„Šitas miestas tuščias ne dėl to, kad trūksta turistų, bet dėl to, kad trūksta venecijiečių“, „Venecijos gondolieriai: „Atsigavimas dar toli – trūksta turistų“, „Venecija šturmuojama iš naujo: per vieną dieną – 30 tūkstančių turistų (bet sausos gondolos)“ – visai neseniai italų spaudoje mirgėjo antraštės apie Venecijos lagūnos perlą. Vos tik Italija paskelbė nuo gegužės 15 d. plačiau atverianti koronaviruso ilgiau nei metams uždarytas duris, dvejoti, į kurį jos miestą nukeliauti, neteko nė akimirkos. Tol, kol jame santykinai tuščia, kol po jį galima keliauti lėtai – maniera slow travel.
Vandenų apsupty
Kiek laiko reikėtų praleisti Venecijoje, kad pavyktų pamatyti ir patirti kuo daugiau? Tuo pačiu metu – niekur neskubant, mėgaujantis kiekviena akimirka? Vieni įsitikinę, kad visiškai užtektų poros dienų, kiti teigia, kad geros savaitės viešnagė būtų tiesiog ideali. Treti, išgirdę, kad keliaujama nebe pirmą kartą, patraukia pečiais: ko gi ten ieškoti ir vėl?! Neva ko neprivalgei, to neprilaižysi, įskaitant venecijietiškus minkštuosius krabus moeche (jų sezonas – pavasarį ir rudenį).
Skeptikus nuginkluoti galima jei ne jų pačių žodžiais, tai garsių žmonių sentencijomis, kurių apie Veneciją išties apstu. Pavyzdžiui, Henrikas III, paskutinis Valua dinastijos Prancūzijos karalius ir trumpu laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikos valdovas, 1574 metais yra pasakęs: „Jei nebūčiau Prancūzijos karaliumi, rinkčiausi būti Venecijos miesto gyventoju.“ XIX amžiaus vokiečių klasikinės filologijos specialistui ir filosofui Friedrichui Nietzschei Venecija atstojo žodžio muzika sinonimą. O šiuolaikinė amerikiečių autorė ir oratorė Fran (Frances Ann) Lebowitz yra taikliai pasakiusi: „Jei daug skaitote, nieko nėra puikiau už jūsų įsivaizdavimą. Venecija yra... Venecija yra geriau.“
Skaityti ir įsivaizduoti – puiku, keliauti – šaunu, keliauti į Veneciją, viduramžiais vadintą „Giedriausiąja“ (La Serenissima), – nuostabiausia, tereikia šiuo metu nebijoti pakelti sparnų. Italijoje laikomasi visų higienos užtikrinimo priemonių, be to, prie Venecijos Šv. Liucijos traukinių stoties šiemet gegužės 15 d. įsikūrė Raudonojo kryžiaus mobilusis koronaviruso patikros punktas. Jis veiks iki pat rugsėjo pabaigos: čia galima be gydytojo siuntimo nemokamai pasitikrinti visiems – ir gyventojams, ir turistams: greitųjų antigenų testų rezultatai elektroniniu ir spausdintiniu formatu išduodami per 15 minučių italų ir anglų kalbomis.
