„Mes, britai, tą ir darome – stovime eilėje per lietų“, – AFP sakė 29 metų Jacobas Lovewellas, dirbantis rinkodaros srityje, kantriai laukdamas lėtai judančioje eilėje, nusidriekusioje palei Temzės upę.
Eilė, kuri pradėjo formuotis likus daugiau nei 48 valandoms iki pirmojo žmonių įleidimo trečiadienio vakarą, jau turi savo „YouTube“ kanalą ir tiesioginę transliaciją.
Laikraščių pirmuosiuose puslapiuose ir tiesioginiuose televizijos reportažuose vis dažniau minimas „Eilės“ (angl. The Queue) ilgis ir tempas – tai naujas šalies, kuri išgyvena 10 dienų gedulą, dėmesio objektas.
Iki ankstyvos ketvirtadienio popietės eilės ilgis siekė daugiau nei keturias mylias (7 km) ir vis didėjo, o žmonės, norėdami pamatyti karstą, kuris iki pirmadienio bus Vestminsterio salėje, laukė daugiau nei septynias valandas.
Griežtos taisyklės draudžia fotografuoti ir vaikštinėti šalia karsto, todėl atėjusiems atsisveikinti žmonėms tenka vos kelios sekundės atiduoti pagarbai po ilgo ir ištvermės reikalaujančio laukimo.
Tačiau laukiantieji yra geros nuotaikos, dalijasi užkandžiais ir kalbasi su kaimynais, nes tai pasiaukojimo ir ramaus bendravimo renginys.
„Jei esi britas, tai čia yra eilė, kuriai ruošeisi visą gyvenimą. Tai – eilių eilė“, – rašė vienas „Twitter“ vartotojas
„Man karalienė nelabai rūpi. Bet eilė? Eilė yra britiškumo triumfas“, – rašė kitas.
Karo palikimas
Eilės ir gebėjimas jose stovėti jau seniai tapo įdomia britų savasties dalimi, kartu su dažnai idealizuojamais įsipareigojimais laikytis „sąžiningo žaidimo“ ir mandagumo sąvokų.
Valandų valandas trunkantis laukimas, norint patekti į kasmetinį Vimbldono teniso turnyrą, laikomas ne blogos vadybos požymiu, o patirties dalimi, o eilės į garsųjį Glastonberio muzikos festivalį taip pat yra folkloro dalis.
1946 metais išleistoje bestseleriu tapusioje George‘o Mikeso (vengrų kilmės imigranto) knygoje „Kaip būti užsieniečiu“ (How to be an Alien) teigiama, kad laukimas eilėse yra „nacionalinė aistra, būdinga šiaip jau beaistrei tautai“.
„Anglas, net jei jis yra vienas, pradeda tvarkingą vieno žmogaus eilę“, – rašė G. Mikesas.
Kento universiteto socialinio gyvenimo istorikė Kate Bradley agentūrai AFP sakė, kad stovėjimas eilėse tapo nacionalinės mitologijos dalimi Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo įvestas maisto produktų normavimas ir žmonėms tekdavo ilgai laukti tokių kasdienių produktų kaip duona ir sviestas.
„Akivaizdu, kad eilės egzistavo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau karo metu ištverti sunkumus tapo dorybe“, – sakė ji.
Liverpulio Johno Mooreso universiteto istorikas Joe Moranas AFP sakė, kad eilių garbinimas „sugrąžina savimeilę glostančią idėją, jog anglai yra gerai išauklėti žmonės“.
Jis, knygos „Eilių pradžiamokslis: kasdienio gyvenimo istorija nuo pusryčių iki miego“ (Queuing for Beginners: The Story of Daily Life From Breakfast to Bedtime) autorius, taip pat pažymėjo, kad eilės yra „labai teisingas būdas normuoti ribotus išteklius“.
Elektroninės apyrankės
K. Bradley ir J. Moranas pabrėžė, kad šiuolaikinėje Didžiojoje Britanijoje dauguma kasdienių eilių vargina taip pat, kaip ir bet kur kitur pasaulyje, ir kad klaidinga įsivaizduoti, jog tvarkingos eilės yra išskirtinai britiškas bruožas ar visos šalies realybė.
J. Moranas teigė, kad karo metu, kai buvo taikomas normavimas, policijai kartais tekdavo malšinti riaušes, o kylantys ginčai buvo įprastas dalykas.
Abu ekspertai pabrėžė, kad karalienės gerbėjams padedančios technologijos taip pat išsprendė vieną iš laukimo eilėse problemų – visuotinai niekinamus mėgėjus lįsti be eilės.
Kiekvienam žmogui įteikiama elektroninė apyrankė, nurodanti jo padėtį. Su ja galima išeiti į vieną iš 500 laikinų tualetų arba nusipirkti maisto ir gėrimų, o po to grįžti į savo vietą.
„Manau, kad Jungtinės Karalystės gyventojai, taip atsakingai stovėdami eilėje, demonstruoja ne tik savo atsidavimą, pagarbą karalienei, bet ir pagarbą vieni kitiems“, – ketvirtadienį sakė ministrės pirmininkės Liz Truss atstovas spaudai.
