970 x 680 mm koliažą sudaro 883 vnt. nuorūkų, kurios buvo surinktos dar 2019 m. G. Bučo organizuoto atliekų rinkimo ir rūšiavimo žygio pėsčiomis aplink Kauną metu. Tuomet 19 žygeivių, per 2 valandas nuėję 5 kilometrus, mieste ir priemiesčio pakelėse rado apie 8 tūkst. nuorūkų.
Dalis šių nuorūkų buvo panaudota koliažui „OKUROK“, iš kurio į mus žvelgia agresorius, sukurti. „Ukrainoje kiekvieną dieną krenta bombos, darydamos didelę žalą aplinkai, tačiau nuorūkas perkeltine prasme taip pat galime pavadinti „bombomis“, kurios jau seniai kasdien krenta ir mūsų aplinkoje, kai žmonės jas nerūpestingai meta ant žemės mieste ar gamtoje“, – įvardija G. Bučas.
Turime pabaigti ekologinį karą
Visuomenininkas primena, kad nuorūkos, patekusios į aplinką, suyra į mikroplastiko daleles, kurios teršia gruntą, vandenį, orą, kuriuo kvėpuojame, patenka į maistą, mūsų ir mūsų vaikų organizmus. Kūdikiai gimsta su mikroplastiko dalelėmis organizme, jų randama net placentoje. Viena nuorūka, patekusi į vandens telkinį, užteršia 1 kub. m vandens. Tai lėtai žudantis ginklas.
Savo koliažą G. Bučas apibūdina šiais žodžiais: „Mes gyvename nuolatiniuose karuose, / Vienas iš jų yra EKOCIDAS. / Pastarasis žaloja kiekvieną naują kartą, / Vis stipriau ir stipriau. / Ar turime noro jį pabaigti?“
Lietuvoje G. Bučo organizuotų 6 atliekų rinkimo ir rūšiavimo žygių metu miestuose, pakelėse ir miškuose buvo randama ypač daug nuorūkų, o daugelis sutiktų žmonių teigė nežinantys, kad jos nesuyra be žalos aplinkai. O juk nuorūkos yra pagamintos iš celiuliozės acetato, kitaip tariant – iš plastiko.
Tik neseniai ant cigarečių pakelių pasirodė informacija, nurodanti, kad cigarečių filtruose yra plastiko, tačiau, anot G. Bučo, kaip ir grasinanti informacija apie rūkymo daromą žalą sveikatai, pastaroji greičiausiai nėra efektyvi. „Šiukšlėms vieta yra šiukšliadėžėse, o ne gamtoje, o tai, kur mes jas metame, parodo ir mūsų vartojimo kultūrą“, – teigia visuomenininkas.
Pristatydamas koliažą iš nuorūkų, G. Bučas jau planuoja naują žygį – atliekų rinkimo ir rūšiavimo ekspediciją pėsčiomis aplink Baltijos jūrą, kurios data šiuo metu derinama. O koliažas šiuo metu yra dirbtuvėse ir laukia eksponavimo vietos, o galbūt – ir pirkėjo. Pinigai, pardavus koliažą, būtų skirti šiai ekspedicijai organizuoti.
Skatina būti kūrėju, o ne griovėju
Koliažą „OKUROK“ sukūręs G. Bučas dalijasi mintimis apie kiekvieno mūsų atsakomybę, vertybių perkodavimą ir tai, kokią įtaką mūsų gyvenimui daro ekocidas:
„Koks tikslas gyventi taikoje, jeigu turėsime užterštą orą, vandenis ir sugadintą sveikatą? Ar dera kalbėti apie ekologiją, darnų vartojimą ir tvarumą karo akivaizdoje? Ar aukodami mirtinam ginklui, mes tikrai susivienijame? Kada susivienysime taikos kūrimui, kur mūsų nuoseklumas? Kokią planetą paliksime ateities kartoms? Kokias vertybes perduosime savo vaikams ir provaikaičiams? Ar yra pasaulio lyderiai?
