Lapkričio 7 d. Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje ir lapkričio 26 d. Jonavos teatro festivalyje „DEK“ žiūrovai turės galimybę pamatyti dar šokio teatro „Airos“ įkūrimą žymintį spektaklį „Chimeros karoliai“. Šiame šokio spektaklyje - penkios skirtingų patirčių, amžiaus bei likimų moterys (Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Goda Laurinavičiūtė, Agnietė Lisičkinaitė, Erika Vizbaraitė) išgyvena savuosius virsmus, kiekviena išlaikydama autentišką ritmą ir judesio tėkmę. Šiame spektaklyje moterys lyg karolius veria savo troškimus ir iliuzijas: ant išgyventos patirties augina naują odą, taip kaupdamos išmintį ir tvirtybę.
Choreografė Aira Naginevičiūtė prisimena spektaklio kūrybinį procesą: „visas spektaklis buvo nuolatinis ieškojimas – kaip sukurti nematomą muziką, kaip surasti vaizdo, garso, šokio, personažų vienovę ir suvesti viską į vieną bendrą partitūrą, nes kiekviena šokėja, be to, kad kuria savarankišką personažą, turi ir atskirą muzikinę liniją, kurios metu atsiranda polifonija.“ Po lapkričio rodymų, už įprastinės estetikos ribų išeinantis darbas „Chimeros karoliai“ iš Lietuvos šokio scenos pasitrauks nenumatytam laikui.
Lapkričio 19 d. Menų spaustuvėje vilniečiai turės galimybę pamatyti itin retai rodomą, naują kvėpavimą pradedantį Airos Naginevičiūtės darbą „Stiklo sodai“. Žmogaus būties klausimus keliantis šokio spektaklis – ledinėje scenografijoje įrėmintas judančių vaizdų kūrinys apie būties trapumą ir tvarumą, kuris užgimsta nesibaigiančiame gyvybės cikle. Du pasauliai – dangaus ir žemės, gyvybės ir amžinybės – egzistuoja vienas greta kito, neišvengiamai vienas kitą papildydami. Juos skirianti riba – nematoma, tačiau jaučiama. Kiekvienas kuriamas personažas – žmogus, brėžiantis savo gyvenimo trajektoriją, vedančią pro vienus iš dviejų stiklo sode esančių vartų: gimimo arba mirties, todėl spektakliui Aira Naginevičiūtė subūrė ypatingą šokėjų-aktorių komandą – Greta Grinevičiūtė, Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė ir Telman Ragimov. Pasak choreografės, „Stiklo sąvoka mums leidžia pajusti, ką reiškia būti šiapus ir anapus tuo pačiu metu. Jei atsisveikindamas su žmogumi, regi jį pro langą, supranti, kad jis ir čia, ir tuo pat metu jau visai kitur.“ Stiklas – be galo trapus, tačiau kartu tai yra medžiaga, kuri išlieka nesuirusi tūkstančius metų, pasiruošusi naujam gyvenimui atgimti kitokiose formose. Egzistencines būsenas tyrinės ir projektas kūnams „Alkis“, kuris gruodžio 11-12 d. bus parodytas Kaune.
Premjerinis Airos Naginevičiūtės spektaklis buvo pirmasis lietuviškas šokio darbas, šį pavasarį, po karantino pusmečio atidaręs žiūrovų sales. Šviežiausias, intensyvus šokio spektaklis žymi ne tik naują kūrėjos, tačiau ir šį laikmetį išgyvenančių žmonių etapą: tai klausimų pripildyta kelionė, kurioje nėra vienalaikių atsakymų. „Alkis“ - nekonformistiškas, neįprastas kasdienybės potyris, kolektyvinė fantazija, kurią kiekvienam reikės susikurti savaip. Cilindre patalpintas, aktyvios scenografijos ir kolektyvinio išgyvenimo dalimi virstantis žiūrovas stebi distopinę patirtį, kurioje žmogiškoji egzistencija išrenkama ir vėl sulipdoma tarsi dūžtančio stiklo šukės: surinkus jas regime visai kitą vaizdinį, nei iki jam sudūžtant.
Šiame projekte pasitelkiama filosofų Gilleso Deleuze’o ir Pierre-Félixo Guattari geismų mašinerija, įsitraukiama į nesibaigiančią tėkmę, kurioje dekonstruojamas žmogiškumas, siekiant šį pažadinti iš snaudulio. „Kitos filosofinės linijos, kurias norėjau šiame darbe iškelti – tai apie nujautrėjimo pavojų, o taip pat apie alkį kaip geismą, kaip kūrybinį „Perpetuum mobile“. Tačiau labiausiai norėjau sudaužyti stiklą tarp kūrėjo ir žiūrovo“, - apie „Alkį“ pasakoja choreografė Aira Naginevičiūtė, choreografiją kūrusi su spektaklyje pasirodančių šokėjų ir aktorių komanda: Greta Grinevičiūte, Gyčiu Ivanausku, Ugne Kavaliauskaite, Goda Laurinavičiūte, Agniete Lisičkinaite, Pauliumi Prieveliu, Gediminu Rimeika.
