Jo kūrėjai – autentiškos lyderystės programų autorė, mąstymo ir veiklos pokyčių konsultantė, ontopsichologijos praktikė Rasa Baltė Balčiūnienė ir komunikacijos bei rinkodaros ekspertas, menininkas, kultūrinės laidos „Kultmisijos“ kūrėjas Gintaras Šeputis – interviu www.moteris.lt pasakojo apie tai, kaip jie ryžosi birželio mėnesį vyksiančiai penkių valandų trukmės dokumentinei misterijai, kuri apjungs muzikines, judesio ir vaizdinių patirtis, persipinančias su intelektualų pokalbiais ir įtraukiančiais pačius dalyvius į vyksmą bei refleksijas.
Misterijos ašimi taps lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“. Kokią kultūrą, visuomenę, požiūrį į moterį ir vyrą ši pasaka atstovauja? Ir ar ji mus vis dar veikia? Ir, kaip ši pasaka siejasi su archeomitologės Marijos Gimbutienės atradimais?
Rasa, Gintarai, koks jūsų abiejų santykis su „Egle žalčių karaliene“? Kaip ši pasaka jus lydėjo per gyvenimą?
Rasa: Turbūt pirmasis ryškus prisiminimas apie šį kūrinį nukelia į laiką, kai man buvo trylika ar keturiolika metų. Laikraštyje pastebėjau rašinių konkursą, kviečiantį pareflektuoti apie Palangoje esančią Eglės žalčių karalienės skulptūrą. Nežinau kodėl, bet sumaniau jame sudalyvauti ir išmėginti savo literatūrinius gebėjimus. Tai buvo pirmasis ir vienintelis literatūrinis konkursas, kuriame dalyvavau, nors mokykloje rašyti rašinius man puikiai sekdavosi. Konkurso nelaimėjau ir tuomsyk mano santykis su šiuo kūriniu pasibaigė.
Po daugelio metų, jau 2018 m., per radiją išgirdau apie būsimą Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ pastatymą Vilniaus Vingio parke. Tuomet vairavau automobilį ir įsiklausiusi Vilkončiaus pasakojimo net sustojau šalikelėje. Niekada nebuvau pagalvojusi apie tokį „Eglės žalčių karalienės“ gylį, apie žalčio prasmę, apie aukštesnio lygio civilizaciją, apie lietuvių kultūros sąsajas su Egiptu, apie tai, kad sumanymas sukurti operą apie Eglę gal trisdešimt metų gulėjo stalčiuje ir laukė savo laiko. Buvau nustebinta ir suintriguota. Operą žiūrėjau tiesiogiai per televiziją ir beveik visą laiką praraudojau. Tuomet nesupratau, kas tame pastatyme mane taip palietė. Šiuo metu man jau aišku.
Po šios operos neilgai trukus vedžiau lyderių grupę ir per vieną iš užsiėmimų daviau užduotį suvaidinti „Eglę žalčių karalienę“. Tai grupės dalyviai padarė gana stereotipiškai – žaltys nužudomas, o Eglė savo vaikus paverčia medžiais, nors užduotis buvo atlikti kūrybiškai. Tada pagalvojau, kiek giliai mumyse tūno Eglės žalčių karalienės vaizdinys. Po to pasižiūrėjome ir panagrinėjome L. Vilkončiaus roko operos ištraukas ir tada pirmąkart iškėliau klausimą apie moters prisiimtą aukos vaidmenį. Apie tai, kad finale Eglė priima neteisingą sprendimą ir galiausiai už jį atkeršija savo vaikams. Supratau, kad tai – savo gyvenimu nepatenkintos moters elgesys, kuris mus veikia iki šiol. Tame seminare svarstėme, o kodėl Eglės negalime pavaizduoti kitokios? Jei ir toliau giliai mumyse įaustas epas struktūruos sąmonę, mums bus tik sunkiau.
Tą pirmąjį kartą stebėdama L. Vilkončiaus operą, aš matyt pasąmoningai atstovavau moteris ir apraudojau tokį jų likimą.
Gintaras: Namuose turiu seną „Eglės žalčių karalienės“ leidimą ir „Žiauriausias lietuvių liaudies pasakas“, kuri prasidėjo būtent nuo šios pasakos. Visą laiką stebėjausi jos naratyvu ir vaizdiniais, ir tai, kas jais remiantis buvo sukurta. Pavyzdžiui, Eglės skulptūra Raganų kalne Juodkrantėje, kurioje pavaizduota rūsti moteris su kočėlu... Pasakos žiaurumas, tam tikros frazės, kaip kad „kraujo puta“, yra užsifiksavusios nuo vaikystės.
Apie tautinį lietuvių paveldą man yra tekę kalbėtis su įvairiais intelektualais – neretai kildavo diskusijos, ar lietuviai turi savo epą: vieni sakydavo, kad neturi, kiti – kad tai yra būtent „Eglė žalčių karalienė“. Tradicinio epo centre dažniausiai būna vyras veikėjas, kuris galiausiai tampa nugalėtoju, tad šiuo požiūriu Eglės istorija yra netipinis epas.
