Vienišieji orangutanai
Borneo saloje, stovykloje, kurią 1971 metais įsteigė lietuvė mokslininkė Birutė Galdikas, sutikau orangutaną vardu Tomas. Grįžome nuo maitinimo platformos, kur kartą per dieną stovyklos darbuotojai atneša bananų ir saldžių bulvių, o prie reindžerių virtuvės stovėjo tikras milžinas. Jis – dominuojantis šios vietos patinas. Bananai ir bulvės jo nedomino, žinojo, kad daug skanesnių dalykų galima rasti namuko viduje. Vietiniai visada apdairiai užsirakinę, bet Tomas prisispaudęs prie durų tinklelio vis tiek bandė įsiprašyti pasmaguriauti. Stebėti šią situaciją susirinko ir daugiau žmonių. Be mūsų keliautojų grupės, čia buvo ir savanorių iš naujai statomos orangutanų stovyklos, į ją turistai patekti negalės. Savanoriai jau nėra tokie entuziastingi, kaip mes, aptarinėjantys kiekvieną juokingesnį šių oranžinių gauruočių veiksmą ar pasirodantį naują svečią. Gauname barti iš savanorių vadės, kad per garsiai juokiamės, nes tai pavojinga, kai šalia yra Tomas. Pykstame, bet ji visiškai teisi. Kad ir kaip šis patinas būtų pripratęs prie žmonių, kad ir kaip gerai jį pažinotų stovyklos darbuotojai, jis yra stiprus ir... laukinis.
Suaugę orangutanai patinai gali sverti daugiau kaip 120 kilogramų, jie dukart didesni už pateles. Suaugusius patinus galima atskirti iš didelių apvalių skruostų pagalvėlių, kurios įrėmina jų veidus, ir kyburiuojančių maišelių po smakrais, o jų paskirtis – sustiprinti ilgus griausmingus šių gyvūnų šūksnius, pranešančius kitiems apie jų buvimą. Patelės paprastai subręsta 12 metų, o štai patinams užsiauginti savo vyriškumo atributus gali prireikti ir dvidešimties. Patinų skruostai ir pagurkliai yra tiesiogiai susiję su testosterono kiekiu: kuo jo daugiau, tuo ir išoriškai aiškiau. Tai visiškai supaprastina vyriškąją hierarchiją: sutikai ir pamatei, kurio didesnis, o kartais už kelių kilometrų jau išgirdai, kad artintis neverta. Vienišiems orangutanams tai labai padeda džiunglėse išvengti nereikalingų kontaktų – jie iš prigimties vienišiai. Daugiausiai laiko orangutanai praleidžia trisdešimties metrų aukštyje, tankioje atogrąžų miškų lapijoje. Suaugusi patelė gyvena kartu su savo vaiku, labai retai į kompaniją priimdama kokią paauglę dukrą, o dar rečiau – tolimesnę giminaitę. Subrendę patinai klajoja vieniši, bendrauti nori tik su poruotis pasiruošusia patele, o savo viršenybę su kitu patinu siekia išsiaiškinti balsu ir per atstumą, o ne susitikę fiziškai.
Orangutanams nereikia santykių, nes taip jiems lengviau išsimaitinti nedraugiškose džiunglėse. Maisto šaltiniai miške yra išsidėstę dideliame plote, orangutanai – dideli gyvūnai, kuriems reikia itin daug maisto, tad jie negali sau leisti susiburti vienoje vietoje, keliauti ir maitintis grupėmis. Jei taip būtų, tektų nukeliauti didesnius atstumus, norint susirasti maisto, o gal net ir rungtis dėl jo tarpusavyje. Palyginti su žmonėmis ar kitomis žmogbeždžionėmis (šimpanzėmis ir gorilomis), orangutanai veikia judėdami labai lėtai. Jų judesiai atsargūs ir ištęsti. Mums šie gyvūnai atrodo švelnūs, malonūs ir nekalti. Tačiau draugauja tik dėl to, kad patinka vieni kitiems, priešingai nei kokios šimpanzės, kurios kutinėja viena kitą ieškodamos socialinio pripažinimo ir naudos.
Jei vis dėlto netyčia sutiksite orangutanų patiną dideliais skruostais kur nors džiunglėse, į akis nežiurėkite, ramiai, be staigių judesiu atbulomis atsitraukite, aplenkite keliolikos metrų atstumu. Jūs visai nenorite patirti, kaip orangutanas elgsis supykęs ant įsibrovėlių į privačią jo erdvę.
