„Be šviesos mes – tik apgailėtinos būtybės, kovojančios savo pasąmonės labirintuose ir vis besitikinčios pabusti gyvenimui. Spektaklis „Pasąmonės šnabždesiai... Sapnai“ yra apie sudėtingą žmogaus kelią į Gyvenimo Šviesą“, – skelbia PAPASONY kūrybinė grupė.
Apie teatrą PAPASONY
PAPASONY jau sulaukė „pilnametystės“ – šiemet šis unikalus šešėlių teatras mini 18-ąsias metines. Teatro istorija prasidėjo 2004-aisiais, kai aktorius ir režisierius Andrijus Leliuchas (Andrii Leliukh) Kyjive subūrė entuziastingą teatro kūrėjų komandą. Kūrybinės grupės branduolys išliko nepakitęs nuo pat teatro įkūrimo. Na, o tokį įsimenamą teatro pavadinimą įkvėpė režisieriaus ir įkūrėjo A. Leliucho dukra Sonia. Taigi, PAPASONY – tai „Sonios tėtis“.
PAPASONY įkurtas kaip studentų teatras. Vėliau, baigę studijas, jaunieji aktoriai liko vaidinti savanoriškais pagrindais, mat teatras negauna jokio finansavimo, veikia vien geros valios principu. 2011 m. PAPASONY suteiktas „Liaudies mėgėjų teatro“ statusas, čia kuriami spektakliai sulaukia ne tik palankaus žiūrovų vertinimo, bet ir teigiamų teatro kritikų atsiliepimų. Tai vienintelis teatras Kyjive, kurio repertuare esama ir šešėlių teatro, ir plastikos, ir dramos, ir choreografijos.
Šiandien PAPASONY – tai kūrybinės dirbtuvės, kuriose kuriami eksperimentinio teatro spektakliai. Studijos arsenale – šešėlių teatro, plastinės dramos ir šokio siaubo spektakliai, istoriniai romanai ir lėlių šešėlių pasakos vaikams. Tai naujo formato dramos ir plastinio teatro sintezė. Teatro repertuaras išsiskiria žanrų įvairove, įspūdingais techniniais sprendimais, ryškiais meniniais vaizdais bei šiuolaikinių problemų gvildenimu. Teatras aktyviai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, kūrybiniuose meno projektuose, įvaizdžio renginiuose ir yra visada atviras kūrybiškiems pasiūlymams.
Apie spektaklį „Pasąmonės šnabždesiai… Sapnai“
Spektaklio „Pasąmonės šnabždesiai… Sapnai“ premjera įvyko dar 2009 m. Pirmoji spektaklio versija buvo draminio ir šešėlių teatro derinys, tačiau vėliau režisierius nusprendė atsisakyti teksto ir spektaklį perteikti tik kūno ir šešėlių kalba. Šešėliai – unikalus instrumentas, atveriantis erdvę begalinėms žmogaus emocijų ir jausmų išraiškoms: meilei ir neapykantai, laimei ir skausmui, gamtos ir visatos galioms. Šešėlių teatras neturi kalbos, amžiaus ar suvokimo ribų – šešėliai, šviesų ir spalvų įvairovė, muzika – tai nekalbūs pasakotojai, skleidžiantys unikalų žavesį, kuris palytėja žiūrovo sielą. Spektaklis „Pasąmonės šnabždesiai… Sapnai“ buvo itin palankiai priimtas publikos ir teatro kritikų, sulaukė nominacijų tarptautiniuose ir Ukrainos teatro festivaliuose.