Kartais sau net neįvardijame, kokią įtaką mūsų elgesiui, nesąmoningam veikimui, daro iš kartos į kartą perduodamos pasakos ir istorijos. Išgirdęs, ką atrado Rasa ir kad ji nori tuo pasidalinti su kitais, prisijungiau prie šio projekto su džiaugsmu.
Kaip į šį dokumentinės misterijos kūrimo procesą įsilieja archeomitologės Marijos Gimbutienės asmenybė ir darbai? Kaip jos atrasta Senosios Europos civilizacija susisies su „Egle žalčių karaliene“?
Rasa: Tas susiejimas įvyko, kai M. Gimbutienės tekstuose perskaičiau, jog Senojoje Europoje moteris buvo kurianti energija, tačiau atėjus patriarchalinei epochai, ji tapo objektu – grožio, estetikos, motinystės – ir nustojo būti kurianti.
Didžiausia mįslė man buvo, kodėl M. Gimbutienė rašė, jog vienas svarbiausių deivės atvaizdų Senosios Europos kultūroje buvo Baltoji gyvatė su karūna, kurią nužudžius, tavo gyvenimas taps nelaimingas. Man šis simbolis kažkodėl labai surezonavo, tuo pačiu buvo visiškai nesuprantamas. Daug ir ilgai apie jį domėjausi, kalbėjausi su įvairių tautų psichologais, intelektualais, bandydama perprasti šio simbolio prasmę. Galiausiai sužinojau ir suvokiau, jog Baltoji gyvatė su karūna reiškė moterį, kuri sociume turėjo galią ir sprendimų teisę; karūna – tai yra įtakos visuomenėje simbolis. Nuslopinus moters galią sociume (arba, kaip rašoma, ją nužudžius), viduje ji liks sužlugdyta, nepatenkinta, galinti prakeikti artimuosius. Būtent tai, kas atsitiko su Eglės vaikais.
Matristinėje visuomenėje, kuri egzistavo Senojoje Europoje, moterys turėdavo sprendimų galią, jos buvo kuriančios. Tai reiškia – kuriančios istoriją, darančios įtaką jos įvykiams. Šiandien būti save realizuojančiomis vadybininkėmis ir vadovėmis yra madinga, tačiau kiek realiai mes, moterys, kuriame istoriją?
Didelį vidinį perversmą ir džiaugsmą sukėlė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininko Eugenijaus Žmuidos straipsnis „Eglė žalčių karalienė: gyvybės ir mirties domenas“, parašytas dar 2010 m., kuriame jis psichologiškai išanalizuoja visą pasaką. E. Žmuida labai taikliai ir gražiai įvardija, jog savo dukroms perduodame rolę žaisti amžinąjį moters teatrą, neprisiimant atsakomybės už savo gyvenimą. Manau, kad būtent šiame etape mes ir esame. Labai džiaugiuosi, jog ši E. Žmuidos analizė buvo įtraukta į mokyklines literatūros programas.
Visi šie atradimai ir patyrimai man susidėjo į aiškų suvokimą, jog tiek M. Gimbutienės atradimai, tiek Eglės epas pasakoja apie tai, kas nutinka, kai iš žmonių atimame pajautą ir išaukštiname racionalumą.
Apie M. Gimbutienės įtakos stiprumą man byloja dar vienas susitikimas 2011 m. Tuo metu su „HAI institutu“ darėme ateities konferenciją ir aš pasikviečiau alternatyvių valiutų kūrėją, euro valiutos tėvu vadinamą Bernardą Lietaerą. Vos su juo susitikus, jis sako: „Gyvenime matau tik antrą lietuvę; pirmoji buvo Marija Gimbutienė! Asmeniškai jos nepažinojau, bet jos atrasta Deivių kultūra man tapo impulsu, jog šalia centralizuotos valiutos turi atsirasti lokalios.“ Štai kokią reikšmę ir poveikį ji darė.
Gintaras: Aš su M. Gimbutienės darbais ir tyrinėjimais susipažinau dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Ten ji buvo pristatoma kaip tyrėja ir neretai kaip pseudomokslininkė.
Mums, studentams, lietuvių tautinė tapatybė, paveldas tuo metu atrodė visiškai dekoratyvus, bet būtent per M. Gimbutienę atradome, jog tuose senoviniuose raštuose glūdi gili išmintis, kad visi tie simboliai yra ir tekstai, palinkėjimai. Tai visiškai pakeitė suvokimą apie lietuvių tautinę kultūrą.
Rasa: Manau, kad M. Gimbutienė yra ypač aktuali dabar. Mums kaip tautai. Kai nuėjau į parodą „Deivės ir kariai“ Istorijų namuose ir pakliuvau į salę, skirtą M. Gimbutienės asmenybei, biografijai, aš turbūt pirmąsyk parodoje patyriau didžiulę šviesą. Labai stipriai pajutau, jog ši asmenybė dar yra, ji mums reikalinga, jos darbus mums reikia tęsti.