Lietuviški pėdsakai orangutanų gyvenime
Viena iš priežasčių, kodėl taip norėjau pamatyti orangutanus, buvo ta, kad viena garsiausių jų tyrinėtojų ir saugotojų pasaulyje yra lietuvė. Birutės Galdikas tėvai kartu su kitais pabėgėliais pasitraukė iš Lietuvos besibaigiant II pasauliniam karui. Kanadoje prabėgo Birutės vaikystė, universitetą ji baigė JAV, o 1969 metais gavo antropologijos mokslų daktaro laipsnį. Vienas išskirtinių jos dėstytojų buvo garsusis Louisas Leakey, Kenijoje atradęs fosilijas su seniausio žmogaus protėvio atspaudais. L. Leakey buvo įkvėptas šių atradimų ir užsidegęs suprasti, kodėl tik viena iš žmogbeždžionių rūšių pasiekė tokį evoliucijos laipsnį. Jis pasirinko tris studentes, mokslo bendruomenėje net vadintas „Leakey angelais“, kurioms ir skyrė didingą misiją pratęsti savo tyrinėjimus. Jane Goodall jis išsiuntė į Afriką šimpanzių gyvenimo studijuoti, Dianą Fossey – kalnų gorilų, o Birutei buvo skirta vykti į Indoneziją, kur buvo jau sparčiai nykstanti orangutanų populiacija.
Birutei atvykus į Borneo salą, Putingo Kyšulio (Tanjung Puting) nacionalinį parką-rezervatą, ten nebuvo nieko – nei elektros, nei radijo, nei telefono ryšio, nei kelių ar reguliaraus susisiekimo. Visi sakė, kad tai neįmanoma misija. Ir ne tik dėl to, kad dirbti tokiomis sąlygomis buvo sunku ir net pavojinga sveikatai (Birutė ir jos vyras ne kartą sirgo maliarija ir kitomis ligomis), bet ir dėl orangutanų gyvenimo ypatumų. Juk jie vienišiai, tad džiunglėse pastebėti juos medžių aukštybėse ir tankmėje bei sekti ir fiksuoti jų elgesį – daug sunkiau, nei grupėmis gyvenančias ir daug triukšmingesnes jų pusseseres šimpanzes ir kalnų gorilas.
Vis dėlto Birutė nepasidavė. Niekaip kitaip nei pašaukimu įvykdyti didžiąją savo gyvenimo misiją to nepavadinsi. Po ketverių metų ant „National Geographic“ viršelio buvo išspausdinta Birutės Galdikas nuotrauka su orangutano jaunikliu ir publikuotas jos straipsnis apie šiuos gyvūnus. Birutė dirbo labai uoliai – skaitė paskaitas tiek Indonezijoje, tiek Amerikoje, kad kuo daugiau žmonių suvoktų realią orangutanų išnykimo grėsmę. Ji įkūrė Tarptautinį orangutanų globos fondą. Kad išlaikytų visą šį ūkį bei išmaitintų reabilituojamus gyvūnus, fondas turi kasmet surinkti daugybę pinigų.
Birutė Galdikas ne tik tyrinėjo orangutanus. Jai nuolat teko susidurti ir kovoti su brakonieriais, gaudančiais ir parduodančiais jauniklius. Kadangi jauniklis kelerius metus praktiškai gyvena prikibęs prie mamos, tai jį atplėšti įmanoma tik nušovus patelę. Ne mažiau žūtbūtinė kova vyksta ir su nelegaliais miškų kirtėjais, aukso kasėjais, aliejinių palmių augintojais. Pastarieji savo tikslams pasiekti nenumaldomai naikina tropinius miškus. Taigi tik Birutės ir kitų aktyvistų dėka per pastaruosius dešimtmečius orangutanų populiacija ėmė didėti. Moteris sako, kad orangutanai šiek tiek atspindi tą nekaltumą, kurį mes, žmonės, turėjome rojuje ir kurio netekome. Turime pasistengti tai išsaugoti.