Pasak režisieriaus A. Leliucho, spektaklis „Pasąmonės šnabždesiai… Sapnai“ gimė kaip eksperimentas, o jo kelionė iki tokio rezultato, kurį išvys ir Lietuvos žiūrovai, buvo išties ilga. Spektaklis labai asociatyvus, be žodžių, tačiau čia reikšminga muzika, o ypač svarbų vaidmenį jame atlieka šviesa, kuri spektaklyje tampa dar vienu personažu, taip pat kaip ir aktoriai pasakojančiu istoriją. Paklaustas, koks buvo spektaklio sumanymas, režisierius pasakojo: „Įsivaizduokite, kad žmogus miega ir sapnuoja po žvaigždėtu dangumi. O žvaigždės reaguoja į jo pasąmonės siunčiamus vaizdus, į jo emocinę būklę. Spektaklis sudarytas iš atskirų fragmentų. Kai kurie iš jų ir 2014 metais, ir šiandien, karo akivaizdoje, suskamba naujai ir itin aktualiai. Štai spektaklyje yra fragmentas, kuriame mama ant jūros kranto ieško savo dukros, o jūroje skęsta laivas... Ar tuomet galėjome pagalvoti, kad skęstantis laivas kels kitokias – karo padiktuotas – asociacijas?.. Spektaklyje atskleidžiama keletas svarbių temų: postapokaliptinio pasaulio, taip pat karo tema, tačiau bene svarbiausia šio pasirodymo žinutė yra kvietimas dalytis savo šviesa su kitais.“
Apie šešėlių teatro PAPASONY gastroles Lietuvoje
Pasak oficialaus teatro PAPASONY gastrolių organizatoriaus ir rankų šešėlių teatro „Budrugana Lietuva“ vadovo Martyno Tomo Gucevičiaus, iš pradžių šios gastrolės buvo sumanytos kaip kūrybinės dirbtuvės, mat galvota, jog į Lietuvą atvykti galės tik PAPASONY trupės narės moterys. Visgi leidimus atvykti gastrolių gavo visi. Kitas svarbus klausimas buvo, ar Ukrainos šešėlių teatras galės atsigabenti savo įrangą, mat ji buvo likusi okupuotoje teritorijoje. „Mūsų veikla labai panaši, mat taip pat esame šešėlių teatras, tad iš anksto aiškinomės, kokios pagalbos, įrangos jiems reikės, kad galėtume visa tai suteikti. Tačiau, laimė, jų įrangą pavyko išsaugoti, tad teatras atvyksta su sava technika“, – sakė M. T. Gucevičius.
Anot organizatoriaus, šešėlių teatras išsiskiria iš kitų teatro formų keliais esminiais aspektais: pirmiausia, kadangi čia nėra scenografijos, kostiumų, kartais spektakliai yra ir be teksto, tad žiūrovui paliekama daug vietos vaizduotei, labai svarbios tampa asociacijos atrandant ir pajuntant tai, kas artima būtent tau. Kitas veiksnys, skiriantis šešėlių teatrą nuo labiau įprasto dramos teatro, – tai kur kas sudėtingesnis ir ilgiau užtrunkantis techninis pasiruošimas, mat čia ypač svarbi tampa šviesa, garsas – viskas turi būti itin tikslu. Na, ir trečioji – kone sudėtingiausia – užduotis yra fizinis aktorių pasiruošimas, ypač kai kalbama ne apie rankų, o viso kūno šešėlių teatrą. Aktorių judesiai, choreografija turi būti ypač tikslūs, čia svarbus kiekvienas centimetras, todėl vienam spektakliui ruošiamasi pusę metų ir ilgiau. Kita vertus, čia nėra tokia svarbi aktoriaus išvaizda, mat žiūrovas mato tik juodą jo šešėlį baltam ar kitos spalvos fone. Galbūt dėl šios priežasties šešėlių teatrą ne tik žiūrėti, bet ir kurti jį patys labai mėgsta vaikai, mat čia išnyksta gėdos jausmas, galima savotiškai pasislėpti už širmos.
„Mes esame rankų šešėlių teatras, o štai kolegos iš PAPASONY atstovauja viso kūno šešėlių teatrui. Pasaulyje yra tokių teatrų, tačiau Lietuvoje tokio neturime, PAPASONY neturi konkurentų ir Ukrainoje. Todėl išvysti šio teatro pasirodymą mūsų šalies žiūrovams tikrai turėtų būti įdomu, mat tokių galimybių dažnai nepasitaiko“, – įsitikinęs M. T. Gucevičius.
Už bilietus skirtos lėšos bus skirtos humanitarinę pagalbą teikiančiam fondui
Teatro PAPASONY pasirodymai Lietuvoje yra trupės turo po Europą pirmoji dalis. Per gastroles surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos labdaros fondui Global Synergy, dirbančiam su karo medikais fronto linijose ir teikiančiam humanitarinę pagalbą nukentėjusiems nuo karo. Tačiau ne vien tai svarbu PAPASONY kūrybinei grupei. Šios gastrolės jiems – tai ir galimybė susitikti su žiūrovais, tęsti kūrybinį darbą ir dalytis savo šviesa su kitais, kartu įkvepiant laisvės oro, drauge kovojant ir tikint pergale.