Kiek galėtų kainuoti, tarkime, keturios nakvynės dviem asmenims Venecijoje? Slūgtelėjusio koronaviruso, it vandens kanaluose, akivaizdoje – gan įvairiai: nuo 132 eurų itin kuklioje Universitetinėje jėzuitų rezidencijoje (Residenza Universitaria Gesuiti) Kanaredžio kvartale – su bendru vonios kambariu – iki 801 euro keturių žvaigždučių Šv. Lauryno rūmuose (Palazzo San Lorenzo) Kastelio rajone ir... gerokai daugiau. Nakvynės pasirinkimas priklauso nuo daugelio faktorių: savaitės dienos, piniginės storio, didelio ar mažo noro ją paploninti; pasiryžimo lagaminus į viešbutį tempti patiems, jei tai, žinoma, įmanoma; vykti iki jo viešuoju transportu – vandens autobusais vaporečiais (vaporetti), samdytis vandens taksi ar gondolierių arba paprašyti, kad viešbutis atsiųstų savo vandens transporto priemonę. Ar norisi pakliūti į ištaigingą renesansinę arba gotikinę vilą ar rūmus su tipiškais venecijietiškais ornamentais ir dekoracijomis: įspūdingais Murano stiklo sietynais, aukštais siaurais langais su medinėmis langinėmis, puošniais gobelenais dekoruotomis sienomis, freskomis arba didžiuliais meninę vertę turinčiais paveikslais, prašmatniais mediniais baldais ir erdviais vonios kambariais, – ar pakanka asketiškos aplinkos, nes prabanga justi vos atvėrus laukujes duris? Kiek iš tikrųjų bus laiko grožėtis kanalais tiesiog pro viešbučio kambario langą? Ar neerzina uodai? Galiausiai reikėtų įvertinti triukšmo faktorių: kaip vyksta eismas įprastose gatvėse, taip ir – kanaluose, ypač didžiuosiuose. Pro šalį zuja minėtieji vaporečiai, taksi ir gondolieriai, taip pat – plaukiojančios greitosios pagalbos ir priešgaisrinės tarnybos, policininkų ir karabinierių transporto priemonės, baržos, privatūs laivai, neminint... vandens kelių darbų keliamo triukšmo! Čia garsiai sveikinamasi, šūkčiojama, neretai – posūkiuose, tarkim, priešais tiltą Guglie netoli seniausiojo pasaulyje žydų geto, – signalizuojama, ypač jei matomumas nedidelis ir vienu metu prasilenkti tegali mažesnius laivelius skirtingomis pusėmis vairuojantys vandens eismo dalyviai. Nuo galingesnių motorlaivių retsykiais juntama pastatų vibracija, o kur dar praplaukiantis prašmatnusis jaunimėlis, kurio bumčikai sudrumsčia prie kanalų įsitaisiusiųjų ir jaukiai vyną gurkšnojančiųjų ramybę. Kiekvieną vakarą – tuo pačiu metu. Taigi gal verčiau, visa tai įvertinus, papildomus eurus už vaizdą į „gatvę“ iškeisti į gerą vakarienę?
Planuojant kelionę verta keliskart atsiversti Venecijos žemėlapį: skaitant viešbučių aprašymus, vargu bau pavyks įsivaizduoti konkrečią vietą, iki jos vedantį kelią, galimus pliusus ir minusus (nebent Veneciją žinotumėte kaip penkis savo rankos pirštus, bet tuomet šio teksto greičiausiai neskaitytumėte). Kad ir kokia transporto priemone vykstama, pervažiavus žemyninę Veneciją (pramoninę Mestrę) su lagūnine jungiantį Laisvės tiltą (Ponte della Libertà), nuo kranto linijos nutolstama apie 4 kilometrus. Atvykus verta užsukti į priešais aikštę Piazzale Roma ir Šv. Liucijos traukinių stotį esančius istorinius sodus Papadopoli ir, ramiai įsitaisius ant suolelio, kelioms minutėms paskęsti miesto garsuose: žmonių (įdomus dialektas!), paukščių (jų čia tiek daug!) ir gatvės (kanalų, nes sodai tėra dar vienoje saloje!). Stebėti, kaip vyresnio amžiaus vietinis paberia kelias saujas kruopų balandžiams, kaip šie godžiai puola lesalą ir kaip greitai nuo jo atsitraukia. „Nenormalu, kad kirai mieste, jų vieta – jūroje“, – paaiškina venecijietis. Smalsaudamas, ar toli iki tos jūros, kaipgi atrodo bendras vaizdas iš viršaus, pasitelki išmaniąsias programėles ir... pagaugai nueina per nugarą, susivokus tesant mažam taškeliui, iš visų pusių apsuptam lagūnos vandenų Venecijos įlankoje, už kurios nerijų plyti Adrija. Saugumo jausmas it įžūlių kirų įbaugintas balandis skubriai nuplasnoja iš po kojų.
