Iš tų minčių išėjo V. Voidogaitės knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“, kurią išleido leidykla „Alma littera“. Minkšti viršeliai ir nedidelis knygos formatas tarsi pritaikyti kasdienei rankinei, o knygos viduje – dienos klausimai, į kuriuos mes taip dažnai nerandame atsakymų.

Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės vienuolę, edukologę, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ įkūrėją seserį V. Voidogaitę kalbino žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

Viktorija, jūsų knygoje radau tokią frazę: „Rašymas man yra tarzankė. Vogtas skrydis virš gyvenimo. Ne mano. Kai galiu, nerašau.“ Ar visada tokį jausmą savyje turėjote?

Mes, žmonės, kiekvienas skirtingai mąstome. Aš mąstau žodžiais, bet kai reikia perteikti mintis, reflektuoti, juos užsirašau. Tai padeda susikaupti. Įprotis užsirašinėti, rodos, visada egzistavo, nuo tada, kai išmokau rašyti. Vėliau, kai pradėjau vienuolės kelią, paaiškėjo, kaip vertinga užrašyti Šventojo Rašto eilutes, kurias įsidėjai į širdį. Tokiu, net fiziniu veiksmu, rodos, susieji Dievo žodį ir šiandieną. Užrašytas žodis tarsi tampa pirmuoju veiksmu, skatinančiu ne tik mąstyti, planuoti, bet ir veikti.

Knyga „Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ surinkta iš mano įrašų socialiniame tinkle „Facebook“. Juos pradėjau draugų paraginta: „Nagi, Viktorija, pasidalink, ką mąstai per pusvalandį, kurį skiri Dievo žodžio apmąstymui.“ Iš pradžių tik jiems siųsdavau improvizuotas apmąstymų santraukas, be lietuviškų raidžių, kartais be taškų ir kablelių. Net ir tokį suvalgydavo ir prašydavo: „Duok dar!“ Paskui keletą minčių įkėliau į „Facebook“, paaiškėjo, kad jos patinka ne tik mano draugams, atsirado sekėjų.

Tikra jų griūtis! Kaip manote, ką žmonės juose randa, kas juos kabina tuose tekstuose?

Reikėtų klausti žmonių. Aš juk tekstą parašau, paleidžiu ir jis gyvena savo gyvenimą, galbūt net kiekvienam kalba skirtingus dalykus. Ačiū Dievui, kad yra kas juos skaito! Pasakysiu tiesą: aš tos knygos nenorėjau, specialiai nerašiau. Jei būčiau rašiusi, rimčiau į darbą būčiau žiūrėjusi, labiau susikaupusi. O dabar knygoje nugulė išvogtos minutės, karštas tas tekstas dar, toks iš širdies ištrauktas angliukas ir padėtas. Kas nori, ateina, pasišildo. Bet literatūra jo niekaip negali vadinti... Esu ne autorė, esu sakytoja.

Kiekvieną kartą atsidarydama „Facebook“ ir palikdama įrašą savo sienoje aš negalvojau: štai, šitas geras, mano skaitytojams, mano draugams, sekėjams labai patiks. Tiesiog dalijuosi, kuo gyvenu. Ir jei kažkam tinka, tai tinka. O būna, kartais sako: „Ne, ne, mums čia, žinai, ne!“ Puiku! Juk nerašai teksto, kuris tiktų visiems. Rašai, kas guli širdy, o ji – ne penki eurai, kurių ir turtingas, ir vargšas neišmes. Būna, pasipiktina žmonės, atsitraukia. Pastaruoju metu daug kam nepatiko mano kalbos apie pabėgėlius. Tačiau mano tikslas nėra patikti, mano tikslas – atiduoti, ką atsinešiau iš maldos. Į tiesą nepretenduoju, bėgant metams ir pati augu, keičiuosi. Draugai, kurie skaito, turi galimybę matyti mano augimą. Kartais pasiginčyti. Kartais tiesiog atsitraukti. 

Dievas vaikšto tarp puodų. Arba – kotletas Dievui. Jūsų knygos skyrių pavadinimai tokie kasdieniški, tarsi visiškai nederantys su tuo, kuris aukštai ir kuris sprendžia mūsų likimus. Kas jam tie mūsų kasdieniai reikalai?!

