Mindaugas Sventickas, „Coface Baltics“ vadovas, primena, kad aštuntuosius metus Lietuvoje veikiantis euras pirmąkart banknotų pavidalu pradėjo cirkuliuoti prieš dvidešimt metų – 2002 m. sausį, kai naujai sukurtos bendros euro zonos narėmis tapo dvylika valstybių: Airija, Austrija, Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija.
„2002 m. sausį su euro banknotų įvedimu buvo siejami ambicingi lūkesčiai, ypač panaikinus valiutos kurso riziką ir sandorių kaštus. Buvo siekiama paskatinti prekybą tarp euro zonos narių, tačiau yra nedaug įrodymų, kad taip ir atsitiko“, – pastebi M. Sventickas.
„Coface“ ekspertų vertinimu, prekyba euro zonoje buvo aktyvi dar prieš įvedant eurą ir siekė 50 proc. visos prekybos 12-oje euro zonos šalių, tačiau nuo to laiko ši dalis net šiek tiek sumažėjo. Tai siejama su sparčiai išaugusiomis prekybos apimtimis su Kinija, o vėliau – su itin sustiprėjusia tiekimo grandine tarp Vokietijos ir Vidurio Europos šalių.
Išsaugotas euro stabilumas per 2008-2009 m. finansų krizę dabar leidžia skolintis pigiau
Parengiamieji euro įvedimo darbai vyko XX amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tuo metu nominalios palūkanų normos ES šalyse tapo beveik vienodos ir euro įvedimo momentu skirtumai tarp jų buvo labai nedideli. Tačiau po gana stabilaus pirmojo dešimtmečio po euro įvedimo palūkanų skirtumai vėl išryškėjo, o 2008-2009 m. ištikusi finansinė krizė atskleidė, kad dalis Europos šalių ūkių gali nevykdyti įsipareigojimų. Skirtingas šalis vėl buvo pradėta vertinti ir grupuoti pagal joms būdingas kredito rizikas, o tai reiškė, kad iškilo pavojus visos euro zonos suverenumui. Todėl Europos Centrinio banko vadovas paskelbė „darysiantis viską, ko prireiks“, kad euras būtų išsaugotas.
Svarbu pažymėti, kad dabar daugelis šalių naudojasi kur kas palankesnėmis finansavimo sąlygomis nei turėtų tuo atveju, jei nepriklausytų Europos ekonominei ir monetarinei erdvei. Vis dėlto realaus supanašėjimo, jei tektų vertinti šalių ūkių struktūras ir pajamas vienam gyventojui, tarp pirmųjų eurą įsivedusių šalių neįvyko. Praktika parodė, kad BVP dalis vienam gyventojui ir toliau sparčiau augo tose šalyse, kurios ir iki euro įvedimo išsiskyrė didesnėmis pajamomis.
Tačiau skirtingų šalių patirtis nevienoda: pvz., prieš finansų krizę Graikijos ir Ispanijos ekonomikos pastebimai pasistiebė. Tačiau to nenutiko Portugalijoje ir Italijoje, kurių ūkiams per tą laikotarpį taip ir nepavyko pasiekti suplanuotų rodiklių. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad įvedus eurą dideli finansiniai srautai, skirti mažas pajamas gaunančioms šalims, taip ir nedavė produktyvumo augimo, nes buvo nukreipti į žemo našumo sektorius, tokius kaip paslaugos ar statybos.
Euras – stabili antroji pasaulio valiuta, bet laukia daug nenuveiktų darbų
Tarptautinis euro vaidmuo iš esmės išliko stabilus nuo pasaulinės finansų krizės ir valstybių skolos krizės euro zonoje. Euras išlieka antra pagal svarbą valiuta pasaulyje, tačiau toli gražu nekonkuruoja su JAV doleriu. Euro dalis užsienio valiutos atsargose, skolos vertybiniuose popieriuose, paskolose ar indėliuose išliko maždaug tokia pati kaip ir įvedimo momentu – pirmuosius kelerius metus truputį augo, o po valstybių skolų krizės smarkiai mažėjo. 2020 m. apie 70 proc. skolos vertybinių popierių buvo išleista JAV doleriais, palyginti su 20 proc. eurais – tai yra lygis, panašus į tą, kuris buvo 1999 m.
Pirmųjų dviejų dešimtmečių Europos ekonomikos ir valiutų sąjungos istorija negali būti pavadinta tobula – nors, nepaisant pradinio kritiškumo ir neužbaigtumo, Europos ekonominė ir valiutų sąjunga paneigė labiausiai pesimistines prognozes.
Pastaraisiais metais euro zonos sandara buvo sustiprinta, ypač pasitelkus Bankų sąjungą ir Europos stabilumą užtikrinančias priemones, todėl ir visa euro zonos erdvė sutvirtėjo. Tačiau ir toliau būtina nuveikti daug darbų, kad euro zona taptų efektyvesnė ir atsparesnė išoriniams bei vidiniams sukrėtimams. Ypatingą dėmesį verta atkreipti į tai, kad darbo jėgos mobilumas ir toliau yra žemame lygyje, o realus ūkių supanašėjimas didžiąja dalimi išlieka mitas. Nors dedama nemažai pastangų įgyvendinant Europos ekonomikos atkūrimo planą ir pritaikant bendras biudžeto taisykles, vis dėlto tikslas sukurti fiskalinį federalizmą arba, kitaip tariant, fiskalinę sąjungą, trumpuoju laikotarpiu bus sunkiai pasiekiamas.