Apie „šukas“ ir šluotas
Venecijos metropolis susideda iš 44 komunų, didžiausios jų – Venecijos, Kjodžos, San Donos prie Pjavės, Myros ir Spinėjos. Pati Venecijos komuna sudaryta dar iš dviejų dalių ir šešių savivaldybių: žemyninės dalies (Mestrės–Carpenedo, Margheros, Favaros–Veneto, Chirignago–Zelarino) ir jūrinės (Venecijos–Burano–Murano ir Lido–Pelestrinos). Venecijos istorinis centras – tai šeši rajonai, vadinamieji sestieriai (čia įprastinių kvartalų nėra!): Kanaredžio (Cannaregio), Kastelio (Castello), Dorsoduro, Santa Kročės (Santa Croce), Šv. Morkaus (San Marco) ir San Polo.
Už ko gi laikosi į vandenį „kojas įmerkę“ gražuoliai venecijiečių pastatai? Kaip išsilaiko netvirtame dumble ir smėlyje, nenuslysta, tarkim, į melsvai žalsvus lagūnos vandenis, kai vidutinis kanalų gylis istoriniame centre svyruoja 1,5–2 metrus, Didžiajame kanale siekia apie 5 metrus, o Džiudekos (Giudecca) kanale – apie 12 metrų ir daugiau? (Venecijos komunos interneto puslapyje, beje, gausu įvairių vandens ūkio žemėlapių.) Bene įdomiausias šio fenomeno paaiškinimas – „aukštyn apverstu mišku“ׅ, pasiskolintas iš Tiziano Scarpos knygos „Venecija yra žuvis“ (2008 m.). Beje, tokiu pat galėtų būti laikomas ir Amsterdamas, tik jis, palyginti su Venecija, – jaunuolis: oficialiai įkurtas 1275 metais, kai Venecija jau gyvavo aštuonis šimtus metų. Įdomu, kad Venecijos „aukštyn apverstas miškas“ kūrėsi iš atskirų salų su tam tikrais bendrais bruožais: visos jos turėjo po bažnyčią, centrinę aikštę, kurios bent vienas galas rėmėsi į kanalą, vieną ar daugiau lietaus vandens surinkimo šulinių (lagūnos vanduo sūrus!). Taigi tai ne viena didžiulė sala su kanalais, bet kanalais ir kanalėliais išraižytas ištisas lagūnos salynas.
Iki pat XVIII amžiaus pabaigos Venecijoje nebuvo daug tiltų, gyvenimas virdavo ant vandens, dėl to ir namų fasadai atsukti į kanalų pusę. Čia nėra įprastų Italijos gatves apibūdinančių pavadinimų: calle – tipinis venecijietiškos gatvės pavadinimas; ilga ir istoriškai dėl įvairios komercinės veiklos svarbi gatvė vadinama archajiškai – ruga (pavyzdžiui, Ruga Rialto); rio terà – buvęs kanalas, vėliau užpiltas ir tapęs pėsčiųjų zona; piscina – nusausintos pelkėtos žemės; fondamenta – palei kanalo kraštą einantis takas; ramo – atšaka nuo pagrindinės gatvės, neretai akligatvis. Sotoportego reiškia tarpuvartę, dažniausiai arkinį tunelį, kuris veda iš rūmų ir už kurio susikerta dvi calli. Kai dėl praktinių sumetimų sumanyta statyti daugiau tiltų, gatvių sistemos salose jau buvo susiformavusios, todėl ne visada pavykdavo idealiai sujungti du galus: įžambiai kanalų stovintys tiltai tikrai ne mažiau žavūs!
