„Tie portretai yra kelių dešimčių metų darbas: nėra taip, kad nuėjau ir padariau. Situacijų fotografuojant būta įvairių. Kai kurių žmonių, kas labai graudu, jau nebėra mūsų tarpe. Ir aš pagalvojau, kodėl nepadarius parodos jų atminimui? Juk jų įdirbis yra neįkainojamas. Pirminė idėja tokia ir buvo – įamžinti dailininką jo aplinkoje, dirbtuvėse“, – parodos mintį trumpai apibūdina fotografas R. Dichavičius.
Fotografas atskleidžia, kad iškiliausių Lietuvos dailininkų portretų ciklas, kurį dabar sudaro daugiau nei 400 fotografijų, buvo kurtas ne specialiai, bet per dešimtmečius tarsi savaime susijungė į bendrą visumą.
Užfiksuoti asmenys – tai svarbios Lietuvos ir išeivijos meno pasaulio asmenybės, įvairių sričių menininkai: skulptoriai, grafikai, tapytojai, juvelyrai, teatro, kino dailininkai ir kiti kūrėjai. Nuotraukose lankytojai atpažins Kazį Varnelį, Arūną Tarabildą, Gediminą Jokūbonį, Liudą Truikį, Artūrą Aliuką, Edmundą Armošką, Joną Sidaravičių, Antaną Mončį, Juozą Kalinauską, Algimantą Švažą, Vytautą Ciplijauską, Šarūną Sauką, Laimutį Ločerį, Stanislovą Kuzmą, Bronių Leonavičių, Liną Katiną, Teodorą Kazimierą Valaitį, Giedrių Kazimierėną ir kitus.
„Viskas, ką šiandieną turime vizualaus, kokie 90 procentų, tai padaryta jų. Ir nieks nesusimąsto: valstybė susikūrė, pasiskelbė. Verslai kuriami, o kas toliau? Stovėk ir šauk: „Aš laisvas!“? Toks epizodas iškyla atmintyje: Vytautas Landsbergis po balsavimo rašė kreipimąsi į pasaulio tautas. Pasirašė, bet kas čia – špargalka, popieriukas? O kur koks antspaudas? Dailininkas vienas ten buvo, sako, profesoriau, rytoj bus. Užantspauduota ir tai jau dokumentas – „eina“ į pasaulį. Juk reikėjo ir savo pinigus sukurti, dokumentus, pasą padaryti... Ir niekas nesusimąsto, o kas tai padarė? Būtent dailininkai padarė, o ne kas kitas. Žinoma, visi dirba darbus pagal savo sritį, bet būtent dailininkai „aprengė“ Lietuvos laisvę, jos kultūrą“, – apie šalies dailės korifėjus kalba R. Dichavičius.
Didžiąją dalį parodoje pristatomų dailininkų fotografas įamžino išskirtinėje vietoje – jų asmeninėje erdvėje, dirbtuvėse, į kurias patenka ne kiekvienas: „Esu išgirdęs žodį „ne“. Tačiau, turint omenyje, kad iš kelių šimtų menininkų tik trys pasakė „ne“, net būdavo įdomu, o kodėl? Aplinka labai daug pasako apie menininką: ir kokius darbo įrankius jis naudoja, kokias medžiagas, kurie darbai neužbaigti. Pamatai, kad šampano butelių ten nėra: yra dažai, teptukai, drobė. Kiekviena dailininko studija turi savo charakterį, savo gražumo supratimą, net psichinę sandarą.“
Asmeniniame R. Dichavičiaus archyve saugomas ne tik dailininkų portretų ciklas, bet ir per dešimtmečius sukaupti negatyvų ciklai Lietuvos etnografijos, peizažo, gamtos temomis. Autorius prisipažįsta, kad savo darbų gausos nebūtų suvaldęs be žmonos, kuri dirbo bibliotekoje, o laisvalaikiu sistemino ir archyvavo visą jo gyvenimo kūrybą.
„Tokio krūvio nebūčiau vienas pakėlęs. Esu dėkingas likimui, kad pusę amžiaus šalia buvo, viską suprato ir svariai talkino mano žmona Valerija. Ji nebuvo dailininkė, tačiau jautria savo prigimtimi suprato kitus“, – sakė R. Dichavičius.
Parodą palydi ir papildo paties R. Dichavičiaus parengtas parodos katalogas, jame – nuotraukos ir trumpos istorijos apie kiekvieną fotografijose įamžintą menininką.
Paroda „Vardai, tapę mūsų laiko ženklais“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje veiks nuo liepos 21 iki lapkričio 28 dienos.
Apie Lietuvos nacionalinį muziejų
Tai vienas pirmųjų muziejų Lietuvoje, įkurtas 1855 metais. Šiandien muziejus saugo daugiau nei 1,5 mln. eksponatų ir vienija vienuolika padalinių, iš kurių aštuoni veikia Vilniuje, trys – Lietuvos regionuose. Tai didžiausia Lietuvos kultūros paveldo saugykla, atspindinti šalies istorijos raidos etapus nuo akmens amžiaus iki šių dienų, siekianti supažindinti su svarbiausiais Lietuvos istorijos reiškiniais ir įvykiais, kurie lėmė visuomenės raidą ir formavo šiuolaikinės Lietuvos tapatybę.
