Tokio pobūdžio projekto dar nebuvo jokio kito Lietuvos orkestro praktikoje. Pandemijos sąlygoto karantino sąlygomis Šv. Kristoforo kamerinis orkestras sumanė prisitaikyti prie nuotolinio mokymo ir tokiu būdu įgyvendino itin tinkamą šiam laikmečiui idėją – pristatyti moksleiviams strykinių instrumentų šeimą – smuiką, altą, violončelę ir kontrabosą, bei baroko, klasicizmo ir romantizmo epochų muziką, išryškinant jos kūrėjus, A. Vivaldi, tris Vienos klasikus – Josephą Haydną, Wolfgangą Amadeusą Mozartą, Ludwigą van Beethoveną bei Franzą Schubertą.
Pirmoji orkestro pamoka skirta smuikui, apie kurį žiniomis dalijasi Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija ir kvarteto meno vadovė Dalia Kuznecovaitė. Ar žinojote, jog strykiniai instrumentai atsirado I mūsų eros amžiuje Indijoje? O pirmasis smuikas sukurtas Šiaurės Italijoje ankstyvajame XVI amžiuje žymaus meistro Andrea Amati, kuris sulaukė užsakymo iš Medici (Mediči) šeimos sukurti instrumentą, savo garsu primenantį tuo metu didikų labai pamėgtą instrumentą – liutnią, bet kuriuo galėtų naudotis ir gatvės muzikantai. Pasak Dalios Kuznecovaitės, aukso amžių smuikas pasiekė apie 1700-uosius metus, kada garsiosios smuikų meistrų šeimos, tokios kaip Amati, Guarneri ir Stradivari sukūrė savo didžiuosius šedevrus. Iki pat šių dienų viso pasaulio meistrai bando įminti to meto medžio, lako, klijų paslaptis, tačiau šių meistrų dar niekam nepavyko pranokti. Šie ir kiti įdomūs smuiko raidos, šiuolaikinio atlikimo faktai bei smuiko dalių ir griežimo specifika praturtinti Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekamais kūriniais, tokiais kaip W. A. Mozarto Divertismentas F-dur, KV138, A. Vivaldi simfonija styginiam orkestrui Nr. 2, G-dur, RV 146, bei to paties kompozitoriaus koncertas smuikui ir styginių orkestrui „Žiema“ iš garsiojo koncertų ciklo „Metų laikai“ Nr. 4, f-moll. Pamokoje taip pat skamba smuikininko Maximo Vengerovo atliekamas Niccolo Paganinini „Kapričas“ a-moll, op. 1, Nr. 24.
Antroji ciklo pamoka skirta altui. Pamoka pradedama Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekamu J. Haydno styginių kvartetu op. 2, Nr. 1, A-dur (versija styginių orkestrui), o po kūrinio seka instrumentų meistro Gerardo Rūko pasakojimas apie altą, lyginant jį su kitais strykiniais instrumentais. Pamoka praturtinama H. Biberio „Battaglia a 10”, kurioje nemažas dėmesys skriamas pamokos temos instrumentui. Išsamesniomis žiniomis apie alto istoriją bei raidą dalijasi Šv. Kristoforo kamerinio orkestro altininkas Mintautas Kriščiūnas, pradėdamas pasakoti instumento istoriją nuo jo ištakų – pirmieji į altą panašūs instrumentai atsirado jau prieš tūkstantį metų, o jo protėviais laikomi fidelis ir įvairių rūšių violos. Kaip solinis instrumentas altas išryškėjo vėliau, nes pirmiausia buvo naudojamas kaip akompanimentinis. Ar žinojote, kad J. S. Bachas buvo altininkas, grojęs viola da spalla? Pamokoje skamba M. Kriščiūno ir orkestro atliekamas J. Ch. Bacho Koncertas altui ir orkestrui c-moll. M. Kriščiūnas altą vadina orkestro širdimi, nes jis atlieka ritmines medžiagas akomponuojant, kuriant vadinamą „groove“ (šis angliškas terminas žinomas jaunimui), kitaip tariant, emociją, atmosferą. Vadinamasis kūrinio „cinkelis“ dažnu atveju sukuriamas būtent altų.
