Pagal H. Murakamio apsakymą pastatytas filmas „Drive My Car“ iš vienos pusės – šiuolaikinės Japonijos visuomenės atspindys, iš kitos – atsakymo amžinam klausimui, kas yra meilė, paieška. Aktorius ir režisierius Kafuku laimingai vedęs Oto. Šiai netikėtai mirus pagrindinis veikėjas lieka nežinomybėje – kodėl žmona jį uždavė su kitu vyru. Po kelių metų Hirošimoje Kafuku stato Čechovo „Dėdę Vanią“ pagal neįprastą metodą – tarptautinėje trupėje aktoriai vaidina tekstą kalbėdami sava kalba. Į atranką įžengus mirusios žmonos meilužiui, Kafuku neatsispiria pagundai jį nusamdyti ir pabandyti rasti atsakymą į kankinantį klausimą. Po repeticijų namo jį veža vairuotoja Misaki, su kuria po truputį užsimezga naujas, kitoks ryšys: tarsi tėvo ir dukros.
H. Murakamio ekranizacija
H. Murakamio knygos dažnai stebina skaitytojus netikėtais veiksmo posūkiais, o ši ekranizacija 40-ies puslapių apsakymą išplėtoja į trijų valandų filmą. „Iš esmės nemanau, kad Murakamio darbai sukurti kino filmams“, – sakė režisierius R. Hamaguchi prieš premjerą Niujorko kino festivalyje. „Murakamio knygos puikiai išreiškia vidines emocijas, dėl to režisieriai ir nori kurti jo kūrybos ekranizacijas. Tačiau itin sunku atkurti tuos vidinius jausmus filme.“
Pats H. Murakamis nustebo išgirdęs, kad R. Hamaguchio adaptacija trunka tris valandas. Taigi jis nusipirko bilietą pažiūrėti „Drive My Car“ savo vietiniame kino teatre. „Buvau įtrauktas nuo pradžios iki pabaigos,“ – laikraščiui „The New York Times“ sakė rašytojas. „Manau, kad vien jau tai yra įspūdingas žygdarbis“. Filmas pelnė geriausio scenarijaus prizą Kanų kino festivalyje.
Išankstinėje filmo premjeroje gruodžio 1 d. kino teatre „Skalvija“ filmą pristatys vertėja iš japonų kalbos Gabija Enciūtė, kurios dėka H. Mukaramio knygos prakalba lietuviškai. Ji yra išvertusi naujausius H. Murakamio romanus „Komandoro nužudymas I“ ir „Komandoro nužudymas II“. Renginyje G. Enciūtė pakomentuos japonų meistro kūrybą ir kuo konkrečiai „Drive My Car“ yra murakamiškas, o kuo – ne.
„Murakamio kūryba sukelia įvairių reakcijų: daug kas ją dievina, bet kai kurie skaitytojai visai nesupranta, kur šuo pakastas ir kuo šis autorius kitiems taip patinka, ar netgi pajunta autoriaus stiliui antipatiją. Kai kam jo romanai gali pasirodyti ištęsti; prisiekęs fanas sakytų – „meditatyvu“, o anti-fanas skųstųsi, kad „nieko nevyksta, nuobodu“. Filmas „Drive My Car“ išsprendžia pastarąją „problemą“: Murakamio kūryba ir svarbiausios jos temos jame tarsi suspaustos į didesnį tankį. Nors netrūksta mąslių pauzių, emocinis kūrinio krūvis visai kitas. Net kyla mintis – „galbūt Murakamis visados tikėjosi būti ekranizuotas, ir nuo pat pradžių rašė kinui?“ Neturiu kito paaiškinimo, kodėl savotiški jo veikėjai taip gerai „žiūrisi“ ekrane. Net tie, kurie knygos puslapyje šiek tiek erzino,“ – sako vertėja iš japonų kalbos G. Enciūtė.
