Kas nutinka, kai netyčia nužudomas vienas žmogus, du tūkstančiai svečių atskuba į vestuves, o tris Indonezijos kinų kartas lydi prakeiksmas? Į pagalbą atskuba keturios tetulės, be kurių – nė iš vietos!
Kai Medelina Čan atsitiktinai užmuša aklo pasimatymo partnerį, jos visur besikišanti motina į pagalbą pasikviečia dar įkyresnes seseris. Deja, užduotis atsikratyti lavono pasirodo sudėtingesnė, nei kas galėtų pagalvoti, nes numirėlis per klaidą išgabenamas į prabangų kurortą Kalifornijos pakrantės saloje, kur Medė su mama ir tetomis ruošia be galo prabangias milijardierių vestuves. Tai kol kas didžiausias šio šeimos verslo užsakymas ir niekas, net nemalonumai dėl lavono, joms nesutrukdys. „Kaip bus, taip gerai? Čanai padarys tobulai!“
Tačiau nemalonumai virsta tikra kankyne, kai vestuvių šurmulyje dar atsiranda ir didžioji Medės koledžo laikų meilė, jos didžiausias širdies skausmas. Ar įmanoma per vieną savaitgalį išsisukti nuo kaltinimų žmogžudyste, susigrąžinti buvusįjį ir surengti stulbinamas vestuves?
„Skambink tetoms“ – linksma romantinė komedija, apipinta atsitiktinės žmogžudystės narpliojimo istorija. Šiame tragikomiškame siužete netrūksta atsitiktinumų, nesusipratimų ir paprasčiausio nesusikalbėjimo dėl kalbų skirtumų. Laužyta kalba, kurią vartoja kelios tetulės, ir jų nuolatiniai ginčai ne kartą privers šyptelėti, o gal net balsu nusijuokti. Tačiau jokie erzinantys nesutarimai nepajėgūs sugriauti Čanų šeimos moterų tarpusavio ryšio. Ištikus bėdai, jos nė negalvodamos stoja viena už kitą, pasiryžusios padėti bet kokia kaina.
Štai kodėl Medė jautėsi priklausoma nuo savo mamos ir tetų, bijojo jas įskaudinti ar nuvilti ir net įsitraukė į šeimos verslą, nors pati troško visai kitų dalykų. Perteikdama Azijos bendruomenei būdingus glaudžius šeimos santykius bei nuolatinį kišimąsi į artimųjų reikalus, J. Q. Sutanto leidžia pajusti ir tą begalinę meilę, kuria tėvai apgaubia net suaugusius vaikus.
Autorė šią knygą skiria savo didžiulei bei keliskart emigravusiai šeimai, o ištikimiems skaitytojams turi puikią naujieną – prekyboje neseniai pasirodė ir šios istorijos tęsinys anglų kalba.
Knygą „Skambink tetoms“ iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Pristatome knygos ištrauką:
Tretieji koledžo metai, prieš šešerius metus
– Nerealu, – atsidūstu žvelgdama pro lėktuvo langą.
– Taip.
Žvelgiu į savo ranką Natano rankoje. Maniškė atrodo tokia smulkutė jo letenoje. Jis spusteli delną ir mudu nusišypsome vienas kitam. Dievulėliau, tai tiesa. Maždaug po dešimties valandų mes nusileisime Londono Hitrou oro uoste, kur mus sutiks jo tėvai. Eina sau. Negali būti.
– Baik nerimauti.
– Man viskas gerai.
– Tavo veide matau ką kita.
Išspaudžiu šypseną, kuri panašesnė į grimasą.
– Tai keisčiausia šypsena visame pasaulyje, rimtai, – sako jis ir pasilenkia manęs pabučiuoti. – Mmm, kaip man patinka bučiuoti tavo dantis.
Esu priversta nusijuokti ir pasijuntu vos geriau. Bet ne per daugiausia. Nes, PO GALAIS, žmogau! Aš lėktuve su Natanu! Pakeliui į susitikimą su jo šeima! Per Kalėdas! Anglijoje! Ar taip būna?
– Ei, kodėl tu kalbi be angliško akcento? – niekad apie tai ir nepagalvojau, bet kai jau esame pakeliui į Londoną, man staiga topteli, kad Natanas kalba visiškai amerikietiškai.
– Nes mano tėvai nuolat kraustėsi ir mane vis įtaisydavo į tarptautines mokyklas. Net Anglijoje mokiausi tarptautinėje mokykloje. Taip paprasčiau dėl pažymių. Ar nori, kad pakalbėčiau angliškai? Oi can talk Brit-ish for you, luv.
