Ukrainiečių ir lietuvių kartu kurto dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrėjų komanda susitikti su Anna tikėjosi prieš filmo pristatymą Vilniuje vasario pabaigoje. Jie netgi suorganizavo Annos šeimos pasitraukimą iš visai prie fronto linijos buvusio Krasnogorovkos miesto į šalies sostinę Kijevą, apgyvendino išnuomotame bute. Tačiau karas vasario 24 dieną, rodos, iš kino ekrano persikėlė į realų gyvenimą ir pasivijo Anną Kijeve.
Apie jos ir penkių jos vaikų – trijų dukrų Miroslavos, Anastasijos, Jaroslavos, dviejų sūnų – Stanislavo ir Vladislavo bei sesers Olgos sūnaus Danilo – kelionę iš karo apimtos Ukrainos į Lietuvą būtų galima kurti dar vieną filmą. Tačiau realybė visada baisesnė nei kinas, nes ji paliečia tikrus žmones. „Aš nesu jokia herojė, lengva ja būti, kai aplinkui tiek žmonių, kurie mums padeda“, – į Lietuvą atvykusi kalbėjo Anna. Ji pasakojo, kad karo žmonės gyvena siurrealistinėje tikrovėje, kurią sunku suvokti ir priimti.
Šiandien Anna sako esanti laiminga, kad Lietuvą pasiekė ir jos sesuo Olga. Ji ištvėrė labai sunkią kelionę iš mūšių apimto Donbaso regiono, atvyko visiškai nusilpusi, atsidūrė ligoninėje. „Tačiau ji čia, su mumis, mano gyvenimas nebėra vien juodas ir baltas, aš galiu judėti toliau, kurti planus. Buvo sunku ką nors spręsti, kai kiekvieną rytą prabudusi pirmiausia galvodavau, ar šią naktį sesuo išgyveno“, – sako Anna.
Ukrainiečių režisierė I. Tsilyk savo filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja Donbase, Krasnogorovkoje, gyvenančios šeimos istoriją. Tuo metu, kai aplink tvyro chaosas ir kiekviename žingsnyje juntamas ne vienus metus vykstantis karas, vieniša keturių vaikų mama Anna savo namuose vaikams kuria šviesos, saugumo ir kūrybos zoną. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia filmuoti, montuoti ir pristatyti bendrą jų visų kūrinį – filmą. Kinas kine ir varganoje karo nualintoje buityje išsiskleidęs kūrybos procesas atveria, kokią galią ir magiją katastrofos akivaizdoje turi menas. Mamai ir keturiems jos vaikams traumos transformacija į kūrybą yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.
Prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV debiutavęs ir geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje pelnęs, kelią Europoje pradėjęs Berlyno kino festivaliu, Niujorko publikai pristatytas „MoMa“ modernaus meno muziejuje, apsukęs 70 tarptautinių festivalių, pelnęs daugiau nei dvidešimt tarptautinių apdovanojimų ir šiandien ypač aktualus ukrainiečių ir lietuvių kūrėjų kino dokumentikos darbas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („The Earth is Blue as an Orange“) jau pradėtas rodyti namų kino platformose – „ŽMONĖS Cinema“, „Cgates TV“, „Telia TV“, „Kino fondas“. Visos jų surinktos pajamos atiteks Ukrainai, o kompanija „Cgates“ yra nusprendusi daugiau nei už 3 tūkstančius eurų padovanoti Annos dukrai Miroslavai jos kino operatorės mokslams reikalingą vaizdo ir garso įrangą.
„Miroslava mokosi paskutiniame kurse Kijevo universitete, nuotolinės paskaitos vyksta, ji turi sukurti diplominį darbą, o mūsų filmavimo technika liko namuose“, – pasakoja Anna. Ji džiaugiasi, kad dukra pradėjo studijuoti dar ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur jai labai patinka. Savo kelio ir galimybių Lietuvoje ieško ir praėjusiais metais mokyklą baigusi Anastasija. Kijeve ji planavo studijuoti kino režisūrą, tačiau situacija pasikeitė, Lietuvoje režisūros studijos įmanomos tik lietuvių kalba, todėl Anastasija nusprendė užpildyti prašymą į Vaidybos studijų programą Europos humanitariniame universitete. Po Velykų atostogų abu Annos sūnūs irgi pradės eiti į mokyklą – vienas į ketvirtą klasę, kitas – į šeštą. Namuose su mama liks tik mažiausioji – Jaroslava. „Darželiui ji per maža, suradau mums gydomosios gimnastikos būrelius, lankysime, o paskui žiūrėsime, gal kartu eisime į darželį. Norėčiau dirbti su vaikais“, – sako naujus namus ir naują gyvenimą Vilniuje kurianti filmo herojė.
Ukrainiečių ir lietuvių kartu kurto filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ rodymas Lietuvos kino teatruose tapo paramos akcija Ukrainai: filmą Lietuvoje jau pamatė daugiau nei 8 tūkstančiai žiūrovų, surinkta daugiau nei 45 tūkstančiai eurų. Iš jų daugiau nei 32 tūkstančiai eurų skirti nuo karo prieglobstį Lietuvoje radusiems filmo herojams ir Ukrainoje likusiems filmo kūrėjams, daugiau nei 10 tūkstančių – įvairioms Ukrainai paramą teikiančioms organizacijoms.
„Norime pasidžiaugti, kad prie mūsų, kino studijos „Moonmakers“ iniciatyvos skirti mūsų pajamas ukrainiečių paramai prisijungė ir kino teatrai bei kino rodytojai. Visas pajamas filmo herojams ir Ukrainoje likusiems filmo kūrėjams skyrė „Forum Cinemas“ ir „Multikino“ kino teatrai, prisidėjo Alytaus kino teatras „Dainava“, Ukmergės kultūros centras, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Kitoms, Ukrainai paramą teikiančioms organizacijoms, pajamas skyrė kino teatrai „Pasaka“, „Skalvija“, „Kino Deli“, „Cinamon“, „K.I.N.A.S. Panemunė“, „Arlekinas“, „Kino namai“, „Castle Lounge“, „Baltas ekranas“, taip pat MO muziejus. Papildomai 4 431 eurą filmo herojams ir kūrėjams paaukojo į premjerą susirinkę žiūrovai. Parama, kurią surinkome, – dalelė šviesos šiuo tamsiu ir siaubingai sunkiu laikotarpiu. Nors taip galime parodyti savo meilę, neabejingumą bei rūpestį nuo karo ir agresijos kenčiantiems, Ukrainoje likusiems filmo kūrybinės grupės nariams ir mūsų filmo herojams, besiglaudžiantiems čia, Lietuvoje“, – sako filmo prodiuserė G. Žickytė.
