„Haremas“ reiškia „uždraustas“. Uždraustas vyrams. Kadaise tik sultonui – vieninteliam visaverčiam, lytiškai pajėgiam vyrui – buvo galima įžengti pro geležimi kaustytas duris.
Tai stulbinama istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską, apie ką galėjo svajoti vyras: turtus, valdžią ir galimybę rinktis iš daugybės gražiausių savo imperijos moterų. Bet kodėl, pamilęs vieną, jis atsisakė haremo ir, pamynęs šimtmečius galiojusius Osmanų įstatymus, ją vedė?
Svarbiausias hareme gyvenančios moters siekis buvo kaip nors patekti į sultono lovą ir pagimdyti jam sūnų. Tačiau jaunasis sultonas Siuleimanas dažnai vykdavo kariauti, o grįžęs į haremo moteris net nepažvelgdavo, nes turėjo išsirinkęs vieną mylimiausią žmoną.
Į sultono seralį pakliuvusi jauna rusaitė nusprendžia likimą paimti į savo rankas. Jos būta gudrios ir negailestingos. Ir ji turėjo planą...
Siuleimanas buvo tikra mįslė – subūręs vieną pirmųjų pasaulyje profesionalių kariuomenių, įveikė visus, kurie jam priešinosi, betgi mėgo rašyti poeziją; nusiaubęs pusę Europos, iš gryno marmuro atstatė Stambulą; turėjo daugybę kankintojų ir žudikų, kuriuos galėjo užsiundyti kada tik panorėjęs, tačiau istorijoje įrašytas kaip didis ir sumanus įstatymų leidėjas.
Nuo viduramžių Venecijos iki Alžyro vergų turgaviečių, nuo Persijos kalnų iki uždrausto šlovingiausio Osmanų sultono seralio – tai istorija apie aistras ir intrigas pasaulyje, kuriame viskas visai ne taip, kaip atrodo.
Anglų kilmės australų rašytojas Colinas Falconeris yra garsus istorinės nuotykių literatūros kūrėjas, parašęs didelio pasisekimo sulaukusią istorinių pasakojimų seriją „Epic Adventure“. Jis išleido daugiau nei 30 romanų, tapusių bestseleriais visame pasaulyje.
Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.
Paskaitykite keletą knygos ištraukų:
Siuleimanas pragyveno beveik penkiasdešimt devynerius metus, nuo amžiaus naštos maudė visus kaulus. Dabar jis vis daugiau laiko praleido užsidaręs su šeichulislamu ir skaitydamas Koraną.
Jis sirgo podagra, alkūnės ir keliai kartais būdavo tokie ištinę ir jautrūs, kad negalėdavo pakęsti nė menkiausio prisilietimo. Neretai šie ligos paūmėjimai tęsdavosi ištisą savaitę. Norėdamas paslėpti liguistą odos blyškumą, ėmė naudoti skaistalus. Valgė mažai, paprastai jam užtekdavo vieno mažyčio ožiuko, pasisotinęs užgerdavo lediniu šerbetu.
O Chiurem vis labiau baiminosi.
Ji taip ilgai kantriai laukė. Tačiau laikas jau nebebuvo jos pusėje. Jei ką ir turėjo daryti dėl Mustafos, tai reikėjo imtis dabar.
* * *
– Aš taip bijau, – vieną naktį sukuždėjo Chiurem, gulėdama Siuleimano glėby.
– Bijai? Ir ko gi, mano Roksolana?
– Dėl savo sūnų. – Ji padėjo galvą ant jo nuogos, švelnios krūtinės. – Mano valdove, kai mirsi – tegul ta diena niekada neišaušta! – mano gyvenimas nieko nebebus vertas, tad dėl savęs man nėra ko bijoti. Bet Mustafai užėmus sostą, Fatiho kanunas leis jam žudyti savo brolius ir net vargšą Džichangirą...
– Juk mes jau toli nuo tokios barbarybės. Be to, Mustafa turi gerą širdį. Jis prisiekė, kad tol, kol tavo sūnūs nesiims prieš jį ginklų, jiems nieko bloga nedarys.
– Bet kai jis atsisės į sostą, jį sups ne vien geranoriškai nusiteikę žmonės. Mustafa taps sultonu, tačiau kas bus jo viziris? Argi toks išdžiūvėlis kaip paša Liutfi parodys nors kokią užuojautą Džichangirui? Net Laiko rūmų astrologai negalėtų nuspėti, ką prieš Selimą rezga janyčarų aga. O kokius spąstus pavydusis paša gali paspęsti Bajazitui?
Siuleimanas stipriau ją apkabino. Chiurem buvo teisi – po jo mirties ji bus bejėgė, kaip ir jo sūnūs. Mustafa davė žodį, vis dėlto...
Siuleimanas pasikliovė Mustafos kilnumu. Juk vaikinas ne koks mėsininkas, buvo ištikimas, drąsus, neturėjo jokio pykčio.
– Mustafa geras žmogus.
– Bet jo motina vis dar gyvena ir manęs nekenčia.
Giulbachar! Jei jis numirtų, ji taptų sultone valide. Įdomu, ar ji įtikinėtų Mustafą, kad jis įgyvendintų Fatiho kanuną?
