Kokybiška melodrama
Pagal Izraelio rašytojo Eshkol Nevo romaną pastatytame filme veiksmas perkeliamas iš Tel Avivo į Romą. Viename Amžinojo miesto daugiabutyje gyvena trys šeimos, kurių likimo vingiai primena Almodóvaro ir Farhadi filmus. Garbių teisėjų poros sūnui sukėlus mirtiną autoįvykį, sudūžta fasadinė šeimos idilė. Kitame aukšte pagyvenusios poros paslaugumas jauniems kaimynams kelia įtarimų, privedančių prie rimtų – bet ar pagrįstų? – kaltinimų. O ką tik pagimdžiusi motina skęsta vienišumo jūroje. Naujausias N. Moretti filmas – tai jaudinanti melodrama apie kaltės, atleidimo ir naujos pradžios svarbą.
Melodramos žanras nėra mėgstamas kino festivalių, retai, kada į prestižinių festivalių konkursines programas patenka tokie filmai. Tačiau daugybę metų Kanų kino festivalio konkurse dalyvaujantis režisierius N. Moretti sukūrė juostą, skirtą tiek festivalių, tiek melodramos žanro žiūrovams. Po premjeros filmo kūrėjas teigė, kad su metais vis labiau mėgaujasi kino kūrimu. „Vien aistros nebeužtenka. Reikia mokėti atkreipti dėmesį į detales. Šioje juostoje paliečiamos universalios temos: kaltė, teisingumas, atsakomybė, mūsų pasirinkimai, kurie visada turi pasekmes.“
Kaip atkreipia dėmesį N. Moretti, filme vyrų požiūris į jų šeimos vaidmenį ir jų užsispyrimas, griauna santykius tarp artimųjų. „Toks ir mano charakterio požiūris. Jis atšiaurus ir nėra pasirengęs nusileisti. Arba neapykanta, kurią Džordžas jaučia savo broliui. Arba Lučio, kuris yra taip suklaidintas ir tiki, kad gali apsaugoti savo dukrą. Jie tiki, kad yra teisingoje pusėje, o moterys yra tos, kurios turi drąsos viską sutaisyti.“
Italų kino žvaigždės
Filme pagrindinius vaidmenis atlieka garsūs šių dienų Italijos aktoriai, ne kartą matyti ir Lietuvos kino žiūrovams. Be ketvirtą kartą režisieriaus juostose pasirodančios Margharitos Buy, pirmą kartą N. Moretti filme suvaidino Riccardo Scamarcio (matytas Paolo Sorrentino filme „Silvio“) ir Alba Rohrwacher (geriausiai pažįstama iš filmų „Tobuli melagiai“ ir „Laimingas Ladzaras“). Vieną pagrindinių, teisėjo vaidmenį atliko ir pats režisierius, mėgstantis vaidinti savo kūriniuose. „Nuo pat pradžių nenorėjau, kad juostoje būtų vienas pagrindinis herojus“, – apie savo pasakojimo pasirinkimą pasakojo N. Moretti. – „Nenorėjau kino klišių muzikoje, montaže, scenarijuje ar kinematografijoje. Norėjau, kad aktoriai vaidintų tikroviškai, bet ne natūralistiškai.“
Vieną iš filmo pagrindinių veikėjų, be abejo, galėtume įvardinti patį pastatą, kuriame per skirtingus aukštus gyvena šeimos. Šį režisierius atrado važinėdamas po įvairiausius Romos gyvenamuosius rajonus. „Namas Prati rajone atlieka teatro scenos arba tuščios batų dėžutės, kurią reikia užpildyti, vaidmenį. Prieš tai šiame pastate veikė mokykla, o vėliau pastatas buvo konvertuotas į butus“, – apie lokaciją pasakojo N. Moretti.
„Trys šeimos“ anonsas