Knygos pavadinimas – beveik tiksli Bažnyčios mokytojos Teresės Avilietės citata. Buvo laikas, kai Teresė savo maldoje išgyveno visišką sausrą. Ir, štai, vieną dieną, ruošdama pietus, staiga pajuto stiprų ryšį su Dievu, jos maldos buvo atgaivintos. Ji sakė: „Štai ir tarp puodų vaikšto Viešpats.“

Ir tikrai, mes ne visada surandame Dievą, labai dažnai mus suranda jis pats. Net tada, kai kepame kotletus, kiekvieną dieną. Matyt, gyvenimas su Dievu ir yra Dievo svajonė būti su žmogumi, kai jis kepa kotletus. Ne įsitempus, štai, dabar Dievulis mane stebi, bet artimoje draugystėje, jaukioje meilės tyloje. Aš manau, kad vienas kitą mylintys žmonės juk ne visą laiką turi kalbėtis, vienas kitą nuodugniai tyrinėti. Kur kas svarbesnis bendras gyvenimas vienas kito artumoje. Toks turėtų būti ir mūsų gyvenimas su Dievu – paprastas ir artumoje. Mano knygos pavadinimas apie tai labiausiai ir kalba.

Ar jūs kartais irgi meldžiatės tarp puodų?

Melstis galima visur. Tai nereiškia, kad visada tai daryti reikia įtemptai. Svarbu būti mylinčio Dievo artume. Ir ne jam reikia, kad ten būčiau, o man. Aš tarp puodų, o taip, būtinai pasimeldžiu, nes labai prastai gaminu. Verda sriuba, pasimeldžiu, kepa pyragas – irgi. Bet daugiausia meldžiuosi savo kelionėse. Automobilio nevairuoju, važinėju autobusu ar vaikštau pėsčiomis. Ir tai puikus laikas melstis, tikrai. Nebent kas nors mano vienuolės drabužį pamatęs užkalbina.

Būna taip? Autobuse?

Abitą mes nešiojame beveik visada. Šis drabužis – tarsi ženklas, kad galima prie mūsų prieiti ir pakalbėti. Arba apspjauti. Taip irgi būna...

Yra taip buvę?

Aha. Nes bažnyčioje, matyt, žmogus patyrė skausmą, pažeminimą. Aš juk suprantu, kad ne ant manęs, Viktorijos, spjovė... Dievas mus pasiekia visokiais būdais ir kartais supranti, kad turi žmogaus pagailėti ir jo atsiprašyti. Kai žmonės man pasakoja baisias patirtis mūsų bažnyčioje, sakau: „Aš labai labai atsiprašau.“ Turiu atsiprašyti, nes kiekvienas nešamės atgailos momentą už viską, kas įvyko. Ne tik tie, kurie nešioja abitus, visi krikščionys. Nesiginčysiu, nedangstysiu, neteisinsiu, nesakysiu, kad tai – ne mano kaltė, kad tai buvo prieš penkiasdešimt metų. Tiesiog – labai labai atsiprašau.

Viktorija, kad visi bažnyčios žmonės šitaip kalbėtų! Ar kartais nesijaučiate esanti bažnyčiai nepatogi?

Gali taip būti, kad nepatogu, bet ir bažnyčia man ne visada patogi. Vieną dieną tiesiog supratau, kad visi mes esame silpni žmonės. Dievas į Bažnyčią kartais irgi kviečia silpnus, norėdamas juos užauginti. Tokia yra jo pedagogika.

Ar galite papasakoti, kaip susidraugavote su Dievu? Nuo kokio santykio viskas prasidėjo?

Jokių stebuklų! Kiekvienas turi kokią nors stebuklingą istoriją, o aš neturiu. Ir man gaila! Norėčiau būti patyrusi kažką nepaprasto, turėčiau ką papasakoti, bet neturiu. Mano draugystė su Dievu įvyko per vaikus. Vienuoliai saleziečiai pakvietė savanoriauti vaikų stovykloje. Dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais supratau, kad tai, kas vyksta jų ir mano pačios gyvenime, yra nuostabūs dalykai. Be jokios abejonės, visa tai – Dievo veikimas. Dievas daro savo darbą ir tada, kai mėtomės kamuoliu, ir kai visi kartu mokomės valytis dantis. Taip paprastai, aiškiai... Po tos stovyklos pagalvojau, gal man vertėtų su Dievu susitaikyti? Po daugybės metų nuėjusi išpažinties pajutau gydantį Dievo veikimą. Ne, ne tokį, kai žemė dreba po kojomis, o ramų, tylų, lopantį širdies skyles, po vieną ląstelę atgaivinantį ir širdį, ir kūną.

