Svarbu buvo įsteigti prizą, kuris būtų ne tik garbingas, bet ir mielas pačiam žmogui: nedidelis ir ne į stalčių padedamas. Tai – nedidelė segė, tinkanti įvairioms progoms ir prie įvairių drabužių stilių. Tai menininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtos balto ir tamsinto sidabro sagutės su Lietuvos valstybingumo simboliu vyčiu, o kitoje pusėje – su Kymantaitės ir Juknevičiaus inicialais.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras septynis kartus keitė pavadinimą. Pirmas jo pavadinimas – Vilniaus valstybės (valstybinis) teatras – todėl ženkliukas yra ne tik teatro, bet ir valstybingumo simbolis.
LNDT aktoriai nusprendė nominantus rinkti ne iš spektaklių, sukurtų per kalendorinius metus, bet iš tų, kurių premjeros įvyko nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 1 d.. LNDT per šį laiką įvyko penkios premjeros: „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas), „Soliaris 4“ (rež. Grzegorz Jarzyna), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas) ir „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė). Aktoriai pasiūlė įtraukti ir „Didįjį kelią“, kurio peržiūra be žiūrovų įvyko pandemijos pradžioje, o pirmą kartą žiūrovams spektaklis parodytas tik 2021 m. spalio mėnesį. Tai – rimtas ir teisingas argumentas.
Laureatus rinks komisija, kurioje yra LNDT trupės aktoriai Neringa Bulotaitė, Dalia Michelevičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Prizų laimėtojai bus paskelbti Tarptautinės teatro dienos šventėje, kuri įvyks Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dėl karo Ukrainoje teatras didesnės šventės nerengs.
Kuo svarbūs režisieriai Romualdas Juknevičius ir Kazimiera Kymantaitė, kurių monogramos ženklins naujuosius prizus?
Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorijoje režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963) užima ypatingą vietą – tai pirmasis teatro meno vadovas, pirmojo šio teatro spektaklio – Hermano Hejermanso dramos „Viltis“ – režisierius. Šio spektaklio simbolis – laivelis – iki šiol puošia teatro uždangą.
Didžiojo Lietuvos XX a. teatralo, rašytojo, dramaturgo ir kritiko Balio Sruogos žodžiais tariant, Juknevičius buvo režisierius „iš pono Dievo lockos“.
Romualdas Juknevičius atvyko į Vilnių kaip pirmosios profesionalios teatro trupės vadovas, jo veiklą ir tęsia LNDT.
Į mūsų šalies teatro ir LNDT istoriją įrašyta daugybė įsimintinų Romualdo Juknevičiaus spektaklių, tarp kurių – Gerhardo Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, Henriko Ibseno „Nora“, Marcelio Pagnolio „Topazas“, Antono Čechovo „Dėdė Vania“, Richardo Billingerio „Gigantas“, Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“, Michailo Lermontovo „Maskaradas“.
Teatro pradininkas ir įkūrėjas, neįtikęs sovietinei valdžiai dėl karo metais pasirašyto politinio atsišaukimo, kuriame kalbama apie inscenizuotus rinkimus į Aukščiausiąją tarybą ir ištremtas į Telšius, vėliau dirbęs Klaipėdoje ir Kaune, Juknevičius 1953 m. grįžo į savo įkurtą teatrą Vilniuje ir čia dirbo iki pat mirties, kai 1963 m. patyrė infarktą cenzūrai uždraudus spektaklį „Žalios pirštinės“.
„Romualdas Juknevičius lietuvių teatre iškilo kaip didysis scenos meno realistas, subtiliausio ir dvasingo psichologiškumo neprilygstamas meistras, ypač jautrus dramaturgui, itin dėmesingas artistui, akylas teatro pedagogas. Jis kaip niekas kitas jautė savo laikmetį, todėl jo geriausi spektakliai gimdavo pačiu laiku“, 1998 m. išleistoje monografijoje apie Juknevičių rašė teatrologė Irena Aleksaitė.