Mano susitikimas su Birute Galdikas buvo visiškai netikėtas. Po apsilankymo pas orangutanus ir vietinių dajakų gentį kaime su bendrakeleivėmis slankiojome po mažutį oro uostą, bandėme surasti kokių nors suvenyrų su oranžinėmis žmogbeždžionėmis, bet jie ten atsiras tik po metų. Staiga viena bendrakeleivė meta šalin karolius ir šaukia: „Žiūrėkite! Birutė!“ Taip, ji čia, laukia skrydžio. Nors turėjo išskristi ankstesniu lėktuvu, bet pavėlavo, todėl ir susitikome. Klausia, ar tai mes palikome jai lauktuvių pas parko reindžerius Leakey stovykloje. Taip, žinoma, mes. Supažindina su savo antruoju vyru, pasirašo ant savo knygos „Rojaus atspindžiai“, duoda el. pašto adresą. Gaila, kad į mano laiškus vėliau atsakė tik vieną vienintelį kartą ir nepavyko vėliau apsilankyti jos įkurtame orangutanų sveikatos centre. Tačiau mano meilės šiems gyvūnams tai tikrai nesumažino.
Kur pamatyti orangutanus laisvėje?
Orangutanų pasaulyje yra likę apie 120 tūkstančių ir juos rasite tik dviejose salose – Sumatroje ir Borneo. Sumatra priklauso Indonezijai, o Borneo salą dalinasi trys valstybės – Indonezija, Malaizija ir Brunėjaus sultonatas. Ko gero, arčiausiai civilizacijos ir patogiausia stebėti laisvėje gyvenančius orangutanus yra Malaizijoje, tačiau mano patirtis šiek tiek kitokia. Tai, kas lengviau pasiekiama, visada susiję ir su daugiau turistų, o dar sutapo, kad kaip tik tą dieną Sepiloko centro orangutanai buvo sotūs ir pasirodyti nenorėjo. Taigi man labiau patiko laipioti Bukit Lavango nacionalinio parko kalnais (Sumatra) ir plaukti laiveliu Putingo Kyšulio nacionalinio parko upėmis (Indonezija).
Kiekvienas susitikimas yra ypatingas. Kartą teko mediniu tilteliu praeiti šalia dominuojančios patelės Sisvės. Atstumas – keliasdešimt centimetrų. Sotūs orangutanai tikrai nepavojingi, bet gidas Darminas pasakojo, kaip kartą su pora italų buvo įkliuvę. Prieš visiems praeinant pro Sisvę gidas numetė jai bananų, žemės riešutų (jų visada nešiojasi) – jokios reakcijos. Tačiau einant pro šalį Sisvė ganėtinai tvirtai sugriebė jo kojas savomis. Tada rankomis iškraustė jo kišenes, o nieko įdomaus neberadusi – atsegė kuprinę. Išsiėmė, atsuko ir išpylė vandens buteliukus, tada išsitraukė apsiaustą nuo lietaus. Ir visa tai darė tebelaikydama Darminą kojomis. Jam teko išsitraukti ragatkę ir stikliniu rutuliuku parodyti, kad tokios artimos draugystės jis nepageidauja. Sisvės istorija – neeilinė. Paskutinį jos vaiką mirtinai sužalojo laukinis šernas ir po to ji tapo itin agresyvi – bandydavo užmušti kitus orangutanų jauniklius. Medicinos centre Sisvei buvo išoperuota gimda ir tada ji aprimo.
Per kitą apsilankymą su viena orangutane surengėme visai neblogą fotosesiją. Ji mielai pozavo atsistojusi prie medžio, kol visa mūsų grupelė pasidarė nuotraukų, o tada priėjusi prie vienos iš mūsų norėjo pažiūrėti, ko moteris ieško kuprinėje. Liestis prie orangutanų griežtai draudžiama, kad neperduotume jiems savo ligų. Mūsų gidas šūktelėjo ir abi kontakto dalyvės atsitraukė net nespėjusios išsigąsti.
Prie žmonių taip pat pripratusi ir Ahmad – ji viena iš pirmųjų su Birute Galdikas susidraugavusių orangutanių, aprašyta ir jos knygoje „Rojaus atspindžiai“. Kai mačiau Ahmad pirmą kartą, jos sūnui vardu Algis tebuvo metai, taigi dar kūdikis, daugiausiai atsitraukiantis nuo mamos per kelis centimetrus. Ahmad mėgsta pabūti tarp žmonių, lyg specialiai ateina į turistų būrį, kad šie užlindę už jos nugaros galėtų nusifotografuoti. Didžiulis džiaugsmas buvo sutikti Ahmad ir Algį lygiai po metų. Mažasis jau drąsesnis ir tvirtesnis, nors dydžiu neatrodė labai pasikeitęs. Kūdikio ir motinos prisirišimas yra toks stiprus ir malonus, toks kupinas daugybės pojūčių (regos, klausos, šilumos, lytėjimo), kad vaikas negali be motinos. Staigiai ir negrąžinamai atskirtas nuo motinos, kūdikis išgyvena liguistą būseną. Beje, sutikti lietuviškais vardais pavadintus orangutanus – visai įprasta. Štai vieną savo globotinę Birutė pavadino savo sesers Aldonos garbei.
