Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) misija yra užtikrinti žmonijai reikšmingo gamtos ir kultūros paveldo puoselėjimą. Kad paveldas būtų išsaugotas ateinančioms kartoms, UNESCO sudarė Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą – Massimo Centini knygoje pristatoma spalvinga kultūrų mozaika, kuri atspindi žmogiškųjų patirčių gausą, išskirtinumą, vertybes ir tapatumą. Albume išrinkta tik dalis kultūrinio paveldo palikimo iš viso pasaulio.
Ši knyga – tai priminimas apie šalių ir tautų kultūros formas, kurios paliko gilius pėdsakus žmonijos istorijoje. Vartydami didelio formato knygą, mėgausitės ne tik įspūdingomis fotografijomis iš įvairių pasaulio vietų, bet ir patirsite išskirtines žmonijos kultūros išraiškas: sužinosite apie žodines tradicijas, materialų kultūros paveldą, ritualus, tautosaką, šokius ir spektaklius.
Skaitytojas veikiausiai pastebės, kad šioje knygoje įamžinti labai skirtingi dalykai, pavyzdžiui, tradicinės kilimų rišimo technikos ir Mirusiųjų diena Meksikoje, nepaprasta kelionė iš Makiši maskarado Zambijoje į kabukio teatrą Japonijoje, o tuomet į kapueiros pasirodymą Brazilijoje, kur šokis derinamas su kovų menais... Balsai, gestai, vaidinimai ir trumpalaikiai kūriniai tampa apčiuopiamais ženklais, kultūros pėdsakais ir jos istorija.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Išsamiau apie knygą:
Mirusiųjų diena tapo vienu svarbiausių tradicinių minėjimų Meksikos kultūroje. Senovės ikikolumbinio laikotarpio tikėjimai susiliejo su krikščionišku dvasingumu, kurį atvežė ispanų konkistadorai. Taip gimė šventė, kurioje liejasi ryškios spalvos ir garsai, atspindintys daugybę skirtingų vietinių bendruomenių sielų.
Kiekvienais metais nuo spalio pabaigos iki lapkričio pradžios daugelyje šalių visame pasaulyje pagerbiami mirusieji. Tvirtą krikščionišką tradiciją turinčiose šalyse senoji pagoniška kultūra susiliejo su krikščionybe, kuri viduramžiais paplito po visą Europą. XVI a. konkistadorai iš Pirėnų pusiasalio katalikybę atnešė į Centrinę ir Pietų Ameriką. Čia ji susiliejo su ikikolumbinio laikotarpio tikėjimais, ypač actekų, kurie šimtmečius manė, jog mirusieji sugrįžta į žemę. Senovės Meksikos tikėjimuose apie mirusiuosius nebuvo katalikų tikėjimui būdingų moralinių aspektų.
Actekai nemanė, kad po mirties žmonės keliauja į rojų arba pragarą, priklausomai nuo to, kaip elgėsi gyvenime. Priešingai, jie manė, kad velionių galutinis tikslas priklauso nuo to, kaip jie mirė. Jei mirties priežastis natūrali, pavyzdžiui, garbus amžius, siela eis ilgą ir vingiuotą kelią iki Mictlán, kuriame gyvena mirties valdovas ir valdovė Mictlantecuhtli ir Mictacacíhuatl. Jei žmogus mirė dėl vandens įtakos, pavyzdžiui, nuskendo, tuomet siela keliaus į Tlalocan, kur gyvena lietaus dievas Tláloc. Žuvusieji mūšyje bei moterys, kurios mirė gimdydamos, keliauja į Omeyocan: jį valdo karo dievas Huitzilopochtli, ir tuomet į žemę sugrįžta spalvingų paukščių pavidalu. Galiausiai vaikai keliauja į Chichihuacuauhco, kur juos pasitinka pienu varvantis medis – čia jie laukia, kada galės sugrįžti į žemę ir visą ciklą pradėti iš naujo. Tad actekai tikėjo, kad tam tikru momentu mirusieji sugrįžta į žemę, todėl liepos ir rugpjūčio mėnesiais jie švęsdavo mirusiųjų atminimą: dalyvaudavo procesijose, nešdavo aukas, dėvėdavo spalvingus kostiumus ir kaukes. Kai pasirodė konkistadorai, šios šventės buvo nukeltos, kad sutaptų su Visų šventųjų diena ir Vėlinėmis, tačiau giliai įsišaknijusių pagoniškų praktikų aspektai išliko.
Iki šiol Día de los Muertos metu tikima, kad mirusieji sugrįžta pabūti su savo šeimomis. Rengiamos procesijos, žmonės šoka, dainuoja, groja ir gamina mėgstamiausius velionių patiekalus, kad suteiktų jiems džiaugsmo. Vyrauja džiaugsmas, o ne liūdesys. Vaikai, paaugliai ir suaugusieji vaikšto gatvėmis dėvėdami tradicines kaukes, kurios vaizduoja spalvingas kaukoles. Pakeliui stovintys aukų altoriai (ofrendas) apkrauti specialiais indais. Be to, Meksikoje Mirusiųjų diena sutampa su kasmetinio kukurūzų – pagrindinės maistinės kultūros – auginimo pabaiga, todėl ritualai vyksta ir kaimuose. Trumpai tariant, šventės yra himnas gyvenimui.
