu tas vietoje nenusėdintis vaikas, kuriam greitai įgrįsta kasdienybė, o būtent šis suvokimas mane tolina nuo jo, nes vaikai priima aplinką natūraliai, o aš ją apsunkinu savo mintimis. Kasdienė asmeninė rutina man nesukelia liūdesio. Man patinka dienos ritualai, bet tik tada, kai žinau, kad laisvai galiu juos keisti vos užsigeidusi, bet nekeičiu, nes jie kol kas mane tenkina. Tvarkos palaikymas neleidžia man išsibarstyti emociškai. Bet jei ta tvarka kartojasi pernelyg monotoniškai ir nekinta, gyvenimas man tampa nuobodus. Kita vertus, būtent nuobodulys priverčia šokti iš komfortiškos būsenos ir eiti. Jei kas noriai apsiima sutvarkyti mano stalą, aš iš karto pastebiu tvarkingą netvarką, nes būtent netvarka yra mano patogioji tvarka, kur viską randu ir nieko nepametu. Rutiną apibūdinčiau ne kaip tam tikrų veiksmų seką, o kaip jų sukeliamą pojūtį. Jei aš užsiimu veikla, kuri mane džiugina, jaučiu harmoniją. Jei man atliekant veiksmą yra liūdna – tai pirmas ženklas, kad reikia kažką keisti – ryžtingai pasitraukti. Visos pastangos: rutininės ir išeinančios iš rutinos, visų atspalvių potyriai, visi pasikartojimai ir atkartojimai – valios pastangomis keičiami įpročiai, veda tikslo ir laimėjimo link.
