Šiuolaikinės muzikos scenoje nestebina dviejų esminių tendencijų egzistavimas – konservatyvesnės krypties, renkantis „saugesnę“ kūrybinę trajektoriją, ir kitos, tos, kurioje eksperimentšikumo maksima dominuoja, nenuilstamai ieškant dar nemintų kelių. Nedidelė dalis kompozitorių konkurso dalyvių bandė būtent tai padaryti, tiesa, ne visuomet sėkmingai. Ir visgi didesnė dalis pirmojo turo partitūrų liudijo pirmosios, kiek saugesnės krypties dominavimą, svarbiausiu tikslu iškeliant efektyvų turimo įrankio – styginių orkestro – išnaudojimą.
Iš to, kokie kūriniai buvo pateikti konkursui, galima pastebėti, kad vis dar populiari minimalistinės minties plėtotės tendencija, labai natūralus, kalbant apie komponavimą kameriniam orkestrui, ir sonoristinių raiškos formų naudojimas. Ir tik keli kūriniai tarsi visiškai atitolo nuo to, ką įprastai siejame su „muzika styginių orkestrui“, sėkmingiau ar mažiau sėkmingai ieškodami individualaus žvilgsnio į tokios instrumentinės sudėties suteikiamas garsines galimybes. Ar įmanoma dar kitaip „pamatyti“ styginių orkestrą? Šis klausimas, visgi, išlieka neatsakytas, bent jau šio konkurso kontekste.
Kai kuriems kompozitoriams ypatingai svarbi, netgi svarbiausia kūrinio architektonika – formos ir kiekvieno ją sudarančio elemento pagrįstumas. Tačiau netrūksta ir kūrėjų, kurie nusimeta poreikio būti originaliais ir „labai racionaliais“ naštą ir tarsi bando sugrįžti prie grynojo grožio paieškos. Štai viename iš konkursui pateiktų darbų (sąmoningai, kadangi dar laukiame konkurso finalo, neįvardinsiu tekste aptariamų kūrinių pavadinimų) akivaizdus buvo introspektyvus žvilgsnis į save, savo santykį su išorės pasauliu, jį išreiškiant per beatodairišką grožio muzikoje paiešką. Pradedant harmoniniais sąskambiais ar kur ne kur nuvilnijančiomis „klasikinėmis“ melodijomis, baigiant paties kūrinio esme. Tiesa, tarpsniais pradeda eižėti riba tarp grožio ir kažko tarsi jau girdėto ar net šiek tiek banalaus.
Mikrotonų naudojimas, kuriam styginiai – ypatingai patogus įrankis, nebuvo populiarus tarp šio konkurso dalyvių, tačiau finale skambės viena kompozicija, pabandžiusi prabilti būtent taip. Man asmeniškai – vienas įdomesnių opusų, labai subtilus, šiek tiek fragmentiškas, tarsi sudarytas iš skiaučių, ne tai nuotrūpų, galiausiai susidedantis į minčių, jausmų ir garsų refleksijų koliažą. Tylus kasdienės būties garsinis atvaizdas.
Jau minėta sonoristinė estetika išlaiko savo populiarumą, tačiau toli gražu ne visiems pasiseka ja talentingai prabilti. Mano nuomone, konkurso finaliniame koncerte nuskambės bene sėkmingiausias bandymas tą padaryti – vienam iš kompozitorių išties pavyko sukurti giliai panardinantį, lengvai sukrečiantį, o ir formaliai efektingą sonoristinės estetikos opusą.
Kartais sunku išsirinkti tarp noro išgirsti kažką naujo, kitokio, išmetančio iš komforto zonos ir sąlyginai paprasto, bet tiesiog gerai parašyto kūrinio, prie kurio prisilietė savo darbą išmanantis ir akivaizdžiai – labai talentingas kompozitorius. Bent keli kūriniai, kuriuose atsispindi būtent gana nuosaiki kūrybinė mintis, tačiau puikus styginių orkestro specifikos ir muzikos plėtotės dinamikos, formos, o ir, drįsiu teigti, publikos lūkesčių išmanymas, taip pat pateko į finalinio koncerto programą. Kažkodėl neabejoju, kad tarp publikos būtent jie turės patį didžiausią pasisekimą. Tad laukti – išties yra ko.
Nuoroda į koncerto bilietus https://bit.ly/2YIjOAa