Šie ir panašūs klausimai mano galvoje sukasi nuolatos. Karai yra baisus dalykas, jie sukelia įvairaus pobūdžio krizes – ekonomines, socialines, demografines, tarp jų – ir ekologines. Dažnai girdime ar skaitome, kad štai susirinko pasaulio lyderiai ir ėmėsi spręsti vieną ar kitą klausimą. Neturime lyderių... Jeigu būtų nors vienas, tokie dalykai pasaulyje nevyktų. Nėra nei vieno žmogaus šioje planetoje, kuris norėtų žūti, nėra tokio, kuris norėtų, kad žūtų jo artimas – tėtis, mama, vaikas. Niekas nenori palikti savo tėvynės, namų, nenori mirti iš bado ar kamuojamas skausmo. Karas – tai destrukcija, kuri skaldo, griauna žmonių gyvenimus ir visa aplinkui. Karas – tai politika, kur yra nuolatinis melas, manipuliacijos, apgavystės, kurios po truputį įauga į mūsų kraują – mes to mokiname savo vaikus. Nėra tame jokios prasmės. Jeigu yra prasmė ginti savo žemes, tėvynes, tai pirmi su ginklu rankose turėtų eiti lyderiai, kurie visa tai sumanė, tačiau jie drąsūs tik kitiems duodami ginklus į rankas, nupirktus už jų pačių pinigus. Sakysite, kad tūkstančius metų tai vyksta. O aš klausiu, ar jūs dabar to norite? Paprastas klausimas, į kurį turėtume atsakyti trumpai, be išvedžiojimų – TAIP arba NE. Žmonės tiki „lyderiais“, žmonės nori geresnio gyvenimo, bet geresnis gyvenimas nebus griaunant.
Tuo metu mes gyvename nuolatiniame kare, ne tokiame, kaip įsivaizduojame ar šiuo metu vykstančiame mūsų kaimyninėje šalyje. Šis karas turi pavadinimą – tai EKOCIDAS. Nors mes jo tarsi nejaučiame, nematome, mums jis nedaro momentinės žalos, tačiau pasekmes kiekviena nauja karta jaučia vis sunkesnes. Apie tai turime kalbėti nuolat, nepriklausomai nuo to, kokia situacija šalyje ar pasaulyje. Smulkios problemos sukuria dideles, o jų nespręsdami, nemokydami savo vaikų, mes sukuriame dar didesnes problemas, kurios dažnai padaro nepataisomą žalą. Namus po karo atstatysime, tačiau niekada negrąžinsime gyvybės, neatstatysime sugriautų žmonių gyvenimų, o juolab sveikatos. Ekocido atveju galioja tos pačios sąlygos – tai viską aplinkui griaunantis karas, lėtas ir skausmingas.
Gal jau laikas sustoti, nurimti ir persvarstyti savo vertybes? Kalbėdami apie aplinkosaugą, klimato kaitą, mes dažniausiai omenyje turime ekologines problemas. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, dėl perteklinio vartojimo, kaip ir karo atveju, pasaulyje vystosi tos pačios ekonominės, socialinės, demografinės ir ekologinės problemos. Neturėtume susikoncentruoti tik į kažkurias vienas iš jų, nes kitos yra taip pat labai svarbios ir tai yra mūsų greito gyvenimo būdo rezultatas. 2020 metais žygiuojant aplink Lietuvą, matėme nykstančias bendruomenes, tuštėjančius kaimus ir uždaromas mokyklas, užterštą mūsų aplinką. Gyvename perkoduotų vertybių, greito vartojimo, vienkartinių daiktų ir plastiko amžiuje.
Už tai yra atsakingas kiekvienas AŠ, kuris gali keistis ir keisti. AŠ vartotojas, AŠ gamintojas, AŠ politikas, AŠ mokslininkas, AŠ mažas ar didelis. Tik AŠ renkuosi kuo būti – griovėju ar kūrėju.“