– O Dieve. Tau neišeina, – pašiurpstu, o jis ima juoktis.
– Beje, Selenai nupirkau tas „AirPods“ ausines, kurių taip norėjo Kalėdoms. Užrašiau, kad nuo mūsų.
– Tikrai? – net išsižioju. – Tu labai dosnus.
Iš manęs ji gaus visokių drėkinamųjų kremų iš „Bath and Body Works“.
– Na, ji daug prisidėjo, kad ši kelionė išsipildytų.
– Tiesa.
Pastaruosius dvejus metus Selena daug savaitgalių praleisdavo mano namuose. Ji siaubingai patinka mano šeimai. Tetos sako, kad ji joms kaip dukra, kurios niekada neturėjo (bet – ei, o aš kas? Na, tiek to), o Ma tvirtina, jog ji jai kaip sesuo, kurios aš niekada neturėjau, ir su tuo man belieka sutikti. Ir kai Natanas mane pakvietė Kalėdų su savo šeima, Selena įteikė man geriausią dovaną pasaulyje. Ji pasakė Ma, kad nori mane parsivežti Kalėdoms pas save į Šiaurės Kaliforniją, o Ma nedvejodama sutiko, nes mano šeima, šiaip ar taip, Kalėdų nešvenčia.
Natanas ištraukia iš kuprinės planšetę ir įtaiso ant mūsų atlenkiamo staliuko.
– Skrydžiui įsimečiau „Nemirtinguosius“.
– O, Natanai Čanai, tave atsiuntė pats Dievas.
– Pamaniau, kad nuoga Henrio Kavilo krūtinė padės tau atitraukti mintis nuo mano tėvukų.
Užverčiu akis.
– Kažin ar pasiaukojai. Šiame filme nemažai ir moteriškų krūtinių.
– Tiesa, – nusijuokia jis, tada palinksta prie manęs ir tylesniu balsu taria: – Bet tavoji – mano mylimiausia.
Suduodu jam per žastą, bet iš tiesų tai noriu šypsotis. Jis prisitraukia mane artyn, kad galėčiau padėti galvą jam ant peties, ir mes įsitaisome žiūrėti filmo. Kažkuriuo metu abu užmiegame. Kai po kelių valandų skrydžio palydovė mus pažadina, su didžiuliu siaubu suprantu, kad mano kaklas užstrigo pakrypęs neįprastu kampu.
– Tik ne tai, – mėginu pasukti galvą, bet skausmas šauna į stuburą, net sucypiu.
Natanas pasirąžo, nusižiovauja.
– Kas atsitiko, žirniuk?
– Užmigau palenkusi galvą, o dabar kaklas nenori grįžti atgal.
Jis akimirką spokso į mane, paskui prapliumpa juoktis.
– Gal iš tiesų tu – devyniasdešimtmetė senutė?
– Nemanyk manęs įžeisti, berniuk. Man tik aštuoniasdešimt septyneri. Ech. Negaliu su tavo tėvais susitikti šitokia! – audringai mosteliu į savo pakrypusią galvą.
– Nusiramink. Ateik, – Natanas uždeda ranką man ant sprando ir pradeda masažuoti.
– Ai, oi, a, – negaliu nuspręsti, ar skauda, ar velniškai gera.
– Sėdėk ramiai.
– Užsisekite saugos diržus ir atsisukite į priekį, – primena palydovė ir spokso į mane.
Padarome, kaip liepti. Nepaisant didžiausių Natano pastangų, mano kaklas vis dar pakrypęs. Kai taip atsitinka, dažniausiai reikia dar pamiegoti, tik tada kaklas atsistato. Taigi. Tikrai susipažinsiu su jo tėvais perkreiptu kaklu. Viskas tiesiog nuostabu. Aš tikrai dėl to nė kiek nesijaudinu.
Kai išlipame iš lėktuvo, Natanas vėl mėgina masažu įkvėpti mano kaklui ir pečiams šiek tiek gyvybės, bet galiausiai sako:
– Na, bus smagu.
Aš jam suduodu, jis sugauna mano kumštį ir jį pabučiuoja.
– Taip miela, kai muši mane savo mažulyte rankyte, – juokiasi. – Viskas bus gerai. Tu jiems taip patiksi, kad jie nebenorės tavęs išleisti į Valstijas.
Ir, nepaisant persikreipusio kaklo, jis teisus.
Kai tik pasiimame lagaminus ir išeiname į atvykimo salę, išgirstame šūksnį ir jo tėvai jau čia. Mama, graži aukšta šviesiaplaukė, spusteli mane glėbyje ir paleidžia, o tėtis, azijietiškos išvaizdos vyras, – įsivaizduoju, kad po trisdešimties metų taip atrodys Natanas, – apkabina nerangiai, kaip būdinga mano mamai ir tetoms.