Bet grįžkime prie „aukštyn apversto miško“. Jūrinėje Venecijoje miškų nėra. Čia tvyro sūrus oras, jūros vanduo į lagūną atkeliauja pro tris ją su Adrija jungiančias įlankas: dukart kasdien patvinsta ir dukart atslūgsta, 60 kartų per mėnesį, 730 kartų per metus, – daugiau išsamios informacijos apie tai pateikia Jūros potvynių ir atoslūgių prognozės ir pranešimų centras (it. Centro Previsioni e Segnalazioni Maree). Itin iliustratyvus Venecijos savivaldybei Nicolò Scibilios sukurtas 18.15 minučių trukmės filmukas „Venecijos užkulisiai. Kaip funkcionuoja Venecija?“ (Venice backstage. How does Venice work?). Jame atskleidžiama daugybė šio miesto – tikrąja to žodžio reikšme – pogrindinių paslapčių, įskaitant ir „aukštyn apversto miško“. Saugodamiesi nuo erozijos, venecijiečiai iš plytų mūrijo aukštas ir gilias apsaugines kanalų sienas. Prieš tai jie į lagūnos dugną suleisdavo daug ilgų medinių polių, siekdami užfiksuoti žemę ir dėl saugumo (tam skirta mediena atkeliaudavo iš šiandieninių Slovėnijos, Kroatijos ir Juodkalnijos teritorijų). Ant jų buvo guldomi du storų lentų sluoksniai, ant šių užkeliami akmeniniai blokai ir tik tuomet ateidavo eilė pamatinei sienai. Grindys ir stogo struktūros – medinės: Venecijos rūmai pastatyti taip, kad nepridarydami žalos galėtų judėti ant nestabilios žemės (lagūnos dugno). Vandenyje mažai deguonies, taigi nesusidaro mikroorganizmams klestėti tinkama terpė ir į vandenį suleisti poliai nepūva; priešingai, dėl druskos kristalų ir kitų lagūnos mineralų jie petrifikavosi. Tad jeigu venecijietiškų namų struktūras mintyse pasuktumėme 180 laipsnių kampu, anot Tiziano Scarpos, išvystumėme „aukštyn apverstą mišką“. Gal venecijiečiai neįsižeis, tačiau man prieš akis šmėkštelėja... prabangios viduramžių plaukų šukos – labai ilgais dantimis ir itin puošniu pagrindu – tikriausiai iš kurios nors gražuolės venecijietiškos vilos?
Apie 120 salų, per 400 tiltų, 3000 kitokių, nei įprasta Italijoje, gatvių ir gatvelių, apie 150 kanalų ir per pusantro tūkstančio metų istorija: 1987 metais Venecija kartu su lagūna įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai – antrasis pagal turistų lankomumą Italijos miestas po Romos su ypatingu kraštovaizdžiu, apstus menų ir įkvėpimo: argi įmanoma vienu gražiausių pasaulio miestų pasisotinti vos per porą dienų?? Per savaitę?!
Suprasdami savo bejėgiškumą, keliamės 5 valandą ryto ir skubame į palengva bundančio unikalaus miesto ant vandens glėbį, ir mus su neregėto ilgio žabinėmis šluotomis pasitinka gatvių calli šlavėjai: Salve!
Muziejus – ant vandens – po atviru dangumi
Baigiant – keletas pavienių, it po Venecijos lagūną pabirusių salų, patarimų.
Kad ir kokia numatyta lankymosi trukmė, svarbiausia įvertinti savo norus ir galimybes. Lėtojo keliavimo maniera „slow travel“ įpareigoja neskubėti, nesistengti kuo daugiau vienu metu aprėpti dėl paties fakto. Verčiau atvykti pakartotinai: kai keliaujama nebe pirmą kartą, prieš tai matyta įgauna naujų spalvų ir atspalvių, šie savotiškai nuspalvina naujai atrandamus dalykus, o patirtys sužaižaruoja visomis vaivorykštės spalvomis. Svarbiausia, kad tik nepagreitėtų lankymosi tempas, nebūtų pažabotas smalsumas ir liktų pakankamai erdvės žaviam spontaniškumui.
Anksti ryte spontaniškai įsitaisykite nedidukėje kavinukėje ir stebėkite tėvų į mokyklas lydimus mokinukus, į darbą skubančius venecijiečius ir jų interakciją su barista (ir neretai kartu – baro savininku). Tradicinius pusryčius viešbutyje iškeiskite į vis kitokių vietinių bandelių, itališkų ragelių (brioche) ir kitokių skanumynų degustavimą – jei ne kepyklėlėse (pasticcerie), kurios turi kelis staliukus, tai baruose: tikrai nenusivilsite! O vakare, sezono metu, būtinai paragaukite nepigaus malonumo – venecijietiškų minkštųjų krabų moeche.