Galiausiai šios gastrolės – tai ir ilgai laukta akimirka, kai režisierius A. Leliuchas po ilgo laiko galės susitikti su savo šeima, šiuo metu gyvenančia Lietuvoje, Kėdainiuose, – ją priglaudė žinomo kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio pusbrolio šeima. Tai gražus pavyzdys, kaip meno žmonės remia ir visomis išgalėmis padeda kolegoms iš Ukrainos, suteikdami ne tik gyvenamąją vietą, pasiūlydami buitinę pagalbą, tačiau ir prisidėdami tęsiant jų kūrybinę veiklą.
„Su Andrijum susipažinau prieš 9 metus. Jis su trupe kaip tik filmavo avangardinį filmą Kėdainiuose, fosfogipso kopose. Vėliau, per Maidaną, lankiausi Kyjive. Čia užsukau ir į PAPASONY teatrą, įsikūrusį nedideliame rūsyje, kuriame telpa vos kelios dešimtys žiūrovų. Tačiau aplinka – labai jauki. Spektaklis, kurį žiūrėjau, man paliko didžiulį įspūdį. Šešėlių teatru žaviuosi nuo vaikystės. Visgi mums įprasta, kad už baltos drobės, kuri tarnauja kaip ekranas, dažniausiai matome karpinius, žmonių rankas, o PAPASONY spektaklio forma man pasirodė labai nauja, lyg šviežio oro gūsis. Viskas labai išradinga ir kartu paprasta. Lietuvoje nieko panašaus nebuvau matęs. Jau po Maidano trupė lankėsi Druskininkuose, kur parodė spektaklį apie Žaną d’Ark... Andrijus – labai šviesus žmogus, mudu susiskambiname, pasikalbame. (Beje, Lietuvos žiūrovai turėjo galimybę išvysti Andrijų ir kitam amplua – jis filmavosi ką tik rodytame filme „Blogi keliai“ pagal dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę.) Prasidėjus karui, atsirado galimybė priglausti režisieriaus šeimą mano pusbrolio name Kėdainiuose. Čia apsigyveno devynių asmenų (6 suaugusieji ir 3 vaikai) šeima, taip pat šuniukas ir kačiukas. Per šį laikotarpį jie jau spėjo integruotis, vaikai lanko mokyklą ir darželį. Dabar į Lietuvą gastrolių atvyks ir Andrijus. Beje, du jo jaunesnieji broliai šiuo metu yra Ukrainos kariuomenėje. O Andrijui itin svarbu surinkti kuo daugiau lėšų, kad per meną, kūrybą galėtų realiai prisidėti kovojant už laisvę“, – pasakoja kompozitorius G. Puskunigis.
„Daugelis stebi žinias ir seka naujienas apie Ukrainoje vykstantį karą, tačiau aš manau, kad gyvas susitikimas atėjus pažiūrėti spektaklio tiek žiūrovams, tiek aktoriams, teatralams duos žymiai daugiau – tas emocinis ryšys daug svarbesnis, efektyvesnis. Manau, kad šios gastrolės suteiks naują gyvenimą spektakliui ir taps įkvėpimu kūrybinei komandai, juolab kad pati jų pradžia buvo išties simboliška: esu kilęs iš Irpenės, ten gyveno ir mano močiutė, kuriai, laimė, pavyko laiku išvykti (šiuo metu ji kartu su kitais mano šeimos nariais yra Kėdainiuose). Netoli močiutės namų, dviejuose garažuose, buvo laikomas visas mūsų teatro rekvizitas. Nebuvome tikri, ar tie garažai su visu turiniu išliko. Ir tik įsivaizduokit – šiek tiek apšaudyti, bet jie tebėra, ir visi teatro daiktai išsaugoti. Viliuosi, kad tai – geras ženklas. Dievo ženklas. Nors šiandien mes meldžiamės ne Jam, o ginkluotosioms Ukrainos pajėgoms, nes būtent jos gali mus apginti. O teatro PAPASONY gastrolės – tai mūsų indėlis, kadangi visi už bilietus surinkti pinigai bus skirti medikamentams ir įrangai pirkti. Taigi, galbūt tai mažas žingsnelis, bet visgi pirmyn, link pergalės“, – įsitikinęs rež. Andrijus Leliuchas.
Plačiau apie fondą Global Synergy ir jo veiklą: https://globalsynergyfoundation.org/en/make-a-donation/