Putingo Kyšulio nacionaliniame parke keliautojai išsinuomoja laivelius, vadinamus klotok, ir juose apsigyvena bent trims dienoms. Miegama ant denio patiesus čiužinius ir pakabinus tinklelius nuo uodų. Svarbiausia neapsigauti, kad oras per dieną užtektinai įkaitęs, ir nakčiai pasiimti šiltesnį užklotą – naktimis džiunglėse rimtai atšąla. Taip keliaujant aplankomos trys stovyklos, kuriose pasimaitinti ateina pusiau laukiniai orangutanai. Jų gali būti ir 30, ir 50, bet, žinoma, ne vienu metu. Reindžeriai ir gidai visus juos atsimena ir vadina vardais. Visų orangutanų išsaugojimo programų tikslas – išmokyti juos gyventi laisvėje, tačiau primaitindami šiuos gyvūnus mokslininkai taip pat gali juos stebėti ir tyrinėti. Anot mokslininkų, orangutanai tobulėja ir mokosi iš aplinkos – ne tik iš žmonių, bet ir, pavyzdžiui, iš kitų beždžionių. Kad ir šokinėti iš medžio į medį, nors orangutanams įprastas būdas – medį išlinguoti arba keliauti lianomis. Labai smalsu būtų pamatyti 120 kilogramų sveriantį patiną liuoktelint į kitą medį. Orangutanai moka pasinaudoti ir savo pačių „pasigamintais“ įrankiais – kad ir nulaužta šaka pasikasyti nugarą.
Dar vienas būdas, kaip pamatyti orangutanus laisvėje ir arti, – vykti savanoriauti. Tiesa, savanoriams dažniausiai tenka atlikti įvairius pagalbinius darbus – valyti džiunglių takus, tiesti tiltelius. Jei norėtumėte dirbti su orangutanais, gali prireikti ir specialių įgūdžių ar daugiau laiko.
Pastaraisiais metais (iki pandemijos) į Leakey stovyklą atvykdavo vis daugiau keliautojų ir gamtos mėgėjų. Galime dejuoti, kad turizmas žaloja aplinką, tačiau būtent tokiais atvejais žmonės padeda išsilaikyti nacionaliniams parkams ir laukinių gyvūnų tyrimo bei globos centrams. O susitikimo su miško žmonėmis – orangutanais – jūs tikrai nepamiršite.
Įdomūs faktai apie orangutanus:
Pavadinimas orangutanas kilęs iš dviejų malajų žodžių: orang – miškas, utan – žmogus.
Orangutanų glėbys – pats plačiausias ir suaugusio patino atstumas nuo rankų pirštų galiukų iki kitų gali siekti beveik 2,5 metro, t. y. daugiau, nei jo ūgis, ir daugiau, nei daug stambesnių už juos kalnų gorilų. Taip yra todėl, kad iš visų didžiųjų žmogbeždžionių orangutanai daugiausiai laiko praleidžia karstydamiesi po medžius, o tam reikalingos itin stiprios ir ilgos rankos.
Orangutanų patelės iš visų žinduolių savo vaikus augina ilgiausiai ir kito jauniklio paprastai susilaukia tik po 8 ar net 10 metų. Tai dar viena priežastis, kodėl šiai rūšiai gresia išnykimas.
Orangutanai daugiausiai minta vaisiais, šiek tiek jaunais lapais ir žiedais, kartais – termitais. Džiunglėse jie gali rinktis iš 400 rūšių vaisių. Vienam orangutanui išsimaitinti reikia apie 40 kvadratinių kilometrų teritorijos. Per dieną orangutanai nueina daugiausiai apie 7 kilometrus. Kasnakt jie pasidaro po naują miegojimo vietą – lizdą aukštai medžiuose. Patelės vidutiniškai sveria apie 70 kg, patinai – 100–140 kg. Gyvena apie 60 metų.