Trečioji pamoka skirta violončelei, apie ją žiniomis dalinasi G. Rūkas ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro violončelininkas Domas Jakštas. Pamokos pradžioje skamba J. Haydno Koncertas violončelei ir orkestrui C-dur, Nr. 1, išryškinant meistrišką violončelės perpratimą klasicizmo epochoje. Violončelės gimtinė – Italija, kurioje XVI a. gyvenęs kontrabosininkas Gasparo da Salo sukonstravo senovinę violončelę. Tiesa, violončelė buvo kiek didesnė ir turėdavo penkias arba šešias stygas. Šie instrumentai buvo naudojami bosinei linijai atlikti. XVII a. garsus meistras Antonio Stradivari šiek tiek pakoregavo instrumentą, jis tapo truputėlį mažesnis ir jo pavyzdžiu pasekė nemažai kitų meistrų, kaip Ruggieri, Amati, Guarneri. Jų instrumentai iki šiol laikomi pačiais geriausiais ir paties skaidriausio ir tobuliausio skambesio. Pamokoje D. Jakštas pristato violončelės griežimo būdus, o G. Rūkas pasakoja apie stryko istoriją ir jo pagaminimo būdus. Pasirodo, strykuose naudojami arklio plaukai – patys geriausi yra mongoliško arba sibirietiško arklio, o skirtingų instrumentų strykams naudojamas vis kitoks plaukų kiekis – smuikui reikia 5 gramų plaukų, altui – 6, violončelei – 7, o kontrabosui – 8 gramų.
Ketvirtojoje pamokoje pristatomas didžiausias styginių instrumentų narys – kontrabosas, apie kurį pasakoja kontrabosininkas Rokas Stunžėnas. Pasak jo, didesnis už jį yra tik oktabosas, kuris nėra dažnai naudojamas, o jo stygos nėra spaudžiamos pirštais. Vietoje užspaudimo pirštais griežiant oktabosu naudojami specialūs mechanizmai. R. Stunžėnas pasakoja, jog kontraboso istorija yra labai miglota ir apie jį nėra daug rašytinių šaltinių. Kontrabosas gyvuoja apie penkis šimtus metų, tačiau nėra tiksliai nustatyti jo pirmtakai. Toks kontrabosas, kurį matome šiandien, nėra dar pilnai susiformavęs, yra daugybė jo atmainų, pavyzdžiui, Vienos kontrabosas, kontrabosai su skirtingais derinimais, skirtingais dydžiais ir stygų skaičiais. Šioje pamokoje skamba Šv. Kristoforo kamerinio orkestro atliekamas W. A. Mozarto Divertismentas F-dur, KV138, G. Bottesini Koncertas kontrabosui ir orkestrui nr. 2 h-moll, kuriame solo partiją atlieka Rokas Stunžėnas bei H. Biberio „Battaglia a 10“.
Kitos pamokos – istorinio pobūdžio pasakojimai apie klasicizmo ir romantizmo epochų muziką bei jų kūrėjų biografijas. Penktojoje pamokoje žymus muzikologas Viktoras Gerulaitis pristato romantiko Franzo Schuberto kūrybą, dėmesį telkdamas į styginių kvartetą Nr. 14 d-moll „Mirtis ir mergelė“ bei į mirties temą romatizmo epochos muzikoje. Šeštojoje ir septintojoje pamokose muzikologė, radijo „LRT Klasika“ vyresnioji muzikos redaktorė Rasa Murauskaitė išsamiai pristato Ludwigo van Beethoveno kūrybą bei Vienos klasikų – J. Haydno, W. A. Mozarto ir to paties L. van Beethoveno biografijas ir muzikos stilistiką. Aštuntojoje bei devintojoje pamokose buvęs Šv. Kristoforo kamerinio okrestro meno vadovas, dirigentas bei muzikologas Donatas Katkus dar išsamiau apžvelgia J. Haydno ir W. A. Mozarto kūrybinius stilius. O orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Barkauskas pristato vieno žymiausių baroko epochos kompozitoriaus A. Vivaldi garsiuosius „Metų laikus“ tik šį kartą kūrinys pristatomas kartu su roko gitaristu T. Varnagiriu, kas leidžia parodyti baroko epochos muzikos universalumą ir aktualumą.
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, remiamas Lietuvos kultūros tarybos, nuoširdžiai tikisi, jog šios muzikos pamokos sulauks išskirtinio ir pozityvaus dėmesio iš Lietuvos bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklų mokinių bei mokytojų, ir tokiu būdu pasieks savo tikslą – atraktyviomis formomis populiarinti klasikinę bei akademinę muziką. Taip orkestras aktyviai prisideda ir prie Vilniaus miesto savivaldybės vieno svarbiausių tikslų – ugdyti jaunimą aukštąja kultūra.
