Negana to, Danijos pienininkai „Feta“ sūrį gamino daugiausia iš karvių pieno ir vadino šiuos produktus „Feta“, „daniška Feta“ bei „Danišku Fetos sūriu“. 

Graikams tai tarsi spjūvis į veidą, mat šalies pasididžiavimas – „Feta“ sūris, nuo seniausių laikų gaminamas išskirtinai tik iš avių arba avių ir ožkų pieno. Be to, nuo 2002 m. šis sūris įtrauktas į sąrašą produktų, kurių kilmės vietos bei geografinė nuoroda saugomos. Tai reiškia, kad tik Graikijoje ir buvusios Lesbo prefektūros salose pagamintas „Feta“ sūris gali būti parduodamas naudojant šį pavadinimą. 

Trumpai tariant, saugomos nuorodos reiškia ypatingą produkto kokybės ir tam tikros geografinės vietovės ryšį. Visi produkto gamybos etapai ir jo komponentai turi būti kilę būtent iš konkrečiai apibrėžtos geografinės vietovės.

„Feta“ sūrio saugoma kilmės vietos nuoroda tokia pat svarbi graikams, kaip „Parmigiano Reggiano“ ar Aceto Balsamico di Modena“ Italijai, „Champagne“ – Prancūzijai, Švarcvaldo kumpis – Vokietijai ar „Paški sir“ – Kroatijai. 

Todėl EK šiame ginče akcentavo, jog tokia nesąžininga Danijos pieno gamintojų praktika menkina Graikijos ūkininkų ir autentišką „Fetą“ gaminančių įmonių pastangas. Be to, tai sudaro sąlygas Danijos įmonėms gauti nepagrįstą naudą, kenkia tikrosios „Fetos“ reputacijai ir mažina jos vertę.

Danija tvirtino kitaip. Šalies atstovų požiūriu, saugomos kilmės vietos ir geografinės nuorodos galioja tik į vidinę ES rinką tiekiamiems produktams. Draudimai, anot jų, nėra taikomi tais atvejais, kai produktai eksportuojami į trečiąsias šalis. 

Kitaip sakant, danai bandė įrodyti, kad gamintojų apsaugą užtikrinantis reglamentas nedraudžia šalies pieno gamintojams naudoti pavadinimo „Feta“, jei jų produktai yra skirti eksportuoti į ES nepriklausančias šalis, su kuriomis Bendrija nėra sudariusi tarptautinio susitarimo garantuojančio šio pavadinimo teisinę apsaugą.

Tačiau Europos Teisingumo Teismas šių metų liepos viduryje nutarė, kad Danijoje pagamintas sūris, visgi, negali vadintis „Feta“. Teismas akcentavo, kad šalis turėjo imtis veiksmų ir neleisti pieno gamintojams komerciniais tikslais naudoti pavadinimą „Feta“. Nutarime pažymima, kad kilmės vietos nuorodos ir saugomos geografinės nuorodos yra saugomos kaip intelektinės nuosavybės teisės, net jei produktas skirtas eksportuoti į trečiąsias šalis.

Apibendrinant, matyt reiktų pasidžiaugti tikrosios graikiškos „Fetos“ gamintojų aktyvumu ginant savo autentiško gaminio teises ir EK pastangomis ginant gamintojų interesus ne tik ES, bet ir tarptautiniu mastu.