– Ak, kaip miela, kad atvažiavot, – sako mama.
– Sveiki, ponia Čan.
Jai tas nepatinka.
– Kokia dar ponia Čan? Vadink mane Ane. O čia Krisas, – mosteli į Natano tėtį, kuris man nusišypso.
– Alright, sūnau! – sako Krisas.
– Alright, tėti.
Hmm. Natanas sveikinasi žodžiu alright – tikrai moka britiškai.
Kai išeiname į lauką, net žiopteliu, kaip negailestingai kanda šaltis, tiesiog kiaurai skrodžia mano džemperį. Natanas ištraukia specialiai man paimtą striukę. Ji maždaug trimis dydžiais per didelė, bet nuostabiai šilta ir kvepia juo.
Nuo Hitrou iki Oksfordo mašina važiuojame beveik dvi valandas, ir kai išsukame iš greitkelio, kuris čia vadinasi motorway, o ne freeway, mano jėgos visai baigiasi. Nors Krisas ir Anė absoliučiai malonūs, jie taip skiriasi nuo Ma ir mano tetų, kad aš nuolat įsitempusi – iš paskutiniųjų bandau sudaryti kuo geresnį įspūdį. Bet kalbamės kažkaip nenatūraliai, tad vis svarstau, ar visos Anglijos šeimos sako „miela“ ir „žavinga“, užuot šūktelėjusios ir plestelėjusios rankomis kaip mano šeima.
Šitai tik sutvirtina mano sprendimą kuo ilgiau laikyti Nataną atokiau nuo savo šeimos. O tą padaryti tampa vis sunkiau. Natanas nori susipažinti su Ma. Ir visomis mano tetomis. Tai jautri tema mūsų šiaip jau tobuluose santykiuose. Aš nerimauju, kad jis mano, jog nesupažindinu jų, nes jo gėdijuosi. Vis klausia, kodėl vieną savaitgalį negaliu jo parsivežti. Tetos labai apsidžiaugtų, išties. Jos labai apsidžiaugtų, jeigu apie jį žinotų.
Bet.
Neparsivežu jo namo ne tik dėl akivaizdžių mūsų šeimų skirtumų. Visą gyvenimą laikiausi visų Ma taisyklių. Dėl jos net pasilikau Los Andžele. Myliu mamą, bet kartu ir noriu nuo jos atsiskirti. Vien nuo minties apie tai nejučia susigūžiu; atrodo, lyg ją išduočiau. Bet juk taip ir yra. Esu baisus, savanaudis žmogus ir suprantu, kad niekam negaliu to rodyti. Žinau, po koledžo turėsiu grįžti namo ir būti su Ma. O dabar noriu turėti visą Nataną tik sau. Noriu laikyti jį kaip galima toliau nuo Ma ir tetų. Jei tai savanaudiška, tai dabar, kol baigsime mokslus, būsiu savanaudė. Nenoriu, kad jį prarytų mano triukšminga, valdinga šeima. Nenoriu, kad jis matytų mane tokią, kokia esu šeimoje, – tyli ir paklusni. Noriu, kad matytų tikrąją mane – kokia būnu koledže, kur galiu būti tikrąja savimi – laisva, sarkastiška, kandi. Iššūkis, o ne šešėlis. Ir, be to, dar yra prakeiksmas. Jei pasikvietusi Nataną į namus prakeiksmą prisišauksiu dar greičiau nei mama ir tetos? Daug kartų mėginau jam paaiškinti, kodėl taip elgiuosi, bet vis nesiseka suprantamai išdėstyti ir viskas baigiasi tuo, kad jis lieka įskaudintas ar nuviltas.
Jo tėvų namas vertas interjero žurnalo puslapių. Tiesą sakant, jis jau buvo žurnale „Home & Garden“, tarsteli man Natanas, kai vos įėjus man atvimpa žandikaulis.
Natanas vedasi mane į savo kambarį viršuje, o aš negaliu atsigėrėti, kaip čia viskas tvarkinga ir skoninga, vyrauja mėlyni atspalviai. Galiu tik įsivaizduoti, koks tvarkingas vaikas čia augo, nes kiekvienas daiktas savo vietoje. Prisimenu savo kambarį San Geibrielyje ir kad kaip tik praėjusį savaitgalį radau užmirštą kavos puodelį, kuriame augo tikri grybai. Ne koks pelėsis, bet tikri grybai su kotais, kepurėmis ir panašiai.
.