Pavadinime – Bitlų daina
Filmo pavadinime užkoduoti geismo ir aistros aspektai. „Drive My Car“ – grupės „The Beatles“ daina. Grupė sukūrė dainą apie merginos viliones, tačiau, kad daina be problemų skambėtų radijuje, reikėjo prigesinti tiesiogines sąsajas su seksu. Taip gimė metafora kviesti vairuoti savo mašiną, kas reiškia – kartu mylėtis. H. Murakamio apsakymo pavadinimas parašytas anglų kalba, dėl to ir filmo pavadinimas į lietuvių kalbą neverstas.
Kaip vieną iš priežasčių, kodėl ši H. Marukamio ekranizacija sėkminga, kritikai įvardina vyrų ir moterų santykių pavaizdavimą filme. Rašytojas dažnai kritikuojamas, kad savo kūryboje mažai dėmesio skiria moterims personažėms išvystyti. Apsakymas „Drive My Car“ irgi yra dalis rinkinio, pavadinto „Vyrai be moterų“.
O režisierius R. Hamaguchi žinomas dėl savo stiprių protogonisčių. Režisieriaus tarptautinis proveržis įvyko su filmu „Laimingoji valanda“ (2015) – penkių valandų juosta, kur pagrindinis dėmesys skiriamas grupės moterų gyvenimui šiuolaikinėje Japonijoje. Šiemetiniame Berlyno kino festivalyje Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas filmas „Fortūnos ratas ir fantazijos“ (2021) – irgi rodė pasaulį iš moteriškos perspekyvos.
Taigi dvi priešingos perspektyvos sugebėjo susijungti į vientisą kūrinį, kuriame pagrindinis veikėjas – vyras, bet įtaką jo gyvenimui daro stiprios moterys.
Teatro pasaulis
Originaliame H. Marukamio apsakyme A. Čechovo pjesė „Dėdė Vania“ tik paminėta. Filme režisierius pjesę paverčia centrine visos istorijos linija. Per šią pjesę atsiskleidžia intymūs filmo personažų – menininkų – pasauliai.
Filme apie menininkus labiausiai išryškėja daugybė jų bendradarbiavimo formų, ne tik profesinių, bet ir asmeninių: užkulisiuose ir viešai rodomų, mandagiai profesionalių ir neapsakomai intymių. Per „Dėdės Vanios“ statymą aktoriai apnuogina savo vidinį pasaulį ir grįžtama į filmo pradžios klausimą: kodėl net ir mylintys vieną kitą žmonės tampa neištikimais.
„Tai vienas iš tų puikių filmų apie meno ir gyvenimo tęstinumą, apie tiesioginį srautą tarp asmeninių santykių ir meninių laimėjimų ir apie gudrybes bei kankinamas paslaptis, nuo kurių priklauso abu“, – apie filmą rašo „The New Yorker“ kritikas Richard Brody.
„Netikėjau, kad Čechovas gali peržengti tiek sienų ir kiekvienos kultūros kontekste įgyti vis naujų spalvų. Jo universalumas daugialypis, visada netikėtas, o kiekvienos pjesės tekstą nejučia pamilsti vis iš naujo. Hamaguchio filme „Dėdė Vania“ peržengia fikcijos ribas ir įžengia į mūsų visų gyvenimą, kuriame visada yra galimybė atsidurti nelemties spąstuose. Juose suvoki savo gyvenimo bergždumą ir tik nusišypsojusios laimės dėka gali atrasti žmogų, kuris tau gali ištiesti pagalbos ranką“, – apie pjesės vaidmenį filme sako filosofas ir OKT/Vilniaus miesto teatro literatūros konsultantas Kasparas Pocius.
Filme pjesės aktoriai iš skirtingų šalių teatre vaidina kalbėdami savo kalba – ši idėja iš dalies kilo iš Hamaguchi patirties, kai jis lankė anglų kalbos pamokas Jungtinėse Valstijose su kitais užsienio studentais.
„Dėdė Vania“ – mylima ir ne kartą Lietuvoje statyta pjesė. Gruodžio 2 d. Klaipėdoje, kino teatre „Arelinas“ filmą pristatys teatro režisierius Tadas Montrimas, pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už „Dėdės Vanios“ pastatymą Rusų dramos teatre 2019 m. T. Montrimas pasidalins savo įžvalgomis apie A. Čechovo kūrybą ir pjesę „Dėdė Vania“.