Nepaisant to, kad misterija suksis aplink moteris: Eglę, M. Gimbutienę, Senosios Europos deives ir t.t., jūs teigiate, jog ji yra aktuali ir svarbi pamatyti ne tik moterims, bet ir vyrams. Kodėl?
Rasa: Ne visi vyrai iki šiol suvokia, kaip stipriai juos formuoja moterys: mama, kitos giminės moterys, auklės, darželio auklėtojos, mokyklos mokytojos. Norint suprasti, kas ir kaip tave formuoja, turi pažinti to formuotojo mąstymo būdą.
Ne veltui egzistuoja posakiai „Ieškokite moters“, „Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi moteris“ ir pan. Beje, pridėčiau, jog už kiekvieno sėkmingo vyro stovi nefrustruota moteris.
Moterys šiuo metu bunda, jos vis aktyvesnės ir sąmoningesnės daugelyje sričių, todėl gebėti sukurti lygiaverčius santykius su moterimis yra labai svarbu. Versle tai ir ekonominė nauda. Manau, kad ši misterija padės vyrams suvokti jų santykius su moterimis ir su savimi.
Gintaras: Kai kalbame apie Deivių kultūrą, atrodo, kad tai labai tolima. Bet prisiminkime faktą, jog prieš daugiau nei šimtą metų Lietuvoje vykusiame gyventojų surašyme moterys net nebuvo skaičiuojamos. Virsmai dar gana švieži. Man atrodo, kad ši misterija įtvirtins suvokimą, kaip abiems lytims būti kartu, būti lygiaverčiais ir gyventi gyvenimą.
Nors šios temos man buvo artimos, įdomios, bet tik kai Rasa mane pakvietė prisijungti, jaučiau, kad man trūko tam tikrų dėlionės dalių. Dabar paveikslas jau pakankamai aiškus.
Man atrodo labai svarbu gauti visų pirma daugiau informacijos, kuri sudarytų galimybę plačiau suvokti moteriško ir vyriško prado, energijos, niuansus.
Rasa: 2019 m. su „HAI institutu“ Indonezijoje turėjome konferenciją, po kurios vyko retritas. Paskutinę jo dieną vedžiau aš ir nutariau atskirti vyrus ir moteris. Paprašiau jų pamedituoti apie Lietuvos ateitį. Pradžioje ėmėme kalbėtis apie moterų patirtis, kurios buvo labai pakilios, gimė daug gilių, įdomių įžvalgų.
Po to atėjo vyrai ir prisipažino, kad pirmiausia jie susiginčijo, kokią užduotį aš apskritai daviau. Jie mat kalbėjo apie vyrus, jų santykius su moterimis, o moterų grupė kalbėjo apie moterį pirmiausia kaip apie žmogų. Sako, Rasa, tu netiksliai užduotį suformulavai, reikėjo sakyti, kad apie vyrus, kaip apie žmogų kalbėtume, o ne apie vyrus, kaip apie lytį!
Supratau, kiek giliai mumyse slypi stereotipas, kad tai atskirta, kad vyras ir moteris nėra lygu žmogui. Labai įstrigo vieno dalyvio refleksija: „Žinot, tai, kas čia įvyko, tik reiškia, jog moteris gyvena jau kitame, ateities, kontekste. Ji pirmiausia yra žmogus ir mato save kaip žmogų, o vyrai gyvena atsilikusiame kontekste.“
Jei reikėtų trumpai reziumuoti, koks šios misterijos tikslas, kaip jį suformuluotumėte?
Rasa: Vienas gilus žmogus, išgirdęs apie šią misteriją, man pasakė: „Na tu čia, Rasa, drąsiai sumanei. Koks yra viso to tikslas: kultūra, terapija ar evoliucija?“ Daug nesusimąsčiusi atsakiau: „Evoliucija“. O jis man – „Juk tu esi psichologė, žinai, kad evoliucija neįvyksta be terapijos“. Iš tiesų – jei nesuvoki, nereflektuoti, evoliucija neįvyksta.
Tad ši misterija pirmiausia yra tautinė terapija. Todėl jai ir skirtas ilgesnis laikas, multidimensiniai formatai, bendros patirtys ir refleksijos.
----
„Epo kismas: Eglės karūnos misterija“ premjeros data – 2022 m. birželio 20 d.
Idėjos autorė ir projekto prodiuserė: Rasa Baltė Balčiūnienė
Režisierius: Gintaras Šeputis
Misterijos dalyviai/pašnekovai:
Eugenijus Žmuida (lietuvių folkloro ir mitologijos tyrinėtojas, rašytojas)
Vytautas V. Landsbergis (rašytojas, režisierius)
Laimutis Vilkončius (kompozitorius, meninių renginių organizatorius)
Misterijos atlikėjai:
Sutartinių ansamblis „Trys keturiose“
Saulius Petreikis (multinstrumentalistas)
Petras Lisauskas (šokėjas, aktorius, choreografas)
Laurita Peleniūtė (sutartinių dainininkė)
Arkadijus Gotesmanas (džiazo kūrėjas, perkusininkas)
Gabija Jaraminaitė (aktorė, skaitovė)
Užsakymo nr.: PT_72262