Daugelis iš mūsų turbūt tikimės vieną dieną išgirsti Dievo balsą. Gražiai rašote: „Eiti į savo tylą ir leisti Dievui kalbėti“...

Pirmiausia mums reikėtų suprasti, kad negalime kontroliuoti Dievo, negalime jo išsikviesti jokiais burtažodžiais, net ir ilgomis savo maldomis. Jis – laisvas ir jau tikrai nešoka pagal mūsų dūdelę. Bet kartu toje laisvėje jis palieka ir mus. Meldžiamės ne todėl, kad Dievas mums kalbėtų, meldžiamės, kad patys sustotume, užsičiauptume ir galiausiai išgirstume save. Kad įsidėmėtume akimirką, tikrovę, kurioje šiuo metu gyvename. Ir kai viskas pagaliau nurimsta, kai baigiame maldą, kai išeiname iš tylos, gauname atsakymus. Aiškius sprendimus, kas mums geriausia šioje situacijoje.

Dievas nėra raminanti mamytė, kuri tiesiog apkabina. Taip, jis nuramina, apkabina, paguodžia, bet kartu leidžia augti, eiti patiems į priekį. Dievas yra labai geras tėvas, nori, kad būtume savarankiški, tačiau visada eina greta. Myli, rūpinasi.

Šių dienų pasaulyje informacija dažnai mus pasiekia per pojūčius. Per labai aštrius pojūčius. Štai, neseniai Bondą žiūrėjau, siaubingas garsas, nuo kurio net ausis prisidengti norisi. Bet kuo aštresni pojūčiai, tuo labiau sužadinama mūsų rega, klausa, kartais netgi uoslė. Dievas taip neveikia, jis nėra tas, kuris daro įspūdį ar rengia šou pasirodymą. Jis gyvena su mumis kiekvieną dieną, mūsų namuose. Ir pagalvokime, kada geriausiai jaučiamės? Kai grįžtame namo ir viskas baigiasi – įspūdinga kelionė, triukšmingas vakaras ar koncertas. Dievas tam tikru būdu yra mūsų namai. Su juo susitinkame, kai grįžtame į savo širdį, į savo tylą.

Kartais aš jį kalbinu, o jis kažkodėl nekalba. Ir tikrai nežinau, kodėl, juk nekontroliuoju – nekalbi, tai nekalbėk. Šiandien, pavyzdžiui, užuot gavusi atsakymą į savo klausimą, gavau labai aiškų klausimą – Viktorija, ar tau tikrai to reikia? Pagalvojau, pagalvojau ir nusprendžiau – nereikia.

Taip gražiai dėstydama mintis, Viktorija, turbūt gaunate daugybę pasiūlymų skaityti paskaitas, susitikti su žmonėmis, gal net tapti dvasine vedle, mokytoja. Kaip jums pasiseka išlaikyti savo sielos ramybę?

Aš, matote, turiu aiškų suvokimą, kas esu ir kas tikrai nesu. Šis suvokimas irgi, matyt, yra maldos vaisius. Žinau, kad nesu ir negaliu būti dvasios mokytoja, ir – ramu. Pastaruoju metu man dažnai skambina žurnalistai, klausia ir apie knygą, ir apie pabėgėlius, kuriuos mes ėmėme globoti. Laimė, turime šio projekto koordinatorių Bartą, kuris visus interviu perima, visose laidose dalyvauja, į visus klausimus atsako, tad nereikalinga šlovė nuo manęs nukrito ir aš dar turiu šiek tiek laiko miegui. O jis būtinas, kaip ir malda. Vienu metu buvau pajutusi, kad nustojau melstis, tik lakstau visur ir mokau kitus, kaip tai reikia daryti. Šizofrenija kažkokia! Tada nusprendžiau: renkuosi ne mokyti kitus apie maldą, o melstis. Jei galiu dalyvauti kokioje nors programoje, dalyvauju, bet per maldos laiką meldžiuosi. Dar yra mūsų darželis, vaikai ir tėvai, kurie visada – prioritetas, taip pat ir pabėgėliai, apie kuriuos galvoju dieną ir naktį. Ir jei mane kviečia šeštadienį kalbėti apie pabėgėlius, aš renkuosi ne apie juos kalbėti, o pas juos važiuoti. Matyt, man jau ne tiek mažai metų, nebegundo taip stipriai blizgėti, užuot darius tai, ką privalau daryti.