Kazimiera Kymantaitė (1909–1999) – režisierė, aktorė, viena garsiausių moterų menininkių Lietuvoje. Ji buvo režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko mokinė, Romualdo Juknevičiaus, Algirdo Juškevičiaus bendražygė. Kartu su jais ji kūrė lietuvių profesionalųjį teatrą. Kazimiera Kymantaitė paliko ne tik ryškų pėdsaką Lietuvos teatrinėje kultūroje – iki šių dienų ją pažinojusių širdyse išliko jos charakterio stiprybė, drąsa, humoras, meilė žmonėms ir gyvenimui. Pasišventimu teatrui ji žavėjo visus. Atėjusi į sceną iš „Jaunųjų teatro“, visada save priskirdavo „jaunajai kartai“ – neramiai, nepaklusniai, maištaujančiai.
Didžioji jos meilė – lietuvių literatūra, kurią gerai pažinojo ir labai vertino. Iškiliausi Kymantaitės spektakliai buvo sukurti remiantis lietuvių rašytojų kūriniais: Žemaitės „Marti“, Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kiti. 1948 metais jos režisuota Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ su nedidelėmis pertraukomis buvo vaidinama net šešiasdešimt du metus.
Aktorius Vytautas Dumšaitis (1927–2019) režisierės šimtmečio proga pasakojo: „Kazimiera buvo labai įdomi režisierė, įdomi aktorė. Su ja buvo įdomu dirbti. Nebuvo jokio „tik taip, o ne kitaip“. Ji leisdavo improvizuoti, pati prisitaikydavo. Nepajusdavai, kaip ji iš tavęs išgaudavo tai, ko nori. O paskui sakydavo: „Na va, mes pakalbėjom, ir tu padarei tai, ko aš norėjau, nors iš pradžių ir ožiavaisi.“ Kazimiera nebuvo uzurpatorė, ji gerbė ir dramaturgą, ir aktorius. Jos visi spektakliai buvo liaudiški: ir su humoru, ir su ašara... Ji žinojo, kas yra jausmas, todėl ir žiūrovas priimdavo taip, kaip ji norėjo, taip, kaip mes jos valia visa tai pateikdavom. Tai labai brangu. Eilinis režisierius kartais labai toli nuo tokių dalykų. Kymantaitės spektaklius visi žiūrovai suprasdavo. Su jos spektakliais mes visą Lietuvą po kelis kartus apvažiavom. Žiūrovai į sales netilpdavo.“
Net trisdešimt tris metus Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro direktoriaus pareigas ėjęs Pranas Treinys Kazimierą Kymantaitę prisimena labai ryškiai. Visai neseniai jis papasakojo: „‘Žaldokynės‘ vyko net septynios peržiūros, šio spektaklio politiniai veikėjai vis nepriimdavo. Į paskutinę peržiūrą Kazimieros vyras Viktoras Banaitis (lietuvių muzikas, literatas, kultūros veikėjas – D. Š.) pakvietė ir Antaną Sniečkų (ilgalaikį Lietuvos Komunistų Partijos vadovą – D. Š.) Kymantaitė atėjo išsipusčiusi, ant galvos užsimetusi gražų didelį šalį. Spektaklis vyko Pohuliankos teatre (Basanavičiaus g. 13). Šiame teatre Sniečkus buvo pasodintas į centrinę, vyriausybinę ložę. Kymantaitė taip pat nuėjo į tą ložę, atsisėdo šalia Sniečkaus ir nusitraukė nuo galvos šalį, sakydama: „Kai sodinsite į kalėjimą, bus pigiau, – nereikės manęs apskusti.“ Toks jos elgesys sutrikdė, tačiau spektakliui prasidėjus, žiūrovų reakcijos, nuolat vilnijantis juokas nulėmė sprendimą – spektaklį buvo leista vaidinti.
Kazimierą buvo sunku perkalbėti. Kai bandydavau tai daryti, norėdamas paprieštarauti ar sudrausminti, o buvo už ką, ji visada atšaudavo: „Nesistenk, nepavyks! Esu užkietėjusi žemaitė: jeigu man pačiai nepavyksta savęs perkalbėti, tai tau tuo labiau nepavyks.“
