Premjeros vakarą pradėjęs televizijos žurnalistas, Lietuvos šaulių sąjungos narys Edmundas Jakilaitis susirinkusiuosius pirmiausia pakvietė tylos minute pagerbti šiandien pasaulį palikusį legendinį Lietuvos partizaną Juozą Jakavonį-Tigrą.

Prieš filmą buvęs Vaidoto bataliono, kuriame beveik metus dirbo filmavimo komanda, vadas, dabar Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademijos viršininko pavaduotojas ugdymui pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas pasidalijo prisiminimais iš pirmųjų filmavimo dienų. „Mūsų dalinyje tuo metu tarnavo dvidešimt merginų. Išgirdau, kad atvyksta filmavimo grupė, kuri rodys, kaip tos merginos tarnauja. Manyje iškart prabudo tradicinis alfa vyras – ir ką jos parodys, ką čia jos išvis veikia? Tačiau netrukus nuomonė pradėjo keistis – mačiau jų užsispyrimą, užsidegimą ir pozityvą – padarysime viską, ko reikia. Tada ir supratau, kad švelnūs kariai gali būti netgi labai geri kariai, kuriuos jungia uniforma, trispalvė ir priesaika ginti Tėvynę, netgi aukojant savo gyvybę. Valstybę saugome mes visi ir tai nepriklauso nuo lyties ar amžiaus“, – kalbėjo pulkininkas leitenantas E. Lastauskas, premjeros vakarą visa ko geriausio linkėjęs ir švelniems, ir nešvelniems kariams.

Savo kelionę po šalies kino teatrus dokumentinis filmas „Švelnūs kariai“ pradeda nuo lapkričio 26 dienos.

„Atrodė, kad neišauš toji diena, kai galėsime filmą parodyti dideliame ekrane. Atidavęs filmą žiūrovui, tarsi pajunti, kaip jis atgyja, tarsi iš naujo atrandi pirmąjį žvilgsnį į užfiksuotas situacijas, scenas, herojų istorijas. Ir vėl pajunti tą džiaugsmą, kurį jautei filmuodamas filmo scenas“, – po premjeros kalbėjo filmo režisierė M. Stonytė.

Režisierė teigė, kad jai buvo itin svarbu šiuo filmu kalbėti apie jaunos merginos brandą. Apie vidinius virsmus, kurie dažnai dideliame pasaulyje lieka nematomi. Rodos, tarnyba truko vos devynis mėnesius, bet kaip paaugusios ir kokios subrendusios iš jos išėjo merginos.

M. Stonytė pasakojo, kad visos merginos, kurias nuo pat pradžių ji filmavo, buvo savaip įdomios, tačiau filme liko trys itin skirtingos, unikalios asmenybės, geriausiai perteikusios filmo kūrėjos sumanymą. „Mačiau, kaip kiekvienoje iš jų gimė vidinis karys, jos pamažu tapo karėmis ne tik kariuomenėje, bet ir savo gyvenime“, – sakė režisierė.

Dokumentinio filmo centre atsidūrė trys jaunos merginos Karina, Gintarė ir Agnė. Devyni mėnesiai kariuomenėje paskatino itin svarbius jų asmenybės augimo procesus, kai jos savanoriškai prisiėmė vyrams įprastą krūvį ir atsakomybę ginti ir gintis ginklu.

„Norėjau atrasti švelnias kariuomenės ypatybes, taip pat – savo herojų unikalumą. Dėl to savo merginas pamačiau ir labai jautrias, ir drąsias, ir pasimetusias, ieškančias savęs. Pamačiau gyvą žmogų. Būtent tai ir norėjau įžvelgti – po uniforma pasislėpusį gyvą ir švelnų žmogų“, – kalbėjo M. Stonytė.

Prie filmo dirbo bendra lietuvių ir estų komanda – operatorius Vytautas Plukas, prodiuserė Giedrė Žickytė, koprodiuseris Riho Vastrikas, montažo režisierė Mirjam Jegorov, garso režisierius Julius Grigelionis, muziką kūrė Arianas Levinas bei Ann Reimann. Filmo pardavimo agentai – viena žinomiausių tarptautinių kompanijų „CAT & Docs“ (Prancūzija), kuri platina išskirtinės kokybės kino dokumentiką visame pasaulyje.