Labai norėjau paklausti apie pavojų sublizgėti. Rodos, tai visai nederėtų prie vienuolės įvaizdžio...

Tie, kas turi namus, bendruomenę ir šeimą, žino: savo aplinkoj žvaigždele nebūsi. Kuo ilgiau būni namie, tuo geriau pasimato tavo sielos tarakonai. Esu dėkinga savo seserims, kad jos laiko stipriai mane ant žemės, tai – didžiausias darbas, kurį jos man gali atlikti. Aš negyvenu „Facebook“, tai kanalas, kuriame galiu skleisti žinią apie tai, kad Baltarusijos miškuose miršta pabėgėlių vaikai.

Ant žemės mane laiko ir kasdieniai reikalai, paprasti darbai. Man patinka plauti grindis, nes netrunki pamatyti rezultatą. Esu laiminga, galėdama paguosti verkiantį vaiką, nes tai – mano pareiga. Gerai žinau: kol esu Dievo rankoje, esu įrankis, bet reikia nepriprasti, nes jis vieną įrankį gali padėti ir paimti kitą. O dar man labai padeda tai, kad esu bendruomenės dalis. Ir kartais, kai mane kur nors kviečia, vietoj savęs siūlau seseris. Gal jos ne taip plačiai žinomos, bet daug šaunesnės ir smarkesnės už mane. Tuos darbus pasidalyti ir yra pašvęstojo gyvenimo vaisiai.

Mintys, kurias paleidžiate socialiniuose tinkluose, o ir savo knygoje žmonėms, yra labai artimos. Gal kad kalbate paprastai, aiškiai, kasdieniškai – tarsi pati tikriausia nuomonės formuotoja. Ar tai irgi būdas priartinti žmones prie Dievo ir savęs?

Taigi visi toje pačioje Žemėje gyvename. Matome tuos pačius žmonės, knygas tas pačias skaitome, filmus tuos pačius žiūrime. Kartais draugai man skiria savo laiką ir mes einame į kiną. Nuėjau į Bondą ir yra ten apie ką pagalvoti, nors, tenka pripažinti, pastarasis filmas nėra geriausia Bondo versija (juokiasi). Man atrodo, pašvęstasis gyvenimas, vienuolinis gyvenimas ir yra būti kartu su žmonėmis, bet toje kasdienybėje pamatyti Dievą. Ne dirbtinai jį pritraukti prie Bondo arba prie daktaro Hauso. Beje, Hausas yra visiškas agnostikas, bet ir iš jo yra ko pasimokyti. Kartais prisimenu jį ir paminiu savo tekste, bet niekada – specialiai. Mano rašymai – spontaniški, neturiu talento imti ir panaudoti ten, kur reikia. Bet gal dar išmoksiu...

Ar yra taip nutikę, kad žmogus, paskaitęs jūsų tekstą ar su jumis pakalbėjęs, staiga įtikėtų? Arba padėkotų, kad parodėte jam kelią?

Jeigu iš tikrųjų žmogus sutiko Kristų per mano tekstą arba per susitikimą su manimi, jis nesustoja, eina artyn prie Kristaus. Na taip, gal prisimena, gal sako: „Ačiū, štai tada pasimeldei ir tikrai įvyko nuostabus dalykas.“ Dažnai vaikų negalinčios susilaukti moterys prašo, kad už jas pasimelstume. Paskui gauname laimės pilnas nuotraukas ir padėkas už gerą maldą. Bet juk aš nieko nepadariau, kad žmogus atsirastų! Mamos dalijasi džiaugsmu, ir aš džiaugiuosi iki graudumo su jomis kartu, kad Dievas paskolino žmogų mamai užauginti.

Man atrodo, kad yra pavojinga imtis atvertinėjimo misijos. Vertingiau Dievą liudyti savo gyvenimu. Tikriausiai atsiras ir daugiau tokių, kurie pamėgins taip gyventi. Ir jei jie sutiks Kristų, tikrai nebežiūrės atgal, į įrankį. Tokia yra Dievo malonė ir dovana.