Jono Meko skersvėjis jungiasi prie gatvių šviesos meno galerijos „ARTerija“, kurią kuruoja asociacija „Miesto kvartalas“. Menininko Sije Verskio instaliacija „World Goes Bananas“ – tai garsaus menininko Maurizio Cattelano kūrinio „Comedian“ replika. 2019 metais Bazelio šiuolaikinio meno mugėje menininko demonstruotas kūrinys, kurio pagrindinis veikėjas yra prie sienos lipnia juosta prilipdytas bananas, buvo parduotas už 120 tūkstančių JAV dolerių. Vėliau buvo parduotos dar dvi šio darbo kopijos, taigi bendra suma už šį kūrinį viršijo 390 tūkstančių JAV dolerių.
Šią vasarą Jungtinių Amerikos Valstijų apygardos teisėjas Robertas N. Scola jaunesnysis teisme pareiškė, kad italo menininko instaliacija yra nepaprastai panaši į amerikiečių menininko Joe Morfordo kūrinį „Banana & Orange“ iš serijos „Skulptūros: natiurmortas“.
Maurizio Cattelano kūrinys, kaip ir jo pardavimo istorija, puikiai atspindi globalią visuomenės ir kultūros situaciją, kurios groteskas ypač aktualus šiandien, postpandeminiu laikotarpiu, kai pasaulis tampa trapus ir grėsmingas, o meno kūriniai keliasi į skaitmeninę erdvę NFT pavidalu, kol kas labiau primenančiu rinkodaros burbulą ar piramidę, kai grąža neaiški, o autorių teisės – neapibrėžtos. NFT, kaip ir M. Cattelano bananas ar Marcelio Duchampo klozetas, sukelia visišką nuostabą ir susižavėjimą arba visišką atmetimą.
Kaip Vilnius priims olando S. Verskio flux’inę „World Goes Bananas“ instaliaciją? „World Goes Bananas“ – tai angliškas posakis, reiškiantis „pasaulis išsikraustė iš proto“. Ir kur geriau ji tiktų, jei ne Meko skersgatvyje.
S. Verskis gimė 1977 metais Nyderlanduose. Baigė Anglijos Arnhemo dailės ir dizaino akademiją. Gyvena ir dirba Roterdame. Instaliacijas ir objektus pradėjo kurti 2005 metais, jo darbai buvo fotografuojami visoje Olandijoje. Menininkas teigia, kad menas turi kelti abejonių ir gluminti, o ne globoti ir varžyti. Priešingai nei dabartinė mada, jis sako nenorįs stebėtojams diktuoti kelio į meno supratimą, tą kelią jis tik rodo.
Instaliacijos įrengimo proga S. Verskis atsakė į keletą klausimų.
Kas jus įkvėpė sukurti šį kūrinį?
Kai M. Cattelano Bazelyje prilipdė bananą iš prekybos centro prie sienos lipnia juosta ir dar pardavė jį už 120 000 eurų, man tai labai patiko. Pagalvojau, o kodėl ne – juk world goes bananas! Pasaulis eina iš proto! Savo kūrinyje bananą paverčiau šimtais geltonų lietpalčių, menamų žmonių siluetų, kurie bėga, lipa vienas per kitą, veržiasi aukštyn, tolyn, kažkur, trypia vienas kitą, tempia žemyn – kraustosi iš proto dėl savo begalinio egoizmo. Toks mano atsakymas yra savicentrizmui, Cattelano ir visam šiuolaikiniam meno pasauliui. Ir tai – ne kūrinio replika, tai mano replika-atsakymas menininkui.
Kodėl jūsų meno kūrinys atsirado Vilniuje? Ar šis miestas jums brangus, nes jame – jūsų šaknys?
Mano mama kilusi iš Vilniaus, tikrai, bet sentimentų šiam miestui neturiu. Gimiau ir užaugau Roterdame, mokiausi Los Andžele. Vilnius – mažas, jaukus miestas, tik man – gal kiek per romantiškas, kiek per mažas.