Nepagailėkite pinigų kombinuotam Venecijos miesto viešojo transporto, turistinių atrakcijų ir kultūros renginių bilietui „Venezia Unica“. Taip, nepigu, tačiau labai praturtina kelionės įspūdžius, padeda sutaupyti laiko, išvengti eilių prie kasų, be to, neretai gelbėja, kai nuo nuovargio nebepaneša kojos. Tuomet puiku įsitaisyti vaporečio priekyje arba galinėje denio dalyje ir nevaržomai grožėtis Venecija – muziejumi ant vandens po atviru dangumi. Tik atsargiai! Gana greitai galima persisotinti menu, ypač kasdien aktyviai malšinant jo poreikį.
Jei paprastai vengiate turistinių parduotuvių, Murano saloje nebijokite užsukti į tas, ant kurių durų įvairiomis kalbomis rašoma, kad įėjimas ir trumpas stiklo pūtimo šou – nemokami. Stiklo meistrai šiuo metu taip pasiilgę turistų, kad parodys ir papasakos gerokai daugiau, nei galėtumėte tikėtis. Taip nutiko ir su Sandro Frattinu: jis per gerų porą minučių (!) labai nenoriai pademonstravo, kaip sukuriamas stiklo arkliukas, bet paskui, visiškai negailėdamas brangaus savo laiko, galerijoje neskubėdamas aprodė geriausius savo ir kolegų meno kūrinius, papasakojo juokingų su turtingais pirkėjais nutikusių istorijų, pasiguodė nelengvu stiklioriaus (it. vetraio) gyvenimu XXI amžiuje. Skausmingas faktas, kad Kinijoje gaminamų suvenyrų ir netgi meno kūrinių kopijos atsiduria istoriniame Venecijos centre ir visa tai drįstama pardavinėti su aliuzija į Murano stiklą ir kokybės iliuzija. Nedidelė kaina, etiketėje – jei tokia apskritai yra – nenurodyta autorystė (meistro pavardė ar Murano stiklo manufaktūros pavadinimas) atskleis, kad perkamas tikrai ne autentiškas gaminys, bet pigi ir dažniausiai nekokybiška kopija. Apskritai norėdami geriau suprasti, kas yra aukštasis stiklo menas, nepasikuklinkite užsukti į vieną seniausių ir garsiausių pasaulyje Murano stiklo manufaktūrų „Barovier & Toso“. Paprašykite, kad leistų į ekspozicijų salės viršų pasikelti erdviu liftu, dekoruotu prabangiu stiklo sietynu, tamsintais veidrodžiais ir aksomu apmušta sofa, ir palengva žvalgydamiesi laiptais nusileiskite žemyn – vaizdas atims net ir visko mačiusiųjų žadą.
Kas tokie ir kuo gyvena jaunieji Venecijos menininkai? Kuriems galbūt dar reikia siekti pripažinimo, bet kurie jau turi meninį išsilavinimą ir siekia pragyventi iš profesionaliojo meno? Venecijos komuna savo puslapyje skelbia jų abėcėlinį sąrašą (it. Elenco giovani artisti) ir kai kurių asmenines interneto svetaines: jei įmanoma, pasistenkite pamatyti jų darbus, pabendrauti gyvai. Visgi prieš tai užsukite į Kastelio sestieryje stovinčią desakralizuotą XVI a. bažnyčią Santa Maria dei Derelitti – Renesanso brangakmenį su baroko stiliaus fasadu, dar žinomą vardu Ospedaletto. Leiskitės Julijono Urbono arba jo pagalbininkų, panaudojant specialiai įrengtą 3D skenerį, būti išsiųsti į šio menininko kosmosą ir tapkite Lietuvos erdvės agentūros vykdomos misijos „Planeta iš žmonių“ dalyviais! Tai – iki lapkričio 22 d. veiksiančios 17-osios Venecijos architektūros bienalės programos dalis.
venecij