– Ką norėtum, kad padaryčiau?
– Niekada nemirk.
Siuleimanas nusišypsojo tamsoje.
– Visi mirštame. Tai Dievo mums duotas kelias.
– Tada melsiuosi, kad mane užtartų kieno nors balsas divane. Gal Riustemo?..
Taip, apie tai buvo galima svarstyti; Siuleimano žentas paša Riustemas būtų apgynęs savo žmoną ir jos brolius. Juk istorijoje su Ibrachimu jau įrodė ištikimybę.
– Pagalvosiu apie tai.
Daugiau apie tai jiedu nekalbėjo. Tačiau neilgai trukus, kai nuo maro mirė paša Liutfi, didžiuoju viziriu Siuleimanas paskyrė savo žentą.
Žmogus, kuris niekada nesišypsojo, tapo antru galingiausiu žmogumi Osmanų imperijoje.
* * *
Įvestas pas vizirį, Abasas pasisveikino atlikdamas temeną ir leido tarnams pasodinti jo didžiulį kūną ant kilimo. „Jo violetinio šilko apsiaustas prilygsta karališkajai palapinei, – pagalvojo Riustemas. – Kai jis juda, atrodo, tarsi visas janyčarų būrys kirkina vienas kitą po antklode.“
– Leiskite pasveikinti su didžiule sėkme, – pasakė Abasas. – Dievas išties jums šypsosi. Sunku suvokti, kokia palaima būti šlovingiausio Osmanų sultono viziriu.
„Dievas prie to tikrai neprisidėjo“, – pamanė sau Riustemas.
– Visa padėka ir šlovė Jam.
– Beje, mano šeimininkė prašė manęs jums priminti, jog, nepaisant Dievo didybės, būna atvejų, kai Jo dosnumą – taip pat, žinoma, ir kerštą, – turi paskatinti žemiškieji angelai.
– Pasakyk savo šeimininkei, kad esu be galo dėkingas už šiuos jos žodžius ir niekada jų nepamiršiu.
– Na, dėl to aš čia ir esu. Kad aptartume būdus, kuriais galėtumėte įrodyti, jog mano šeimininkę maloniai prisimenate.
– Ką gi, paisydama savo interesų, ji negaišta laiko. – Riustemas pliaukštelėjo delnais ir tarnai išskubėjo atnešti šerbeto ir chalvos; tuo metu jie su Abasu pradėjo pokalbį.
* * *
– Girdėjote, apie ką kuždamasi turguje? – paklausė Abasas.
– Turguje ne tik kuždamasi, Abasai. Bedestene balsu vienas kitam šaukia, kad mūsų sultonas prarado bet kokį apetitą karui. Ir ką daryti? Jis daugiau laiko praleidžia su savo architektais nei su karvedžiais.
– Mano šeimininkė nerimauja, kad yra tokių, kurie gali pasipelnyti iš tokio jo išsiblaškymo.
– Tikriausiai nereikia abejoti, kad šie gandai sklinda iš kareivinių? – tarė Riustemas.
– Visi Stambulo gyventojai juos yra girdėję.
Kaip visada, bėdos prasidėjo Persijoje. Šachas Tahmaspas vėl puldinėjo rytinę sieną, kankino ir žudė muftijus, skleidė savo sefevidiškas erezijas ir kaskart darėsi vis įžūlesnis, o tuo metu Siuleimanas rašė poeziją, leido įstatymus ir planavo statyti mečetes savo Adrianopolio ir Čamlidžos vasaros rezidencijose.
Už rūmų sienų ištroškę kovos nenustygo kareiviai. Vis kalbėjo apie jų dievinamą Mustafą, irgi nekantriai laukiantį ir barzdoje skaičiuojantį pirmuosius žilus plaukus.
„Jis tai tikrai nesėdinėtų su savo statybininkais ir negurkšnotų šerbeto, – kalbėjo kareiviai. – Su juo jau seniai būtume patraukę prieš eretiką persą. Vos tik Mustafa užims sostą, vėl leisimės į karo žygį, bus daugiau pergalių ir grobio.“
Tačiau ne visi taip troško naujojo sultono. „Tai bus Chiurem pabaiga, – pamanė Riustemas. – Kai neliks jos, dingsiu ir aš.“
Už kolonomis išpuoštų sodų varpas mušė kažkurią valandą.
– Ką ponia Chiurem norėtų, kad padaryčiau?
– Tik atminkite, kam esate ištikimas.
„Niekada nepamiršiu, kam esu ištikimas, – pasakė mintyse Riustemas. – Tam, kam ir visada buvau ištikimas.“
– Pirmiausia esu ištikimas sultonui.
– Ir būtinai pašalinsite tuos, kurie kėsinsis jį nuversti?
– Žinoma.
– Vadinasi, galime jumis pasikliauti, kad susidorosite su šia grėsme.
„Nėra jokios grėsmės, – susivokė Riustemas, – tik kareivių ir baklažanų pardavėjų tauškalai. Bet aš suprantu, ką turi omeny. Tai geriausia galimybė išgelbėti mūsų pačių galvas.“
– Patikinkite savo šeimininkę, kad esu ištikimas jos vyro tarnas, – tarė.