Įkurdinti „World Goes Bananas“ Vilniuje mane pakvietė gatvių meno galerija „ARTerija“. Man patinka, kad galerija neturi patalpų, o jos ekspozicijų vieta – miestų arterijos-gatvės. Tai unikalus formatas, galite juo didžiuotis. Labiausiai suviliojo tai, kad instaliacijai numatyta vieta – Jono Meko Skersvėjo gatvė. Su Meko kūryba esu susipažinęs, laikau jį savo mokytoju, aplenkusiu laiką. Atradau jį Niujorke, esu matęs beveik visus jo filmus.
Kuo jums artimos fluxus judėjimo idėjos?
Judėjimu. Man artimas nuolatinio judėjimo elementas, savo kūryboje dažnai vartoju kitimo, virsmo metaforas ir išraiškos priemones, kurios padeda šias mintis išreikšti. Mano kūriniai lengvai šokinėja iš vienos formos į kitą – apima skirtingas meno sritis.
Kodėl pasirinkote geltoną lietpalčių spalvą? Kodėl ne, pavyzdžiui, žalią?
Nes banano spalva M. Cattelano kūrinyje buvo geltona. Ir kai mes sakome: „World Goes Bananas“, juk irgi vizualizuojame turbūt ne žalią bananą, o geltoną.
M. Cattelano kūrinys buvo parduotas už 120 000 JAV dolerių. Kiek įvertintumėte savąjį?
Mano kūrinys kainuoja gerokai daugiau.
Girdėti kalbų, kad savo kūrinį perkelsite į skaitmeninę erdvę, paversite NFT. Koks jūsų santykis su virtualiuoju menu?
Aš jau perkėliau savo kūrinį į NFT. Ir ne vieną. Galima sakyti, kad esu virtualus konceptualus menininkas.
Labai gaila, kad neatvykote į savo instaliacijos atidarymo iškilmes. Kuo šiuo metu esate užimtas?
Šis kūrinys, galima sakyti, mano dovana Vilniui, Jono Meko Skersvėjui. Todėl jo elementų aprašymą ir instaliavimo instrukciją atsiunčiau galerijos „ARTerija“ kuratoriams. Šiuo metu esu Paryžiuje, rengiuosi parodai „Jeu de Paume“ galerijoje.
Kokią žinią siunčiate Vilniaus gyventojams savo instaliacija?
Instaliacija turi du sluoksnius: ji be galo instagraminė, esu tikras, kad socialiniai tinklai bus pilni nuotraukų. Bet tai – paviršius. Kur kas svarbiau, kad ji mekiška – judanti ir kintanti, ji kelia klausimus, ironiškai žvelgia į šiuolaikinį meną. Nuo medžiagų, kurias instaliacijai naudojome – juk tai – plastiko šiukšlės, – iki banano leitmotyvo ir pasaulio, kuris pamažu kraustosi iš proto. Juk kraustosi iš proto ne vienas žmogus – visa mūsų aplinka skamba neįtikėtina, beprotiška melodija. Mano, menininko, pareiga tai pastebėti.
Patikslinkite, kokias šio pasaulio beprotybės apraiškas matote?
O jūs nieko nematote? Nematote, kaip žmonių pasaulis ritasi velniop, įjungęs beprotiško susinaikinimo programą? Jums tikrai nesimato?! Norite, kad įvardyčiau?! Nenoriu atsakinėti į tokius klausimus! Jei žmonės nesupranta, kad jie – tik viena iš Žemės, gyvo organizmo, gyvybės formų ir kad jie tapo parazitu, keliančiu pavojų, nieko negaliu pridurti. Kas atsitinka su parazitais, kurių prisiveisia per daug? Su parazitais, kurie iščiulpia savo maitintojo jėgas, sveikatą ir sukelia ligas? Teisingai – juo bandoma atsikratyti.
Kaip manote, ar menininkas pajėgus visa tai pakeisti?
Nieko jis nepajėgs! Ir ne tokia jo misija. Menininkas, jei jis nėra savanaudis narcizas, gali tik tapti tarpininku tarp kūrėjo ir žmogaus. Gauti impulsą ir pamėginti jį perduoti žmonėms.
